Tamsioji Amerikos (JAV) pusė

Pagrindinių Amerikos intervencijų, slaptų operacijų ir įvairių karo nusikaltimų sąrašas

„Man tiesiog darosi baisu dėl mano šalies, kai pamanau, kad Dievas yra teisingas“. JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson)
„Manau, kad visus, kurie pelnosi iš karo bei prisideda prie jo kurstymo, pačią pirmą jo dieną turi sušaudyti jo šalies piliečiai“. Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway)

JAV karys prašosi į svečius

Kad užtvirtintų ir išlaikytų savo „teisę“ eksploatuoti kitas tautas, Amerika reguliariai naudoja įvairias prievartos formas, ir pirmiausia – karinę. Štai žinomų ginkluotų intervencijų sąrašas. Žinoma, jis nėra pilnas, tačiau jokio kito nėra.

Vien per 1661-1774 metus iš Afrikos į JAV buvo įvežta apie milijoną gyvų vergų, o daugiau nei devyni milijonai žuvo pakeliui. Vergvaldžių pelnas, gautas iš šių operacijų, skaičiuojant XVIII amžiaus kainomis, sudarė ne mažiau kaip 2 milijardai dolerių – astronominė suma tuo metu.

1622 m. Amerikiečių karai prasideda 1622 metais pirmą kartą užpuolus indėnus Džeimstaune, toliau sekė karas su indėnais algonkinais Naujoje Anglijoje 1635-1636 metais ir 1675-1676 metų karas, kurio metu buvo sugriauta beveik pusė miestų Masačusetse. Kiti karai ir susišaudymai su indėnais tęsėsi iki 1900 metų. Iš viso amerikiečiai sunaikino apie 100 milijonų indėnų, o tai reiškia, kad galime kalbėti apie patį tikriausią genocidą, žymiai didesnį, nei Hitlerio masinės žydų žudynės (4-6 milijonai aukų).

Nuo 1689 m. iki 1763 m. vyko keturi svarbiausi imperiniai karai, kuriuose dalyvavo Anglija ir jos Šiaurės Amerikos kolonijos, taip pat Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos imperijos. Nuo 1641 m. iki 1759 m. įvyko 40 naujųjų gyventojų maištų bei 18 vidinių konfliktų – penki jų peraugo į tikrą sukilimą. 1776 metais prasidėjo karas dėl nepriklausomybės, baigėsi 1783 m. Antrasis karas prieš Angliją 1812-1815 m. sustiprino nepriklausomybę, o 40 karų su indėnais nuo 1622 m. iki 1900 m. valstijas papildė milijonais akrų žemės.

1792 m. – amerikiečiai iš indėnų atkovoja Kentukį.
1796 m. – amerikiečiai iš indėnų atkovoja Tenesį.
1797 m. – atšąla santykiai su Prancūzija po to, kai JAV karinis laivas Delaware užpuola civilį laivą Croyable; jūrų mūšiai tęsiasi iki 1800 metų.
1800 m. – Gabrielio Prosero vadovaujamas vergų sukilimas Virdžinijoje. Pakarta apie tūkstantis žmonių, tarp jų ir Proseras. Patys vergai nenužudė nė vieno žmogaus.
1803 m. – amerikiečiai iš indėnų atkovoja Ohają.

1803 m. – Luiziana. 1800 metais Ispanija slaptu susitarimu Prancūzijai perdavė Luizianą, iki 1763 metų buvusią prancūzų kolonija, mainais Ispanijos karalius Karolis IV gavo iš Napoleono įsipareigojimą atiduoti jo svainiui karalystę Italijoje. Prancūzų kariai taip ir nepaėmė Luizianos, kurioje buvo įsitaisę amerikiečiai.

1805-1815 m. – JAV pirmą kartą kariauja Afrikoje – jos viduržemio jūros pakrantėje. Tuo metu Amerikos respublikos prekeiviai buvo išvystę prekybą su Osmanų imperija, pirkdami ten opiumą po 3 dolerius už svarą bei pardavinėdami jį Kinijos uoste Kantone (Guančžou) po 7-10 dolerių. Taipogi daug opiumo amerikiečiai parduodavo Indonezijoje ir Indijoje. Pirmus trisdešimt 19 amžiaus metų JAV iš turkų sultono buvo gavę tokias pat privilegijas prekiauti Osmanų imperijoje, kaip ir Europos valstybės: Didžioji Britanija, Rusija ir Prancūzija.

