Gana vieniems lobti, o kitiems skursti

Zigmantas Jasas, Šiaulių miesto pensininkų sąjūdžio įkūrėjas ir garbės pirmininkas

Dažnai tenka girdėti raginimus: „Užtenka verkšlenti, kad mes gyvename blogai, užtenka rietis tarpusavyje, žvelkime pirmyn į šviesų mūsų rytojų…“ Žodžiai labai teisingi ir gražūs, tačiau realybė ta, kad vis labiau akivaizdu, jog mes einame tautos susinaikinimo keliu.

1990 m. Lietuvoje gyveno 3 mln. 694 tūkst. gyventojų, o 2015 m. pradžioje – jau tik 2 mln. 922 tūkst. žmonių. O kaip žiūri į pačią svarbiausią Lietuvos problemą mūsų valdžia? Na, sukūrė kažkokią struktūrą, kuri lyg ir siuntinės emigrantams žinutes, kad Lietuvoje gyventi gera, kad reikia grįžti namo, o gal važiuos pas užsienyje išsibarsčiusius tautiečius su kokia nors agitacine medžiaga. Na, partijos pasirašė susitarimą, kad Lietuvoje, rodos, iki 2035 m. turėtų gyventi ne mažiau kaip 3,5 mln. žmonių. Taip ir norisi paklausti valdžios – kokią čia miglą pučiate? Nejaugi tikima, kad gyvenimo kokybę Lietuvoje galima pakeisti vien kalbomis ar popierėliais?!

Kokių priemonių ėmėsi Airija, kai susidūrė su panašia problema, nūnai trupinančia Lietuvą it padžiūvusios duonos riekę? Ogi kėlė atlyginimus ir lengvino naštą verslui.

reklama

Manau, kad Lietuvoje reikėtų dar kartą priimti pelno normos ribojimo įstatymą, kuris buvo priimtas Valdo Adamkaus prezidentavimo pabaigoje. Iš įstatymo priėmimo tąsyk naudos buvo kaip iš ožio pieno, nes, rodos, vos po penkių dienų jis buvo atšauktas. Įstatymą atšaukę politikai laikosi argumento, esą planinė ekonomika parodė savo pragaištingumą, o mes dabar gyvename pagal rinkos ekonomikos dėsnius. Susidaro įspūdis, kad šie ponai nesuvokia, jog rinkos ekonomika yra geras pasirinkimas tik tuo atveju, jei ji neiškreipta. Lietuvoje šiandien rinkos ekonomika yra kažkoks surogatas – laukinio kapitalizmo ir rinkos ekonomikos mišinys. Tokio surogato veikimo pasekmės akivaizdžiai matomos:

1. Jau greitai būsime netekę 1 mln. šalies gyventojų, nors čia nevyksta joks karas, žemės drebėjimas, šalies neniokoja žemių nuošliaužos.

2. Gyvenimo atskirtis tarp mažiausias pajamas uždirbančių piliečių ir tautos grietinėlės nepaliaujamai didėja nepriklausomai nuo valdžių pasikeitimų.

3. Valdžia paniekinamai elgiasi ne tik su pensininkais, bet ir su pedagogais, policininkais, gydytojais, ugniagesiais gelbėtojais. Šių piliečių grupių atlyginimai mažiausi visoje ES arba antri nuo galo.

4. Nors turime gana aukštą nedarbo lygį, verslininkai skundžiasi darbininkų trūkumu.

Ką duotų pelno normos ribojimo įstatymo priėmimas bent keleriems metams? Visų pirma tam laikui bent jau būtų pristabdytas gobšumas. Bet kokios įmonės savininkas, gavęs antpelnį, turėtų apsispręsti: didinti darbuotojams atlyginimus, mažinti prekių ir paslaugų kainas arba pervesti antpelnį į valstybės biudžetą.

Graudu žiūrėti, kai koks nors bankų analitikas ar Seimo narys prieš televizijos kameras rimtu veidu rėžia: Lietuvoje mažinti PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams esą nebeapsimoka, nes dėl to nukentės biudžetas, o pirkėjai jokių lengvatų negaus – neva visą PVM lengvatą susišluos prekybininkai. Absurdo viršūnė! Lengvatinį PVM tarifą maisto produktams taiko Lenkija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kitos ES šalys. Nejaugi mes, galėdami „pasigirti“ pačiomis mažiausiomis pensijomis, beveik mažiausiais minimalia alga ir vidutiniu atlyginimu, esame protingesni už juos?

ŠALTINIS