Priešas Nr. 1

Rusijos įvardijimas pagrindine grėsme šalies saugumui naujoje Lietuvos karinėje doktrinoje, jau spėjusi liūdnai pagarsėti VSD ataskaita, „demaskuojanti“ šios išorinės grėsmės subjekto interesus aptarnaujančius vidinius priešus, ir staigiai pablogėję ir be to katastrofiški emigracijos rodikliai – apie ką visai neseniai buvo paskelbta – nėra paprastas sutapimas laike. Jei hipotezė, jog išaugusios emigracijos priežastimi tapo karo prievolės sugrąžinimas, teisinga, šis faktas dar kartą liudija antitautinį neoliberalios Lietuvos valstybės, per ketvirtį amžiaus savo egzistavimo padariusios lietuvių tautos demografijai didesnę žalą negu komunistų valdymo dešimtmečiai, pobūdį. Ar teisingai identifikuota pagrindinė grėsmė šalies saugumui? Jeigu pagrindinis šalies turtas yra – kaip dažnai ir su patosu kalbama – jos žmonės (o mūsų šalies, neturtingos naudingomis iškasenomis, atveju būtent taip ir yra), ar nereikėtų pripažinti, kad pagrindinę grėsmę nacionaliniam (t. y. nacijos, tautos) saugumui kelia socioekonominė sankloda, pakeitusi nuo istorijos arenos nužengusį socializmą, ir vadinamasis „elitas“, administruojantis šią sanklodą teritorijoje, vardu „Lietuva“? (Kaip puikiai iliustruoja mūsų šalies pirmųjų asmenų pavyzdžiai, tame „elite“, beje, knibždėte knibžda išeivių iš „senajame režime“ buvusios valdančiosios ir vienintelės partijos.) Lietuviai masiškai palikdavo šią šalį tuomet, kai galiojo pirmosios trys Lietuvos karinės doktrinos, kuriose Rusija nebuvo įvardyta pagrindine grėsme saugumui. Palieka ir dabar. Kas gi pasikeitė?

reklama

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje senąjį režimą Lietuvoje pakeitęs naujasis režimas, aišku, nebuvo unikalus. Panaši socioekonominė sankloda – kapitalistinė neoliberalizmo pavidalu – įsigalėjo visoje posovietinėje ir posocialistinėje erdvėje. Dar 1998 m. žinomas rusų ekonomistas Sergejus Glazjevas parašė knygą su daug pasakančiu pavadinimu – „Genocidas“, kurioje išsamiai aprašomi neoliberalių „reformų“, vykdytų Boriso Jelcino Rusijoje, destruktyvumas ir žalingumas absoliučiai piliečių daugumai. Įsivaizduoti panašios knygos pasirodymą Lietuvoje taip pat sunku, kaip ir nesunku suprasti, kodėl jos pasirodymas yra beveik neįmanomas. Juk neoliberalus režimas Lietuvoje (kaip ir Latvijoje ir Estijoje) pakeitė okupacinį komunistinį režimą. Vadinasi, neoliberalizmas – tai laisvė! O visi, kurie išdrįsta suabejoti (bent jau viešai) neoliberalizmo gėriu ir alternatyvos jam nebuvimu – komunizmo vergijos šalininkai, homo sovieticus padermės atstovai, kenkėjai ir liaudies priešai. Politinės nepriklausomybės atkūrimo ir neoliberalizmo įsigalėjimo sutapimas istoriniame laike Baltijos šalių politiniams „elitams“ padovanojo tokį jų valdžios legitimavimo instrumentą, kokio negavo niekas kitas posovietinėje ir posocialistinėje erdvėje. Šis sutapimas Baltijos šalyse daugiau negu bet kur kitur psichologiškai apsunkino supratimą, kad neoliberalizmas įkūnija ne laisvę, o naują pavergimo formą. O juk būtent neoliberalios prievartos („reformų“) Baltijos šalių ir Rusijos tautų atžvilgiu faktas galėtų tapti tuo jungiančiu veiksniu, kurio abipusis suvokimas atvestų prie išnykimo apgailėtinos situacijos, kurioje šių šalių piliečiai randasi skirtingose fronto linijos pusėse galimame ateities kare. Galėtų tapti. Bet globali neoliberali sankloda turi savo šeimininkus, kurie nėra suinteresuoti tuo, kad neoliberalizmo engiamos tautos teisingai identifikuotų savo priešą Nr. 1. Nesuinteresuoti tuo ir globalią neoliberalią sanklodą aptarnaujantys vietiniai „elitai“.