Galiausiai Jungtinės Valstijos ėmė kovoti su Britanija dėl įtakos opiumo rinkai rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Eilės karų dėka, iki 1815 metų JAV įpiršo prekybos sutartis šiaurinės Afrikos šalims, savo prekeiviams garantuodamos stambias pinigų įplaukas. Vėliau, 1830-aisiais Jungtinės Valstijos bandė iš Neapolio karalystės bandė išgauti Sirakuzą savo bazei įkurti. Tiesa, šie reikalavimai nebuvo išpildyti.

1806 m. – amerikiečių bandymas įsiveržti į Rio Grande, t. y. Į Ispanijos teritoriją. Amerikiečių vadas kapitonas Z. Paikas (Zebulon Pike) pakliuvo į ispanų rankas, intervencija nepavyko.

1810 m. – Luizianos gubernatorius Kleibornas (William C. C. Claiborne), įsakius JAV prezidentui, įsiveržė į Ispanijai priklausančią Vakarų Floridą. Teritorija be mūšio atiteko Amerikai.

1811 m. – Vergų sukilimas, vadovaujamas vergo Čarlzo – pavardžių vergams, kaip ir šunims, dažniausiai neduodavo (kai kurie šaltiniai teigia, jog Čarlzo pavardė buvo Deslondas – Charles Deslondes – vert. pastaba). 500 vergų pasuko link Naujojo Orleano, pakeliui išlaisvindami nelaimės draugus. Amerikiečių kariai vietoje sunaikino arba pakorė vėliau beveik visus sukilimo dalyvius.

1812-1814 m. – karas su Anglija. Įsiveržimas į Kanadą. „Trokštu prijungti ne tik Floridą prie mūsų valstybės pietų, tačiau ir prie šiaurinės teritorijos – Kanadą (Viršutinę ir Apatinę)“, – teigė vienas Atstovų palatos narių Feliksas Grandis. „Pasaulio sutvėrėjas mūsų sienas nustatė taip – ties Meksikos įlanka pietuose ir šiaurėje – amžino įšalo dalyje“, – antrino jam kitas senatorius Harperis. Netrukus pasirodęs didžiulis Anglijos laivynas privertė jankius palikti Kanadą. 1814 metais anglams pavyko netgi sugriauti daugelį vyriausybinių pastatų JAV sostinėje Vašingtone.

reklama

1812 m. – JAV prezidentas Medisonas (James Madison) įsakė generolui Džordžui Metjusui (George Mathews) okupuoti dalį ispanų Floridos – Amelijos salą ir kai kurias kitas teritorijas. Metjusas ėmėsi reikalo su tokiu žiaurumu, kad prezidentas vėliau bandė nusišalinti nuo šio įvykio.

1813 m. – amerikiečių kariai be mūšio užima ispanų įlanką ???Bomail???, ispanų kariai pasiduoda į nelaisvę. Be to, amerikiečiai okupuoja Markizo salas, okupacija tęsėsi iki 1814 metų.

1814 m. – amerikiečių generolo Endriu Džeksono (Andrew Jackson) reidas į Ispanijos Florida, kur jis okupuoja Pensakolą.

1816 m. – amerikiečių kariai Ispanų Floridoje užpuola Fort Nikolsą. Fortas priklausė ne ispanams, o pabėgėliams vergams ir indėnams seminolams – jie visi (270 žmonių) buvo sunaikinti.

1817-1819 m. – su nusilpusia dėl daugelio kolonijų praradimo Ispanija JAV pradeda derėtis dėl Rytų Floridos pirkimo. 1818 m. sausio 6 dieną generolas Endrius Džeksonas, turėjęs stambų plantacijų ūkį, laiške prezidentui Džeimsui Monro (James Monroe) pasiūlė Floridos užgrobimo planą, pažadėjęs įvykdyti jį per 60 dienų.

