Policija mokoma kovoti su mokytojais ir žemdirbiais, su maitintojas ir švietėjais

Iš tiesų viskas, kas vyksta ir kas paviešinama viešojoje erdvėje jau nebeturėtų stebinti – juk sakoma, kad „šuo ir kariamas pripranta“.

Tačiau, pasirodo, mūsų visa valstybinė sistema gali pateikti dar tiek „stebuklų“, kad išgirdę apie juos tik žagsime, nesuvokdami ar čia tikrovė, ar bepročių kliedesys.

Šįkart kalbame apie vakar (ketvirtadienį) vykusius policijos kursantų apmokymus, kaip elgtis kritinėse situacijose.

Kaip visi žinome, pasaulyje bendrai ir Europoje konkrečiai, pirmoji tema yra kova su terorizmu. Tad išgirdus informaciją apie policijos kursantų apmokymus, pirmoji mintis, kuri šauna į galvą, jog šaunuoliai būsimieji policininkai treniruojasi ginti visuomenę nuo galimų teoristinių aktų ir jų vykdytojų.

reklama

Norėtumėt.

Kaip aprašė savo pateiktoje informacijoje delfi (Kursantų mokymai: pedagogų mitingas baigėsi riaušėmis), kursantai imitavo pedagogų, o vėliau žemdirbių mitingą, kurio metu vyksta kažkokie neramumai, kuriuos jie malšina jiems įprastu traumuojančiu būdu.

Citata:

„Kursantai turėjo pritaikyti reikiamą minios išvaikymo taktiką ir sulaikyti agresyvius asmenis„

O ta minia – tai mūsų maitintojai žemdirbiai, dėl mūsų vyriausybės neveiklumo vos suduriantys galus su galais, prieš kelias dienas dalyvavę eisenoje Gedimino prospektu Vilniuje, ir mūsų mokytojai – gyvenantys nuo atlyginimo iki atlyginimo, neseniai iš tiesų mitingavę (beje, labai korektiškai) Vilniuje, Kudirkos aikštėje.
–

Žemdirbių-ūkininkų eitynės 2016 kovo 30 d. | nuotrauka sarmatas.lt

Pagal kursantų apmokymo ir būsimų „priešų“ įvaizdžio formavimo kryptį, galima spręsti, jog tas priešas iš ties labai konkretus.

Tai tie žmonės, kurie moko ir paruošia mūsų vaikus gyvenimui, įdiegia pirmąsias būtinas žinias mūsų atžaloms, kurių joms vėliau prireiks jau statant savo gyvenimo rūmą.

Mokytojų mitingas Kudirkos aikštėje 2016 vasario 15 d | sarmatas.lt nuotrauka

reklama

Tai tie žmonės, kurie dirba nedėkingiausią, bet labiausiai reikalingą darbą mūsų visuomenėje, be kurio nebūtų nė pačios visuomenės – jie augina ir gamina maistą, kad mes turėtume ką įsidėti į burną, kad turėtume kuo maitinti savo vaikus, senus tėvus…

Tuos žmones visuomenė pagal prioritetus turėtų nešioti ant rankų – juk be jų nebūtų anei jokios ateities šiuolaikinėmis sąlygomis ir jokiomis kitomis sąlygomis. Tai žmonės sukuriantys ir sudarantys pačias išgyvenimo sąlygas bet kuriai pasaulio visuomenei.

Pradėjome nuo to, kad ėmėme tampyti po teismus motinas, kurios pasinaudojo įstatymuose paliktomis spragomis, kad galėtų sudaryti geresnes sąlygas savo kūdikiams, ir mokėjo į Sodrą padidintas įmokas. Kurios, beje – nė vienai nebuvo grąžintos.

O baigėme tuo (ar bent jau įpusėjome), kad savo apmokymų taikiniais ir hipotetiniais priešais pateikiame mokytojus (kaip jie drįso reikalauti didesnio atlyginimo!) ir žemdirbius (kaip jie drįso reikalauti didesnių pieno supirkimo kainų!).

Taigi.. motinos, mokytojai, žemdirbiai – visi svarbiausi valstybės išgyvenimui žmonės tampa represinių jėgos organų taikiniais, – vienos nuteisiamos ir prigąsdinamos, kiti, pradžioj teoriškai, apmokymo tikslais, vėliau, galima neabejoti, kitų valstybių praktika tą liudija, paskelbiami galimais būsimais taikiniais, policijos kursantų sąmonėje apibrėžiant ir konkretizuojant būsimojo taikinio paveikslą.

Mama, mokytojas, žemdirbys – Lietuvos valstybės statybininkai, patys kertiniai šalies pamatų akmenys…

Ir staiga, būtent jie tampa policijos kursantų apmokymų taikiniais. Kaip simboliška!

Ypač prisimenant senovės Romą ir jos žlugimo priežastis, kurios beveik sutampa su dabar tvyrančiomis valdančiuosiuose sluoksniuose pažiūromis, ir ką patvirtina sparčiai mažėjantis gyventojų skaičius, ir net pačios ES funkcionierių liudijimas apie nykstančią Lietuvą.

Ar dar galima kažkuo nustebinti lietuvį? Ar jis dar gali tikėtis, jog visų šių […] fone, ypač prisimenant vakarykščius premjero Algirdo Butkevičiaus ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko Artūro Paulausko pasisakymus apie rusų išsilaipinimą Juodkrantėje, gali būti dar didesnė, dar beprotiškesnė idėja?

Pesimistas sako – nieko blogiau būti jau nebegali, tuo tarpu optimistas ramina – gali, gali.

Matomai ir su valdžios beprotybe yra tas pats – jai ribų nėra, ir mums laikas įprasti, kad tai valdžios kabinetuose tvyrantis virusas, nuo kurio paskiepyti neįmanoma – būnant valdžioje jis užkrečia visus, tačiau išgydyti nuo jo galima. Jau yra pagijusių – tereikia tą pritaikyti visiems.

Gal tada savo pratybų taikiniais policininkai rinksis labiau apgalvotus taikinius arba protingesnius savo LPM Profesinės taktikos skyriaus viršininkus, kurio kol kas dabar yra Romualdas Rulevičius. Tikėtina, jog ten nepakeičiamų nėra.