Kol neoliberaliomis „reformomis“ į antraeilės valstybės rangą nustumta Rusija tvarkingai atliko naftos ir dujų tiekėjos funkciją bei bejėgiškai stebėjo, kaip neoliberalios globalizacijos pirmeiviai bombardavo ką norėjo ir kur norėjo, pagrindiniu „atpirkimo ožiu“ ir kolektyvinės neoliberalios neapykantos objektu Europoje buvo „paskutinis Europos diktatorius“, didžiojoje kadaise egzistavusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dalyje užsimojęs sukurti kapitalizmą „su žmogišku veidu“. Situacija iš esmės pasikeitė tada, kai, ne be tų pačių neoliberalios globalizacijos pirmeivių pagalbos (švelniai tariant) atsitiko Ukrainos krizė. (Tai, kad per ketvirtį amžiaus, kai egzistuoja neoliberali Ukrainos valstybė, šalies gyventojų skaičius sumažėjo nuo 52 milijonų iki 42 milijonų, ir tai, kad dabar vykdomos žmogėdriškos „reformos“ tik dar labiau paskatino šalies demografinį degradavimą, taip pat – kaip ir Lietuvos atveju – nurodo, kur reikia ieškoti pagrindinio šios šalies žmonių priešo ir kankintojo. Dabar vykdomos „reformos“, beje, liudija, kad jokios „revoliucijos“ klasikine šio žodžio prasme (t. y. santvarkos pakeitimo) Ukrainoje neįvyko. Šios „reformos“ – panašiai kaip naujo Darbo kodekso Lietuvoje projektas – tik liudija, kad į savo krizę neoliberalizmas moka reaguoti vieninteliu būdu – dar daugiau neoliberalizmo.) Rusijos pilietis gali kritikuoti savo šalies vadovybės veiksmus šioje krizėje kaip „neadekvačius“, žvelgdamas mažiausiai iš dviejų pozicijų. Pirmosios atstovų susirinkimą mes neseniai turėjome galimybę stebėti Vilniuje. Vadinti šiuos žmones „nesistemine opozicija“ reiškia geriausiu atveju būti netiksliu, blogiausiu – klysti ir klaidinti kitus, nes šie žmonės neginčija pačios socioekonominės šių dienų Rusijos sanklodos. Šios liberalios opozicijos įsitikinimu, Rusijos reakcijos „neadekvatumas“ yra tame, kad, turėdama „gerą“ neoliberalią socioekonominę sanklodą, ji pasielgė „negerai“, – prieš neoliberalios globalizacijos laivavedžių valią ir turi būti už tai nubausta. Kitais žodžiais tariant, šie žmonės yra globalios neoliberalios „sistemos“ agentai, „sistemos“, kurioje dėl „chuligano“ veiksmų atsirado plyšys, todėl tvarkos drumstėjas turi būti patrauktas atsakomybėn ir „pastatytas į vietą“, t. y. ten, kur pirštu parodys „sistemos“ šeimininkas. Tai tiesiogine žodžio prasme ir aukščiausiu laipsniu nepatriotinė opozicija, kurios susirinkimas Vilniuje vargu ar įeis į istoriją, kaip į istoriją įėjo įžymusis susirašinėjimas tarp Ivano Rūsčiojo ir į Lietuvą pabėgusio Andrejaus Kurbskio. Jau vien todėl, kad asmenybių mastelis ne tas.

reklama

Patriotinė opozicija, priešingai, yra įsitikinusi, kad Rusijos reakcijos „neadekvatumas“ yra sąlygotas to, kad ydingai globaliai pasaulio tvarkai („vienpoliam pasauliui“) iššūkį meta šalis, kurios socioekonominė realybė persmelkta pasibaisėtino socialinio neteisingumo ir atskirties (ir šia prasme Rusiją iš tikrųjų valdo vagys, kurie pažeidė subordinacijos principą, t. y. leido sau įžūlumą plėšikauti neatsiklausiant pagrindinių pasaulio vagių ir plėšikų), ir ragina atsisakyti antinacionalinės bei galiausiai pražūtingos visai šaliai neoliberalios socialinės ir ekonominės politikos. Lietuvos politinis „elitas“ ir jį aptarnaujantis personalas masinės informacijos priemonėse bei akademiniuose sluoksniuose, kuriems svetima „paprasto žmogaus“ kasdienybė, suprantama, teikia pirmenybę draugystei ir bendravimui su ta Rusijos opozicija, kuri naktį regi sapnus apie šaunią Jelcino epochą, kada buvo galima nevaržomai „prichvatizuoti“ dar neseniai buvusią „liaudies“ nuosavybę, ramioje geopolitinėje aplinkoje iš Rusijos į Vakarus varyti dujas, o iš Lietuvos – žmogiškus „išteklius“, ir stebėti, kaip neoliberalios globalizacijos pirmeiviai bombardavo ką norėjo ir kur norėjo.

„Ekonominio materializmo doktriną galima suvesti į formulę: „žmogus yra kiaulė“. Tai, kad žmogus didžia dalimi iš tikrųjų „yra kiaulė“, ir kad ypatingai šiuolaikinis žmogus (socialistinėje visuomenėje – deja – ne mažesniu, o daug didesniu mastu, negu „kapitalistinėje“) „tapo kiaule“ – tai yra karti tiesa; (...)“, – prieš devyniasdešimt metų savo studijoje „Marksizmo pagrindai“ (1926) rašė rusų religinis filosofas Semionas Frankas (1877–1950). Jeigu mąstytojas taptų buvusių socialistinių visuomenių transformacijos, vartojimo kulto triumfo ir šių dienų Mamonos garbinimo liudininku, jis, ko gero, taip pat rašytų apie „karčią tiesą“ senų kaip žmonija ir naujų – rafinuotesnių – žmonių nužmoginimo ir vertimo gyvuliais formų. Melo tėvas (Jn 8, 44) ir žmonių giminės priešas niekada nepraleis progos nukreipti klaidingu keliu tuos, už kuriuos mirė Viešpats. Taip pat ir identifikuojant pagrindinį priešą karinėje doktrinoje ir VSD ataskaitoje.