Veikiai, nesulaukę derybų su Ispanija pabaigos ir negavę jos susikimo, amerikiečių kariai, vadovaujami generolo Džeksono kirto pietinę JAV sieną ir užėmė Floridą. Įsiveržimą teisino tuo, kad persekiojo indėnų seminolų gentį, priglaudusią pabėgusius iš plantacijų vergus (du indėnų genčių – seminolų ir krikų – vadus generolas Džeksonas apgaule, iškėlęs Anglijos vėliavą, įsiviliojo į amerikiečių laivą ir žiauriai nužudė). Tikroji amerikiečių įsiveržimo į Floridą priežastis buvo pietinių valstijų plantatorių siekis užgrobti derlingas Floridos žemes – tai buvo išaiškinta diskusijų Kongrese metu 1819 metų sausį po karo komisijos atstovo Džonsono pranešimo dėl karinių veiksmų Floridoje.

1824 m. – dviejų šimtų amerikiečių, vadovaujamų Deivido Porterio įsiveržimas į Puerto Rikos miestą Fadžardą. Priežastis: prieš kurį laiką ten kažkas įžeidė amerikiečių karininkus. Miesto valdžia turėjo oficialiai atsiprašyti už savo gyventojų blogą elgesį.

1824 m. – amerikiečių desanto išsilaipinimas Kuboje – tuo metu Ispanijos kolonijoje.

1831 m. – Virdžinijos vergų sukilimas, vadovaujamas šventiko Neto Ternerio (Nat Turner). 80 vergų išžudė savo vergvaldžius ir jų šeimas (apie 60 žmonių), po to sukilimas buvo numalšintas. Vergvaldžiai nusprendė suduoti „prevencinį smūgį“, kad sukilimas nesiplėstų – išžudė šimtus niekuo dėtų vergų aplinkiniuose regionuose.

1833 m. – įsiveržimas į Argentiną, kurioje tuo metu vyko sukilimas.

1835 m. – Meksika. JAV, siekdama užgrobti Meksikos teritoriją, pasinaudojo jos nestabilia politine padėtimi. 20-ųjų pradžioje ėmę kolonizuoti Teksasą, jie 1835 metais sukėlė Teksaso kolonistų maištą, kurie pareiškė, jog atskiria Teksasą nuo Meksikos ir paskelbė jo „nepriklausomybę“.

1835 m. – įsiveržimas į Peru, kurioje tuo metu vyko neramumai.

1836 m. – dar vienas įsiveržimas į Peru.

1840 m. – amerikiečiai įsiveržia į Fidžį, sugriovė keletą kaimų.

1841 m. – po vieno amerikiečio žūties Dramondo saloje (tuo metu vadinosi Upolu) amerikiečiai sugriovė ten daugybę kaimų.

1842 m. – unikalus atvejis. Toks T. Džonsas kažkodėl pamanė, jog Amerika kariauja su Meksika ir su savo kariuomene užpuolė Monterėjų Kalifornijoje. Supratęs, kad karo nėra jis atsitraukė.

1843 m. – amerikiečiai įsiveržia į Kiniją.

1844 m. – dar vienas Kinijos užpuolimas, numalšinamas antiimperialistinis sukilimas.

1846 m. – Meksikiečiai buvo nepatenkinti dėl Teksaso praradimo, kurių prezidentai 1845 m. nutarė prisijungti prie JAV. Pasienio ginčai ir finansiniai nesutarimai didino įtampą. Daugelis amerikiečių tikėjo, jog JAV „likimo paskirta“ būti per visą kontinentą – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Kadangi Meksika nenorėjo parduoti šios teritorijos, kai kurie JAV lyderiai norėjo ją užgrobti – JAV prezidentas Džeimsas Polkas (James K. Polk) 1846 metų pavasarį pasiuntė į Teksaso valstiją karius.

Vėlesnius dvejus metus mūšiai vyko Meksike, Teksase, Kalifornijoje ir Naujoje Meksikoje. Amerikos ginkluotosios pajėgos buvo geriau apmokytos, turėjo naujesnius ginklus bei buvo efektyviau vadovaujama. Meksika pralaimėjo. 1847 metų pradžioje Kaliforniją užvaldė JAV. Rugsėjį, atakuojamas JAV armijos, pasidavė Meksikas. 1848 metų vasario 2 d. JAV ir Meksika pasirašė Taikos sutartį. Šioje sutartyje Meksika už 15 milijonų dolerių sutiko parduoti JAV 500 000 kvadratinių mylių teritoriją.

1846 m. – agresija prieš Naująją Granadą (Kolumbija).

1849 m. – amerikiečių laivynas artėja prie Smirno, siekdami priversti Austrijos vadovybę paleisti suimtą amerikietį.

1849 m. – artilerija apšaudo Indokiniją.

1851 m. – amerikiečių kariai išsilaipina Anžuano (Johanna) saloje, kad nubaustų vietos valdžią už amerikiečių laivo kapitono suėmimą.

1852 m. – amerikiečiai įsiveržia į Argentiną, pasinaudoję joje vykstančiais neramumais.

1852 m. – Japonija. Ansei sutartys – nelygios sutartys, pasirašytos JAV ir Japonijos imperatoriaus Ansei valdymo metais (1854-1860 m., oficialiai vadinami imperatoriaus Komei valdymo metai). Šios sutartys užbaigė daugiau kaip 200 metų besitęsiantį Japonijos izoliavimą nuo pasaulio. 1852 m. JAV vyriausybė į Japoniją pasiuntė M. Perio eskadrą, kuris 1854 metų kovo 31 dieną Kangavoje , grasindamas ginklu, privertė japonus pasirašyti pirmąją sutartį, amerikiečiams atvėrusią Hakodatės ir Simodo uostus.

1854 metų spalio 14 dieną Japonija pasirašo analogišką sutartį su Anglija, 1855 metų vasario 7 d. – su Rusija. 1856 metais į Japoniją atvykęs Amerikos generalinis konsulas T. Haris grasinimais ir šantažu 1857 m. birželio 17 d. išsireikalavo dar geresnių sąlygų JAV, o po metų, 1858 m. liepos 29 d. – pasirašo visiškai nenaudingą Japonijai prekybos sutartį. Pagal Japonijos-JAV sutarties pavyzdį buvo pasirašytos sutartys su Rusija (1858 m. rugpjūčio 19 d.), Anglija (1858 m. rugpjūčio 26 d.) ir Prancūzija (1858 m. spalio 9 d.). Ansei sutartys numatė užsienio laisvą užsienio prekeivių prekybą su Japonija ir įtraukė ją į pasaulinę rinką, suteikė užsieniečiams eksteritorinę bei konsulinės jurisdikcijos teisę, Japonija neteko muitų autonomijos, nustatytas mažas importo mokestis.

1853-1856 m. – anglų ir amerikiečių įsiveržimas į Kiniją, kur jie karinių susirėmimų metu išsiderėjo sau geresnes prekybos sąlygas.

1853 m. – įsiveržimas į Argentiną ir Nikaragvą masinių neramumų metu.

1853 m. – amerikiečių karinis laivas priartėja prie Japonijos, siekdamas priversti atverti uostus tarptautinei prekybai.

1854 m. – amerikiečiai sugriovė Nikaragvos miestą San Juan del Norte (Greytown), taip atkeršydami už amerikiečio įžeidimą.

1854 m. – JAV bando užgrobti Havajų salas. Užgrobė Tigro salą prie Panamos sąsiaurio.

1855 m. – į Nikaragvą įsiveržia amerikiečių būrys, vadovaujamas Viljamo Volkerio (William Walker). Palaikomas savo vyriausybės, 1856 m. jis pasiskelbia Nikaragvos prezidentu. Šis amerikietis avantiūristas siekė prijungti Centrinę Ameriką prie JAV ir paversti ją amerikiečių plantatorių vergvaldžių baze. Tačiau jungtinė Gvatemalos, Salvadoro ir Hondūro armija išvarė Volkerį iš Nikaragvos. Vėliau buvo nušautas Hondūre.

1855 m. – amerikiečiai įsiveržia į Fidžį ir Urugvajų.

1856 m. – įsiveržimas į Panamą. Įvertindami svarbų Panamos sąsiaurio vaidmenį, Didžioji Britanija ir JAV kovėsi, kad jį užimtų ar bent jau imtų kontroliuoti. Britanija, valdžiusi daugelį Karibų jūros salų bei dalį Moskitų Kranto, stengėsi išsaugoti savo įtaką Centrinėje Amerikoje. 1846 metais JAV Naujajai Granadai įpiršo sutartį dėl draugystės, prekybos ir jūros kelių, kurioje jie įsipareigojo garantuoti Naująjai Granadai Panamos sąsiaurį, o tuo pačiu gavo lygias teises naudotis sąsiauriu bei statyti per jį geležinkelį. Geležinkelis, kurio statyba buvo baigta 1855 m. suteikė JAV galimybę kontroliuoti Panamos sąsiaurį. Naudodamiesi 1846 metų sutartimi, JAV nuolatos kišosi į Naujosios Granados vidaus reikalus, ne kartą vykdė grubią karinę intervenciją (1856, 1860 m. ir kt.). Sutartys tarp JAV ir Didžiosios Britanijos – Kleitono-Bulverio sutartis 1850 m. ir Hejo-Paunsfoto sutartis 1901 m. – dar labiau sustiprino JAV pozicijas Naujojoje Granadoje.

1857 m. – du kartus įsiveržta į Nikaragvą.

1858 m. – intervencija į Fidžį, kur įvykdė baudžiamąją operaciją už dviejų amerikiečių nužudymą.

1858 m. – įsiveržimas į Urugvajų.

1859 m. – japonų uosto Taku užpuolimas.

1859 m. – įsiveržimas į Angolą masinių neramumų metu.

1860 m. – įsiveržimas į Panamą.

1861-1865 m. – pilietinis karas. Misisipė, Florida, Alabama, Džordžija, Luiziana, Teksasas, Virdžinija, Tenesis ir Šiaurės Karolina atsiskiria nuo likusių valstijų ir pasiskelbė savarankiška valstybe. Šiaurė įveda kariuomenę neva vergų išlaisvinimui. Iš tikro viskas vyko kaip visada dėl pinigų – susipyko dėl prekybos sąlygų su Anglija. Be to, atsirado jėgų, neleidusių šaliai susiskaldyti į mažas atskiras kolonijas.

1862 m. – iš Tenesio išvaromi visi žydai ir konfiskuojamas jų turtas.

reklama

1863 m. – baudžiamoji ekspedicija į Šimonoseki (Japonija), kur buvo „paniekinta Amerikos vėliava“.

1864 m. – karinė ekspedicija į Japoniją siekiant išsireikalauti naudingų prekybos sąlygų.

1865 m. – Paragvajus. Urugvajus, turėdamas neribotą JAV, Anglijos, Prancūzijos ir kt. pagalbą įsiveržė į Paragvajų ir tuo metu turtingoje šalyje išžudė 85 % gyventojų. Paragvajus nuo to laiko taip ir neatsistatė. Žiaurios skerdynės buvo gausiai finansuojamos iš tarptautinių bankininkų Rotšildų rūmų, glaudžiai susijusių su žymių britų banku „Baring Brothers“ bei kitomis finansinėmis struktūromis, kur tradiciškai vadovavo Rotšildo giminaičiai. Ypatingą genocido cinizmą rodo tai, kad jis vyko su lozungais apie Paragvajaus tautos išslaisvinimą iš diktatūros priespaudos bei demokratijos atstatymą šalyje. Netekusi pusės teritorijos, nukraujavusi šalis virto niekinga angloamerikiečių kolonija, šiandien garsėjanti žemiausiu pragyvenimo lygiu, nerkotikų mafijos lizdu, milžiniška užsienio skola, policijos teroru ir valdininkų korupcija. Iš valstiečių buvo atimta žemė ir išdalinta žemvaldžiams, atvykusiems kartu su okupantais. Galiausiai jie įkūrė „Kolorado“ partiją, kuri iki šiol valdo šalį, atstovaudama dolerio bei dėdulės Semo interesus. Demokratija nugalėjo.

1865 m. – ginkluoto perversmo Panamoje metu įvedama JAV kariuomenė.

1866. – neišprovokuotas Meksikos užpuolimas.

1866 m. – baudžiamoji ekspedicija į Kiniją, kurioje užpultas Amerikos konsulas.

1867 m. – Midvėjaus salos užpuolimas.

1868 m. – Japonijos pilietinio karo metu daugelį kartų įsiveržta į jos teritoriją.

1868 m. – įsiveržimas į Urugvajų ir Kolumbiją.

1874 m. – įvedama armija į Kiniją ir Havajus.

1876 m. – įsiveržimas į Meksiką.

1878 m. – Samoa salų užpuolimas.

1882 m. – armijos įvedimas į Egiptą.

1888 m. – užpuolama Korėja.

1889 m. – baudžiamoji ekspedicija į Havajus.

1890 m. – amerikiečių armija įeina į Haitį.

1890 m. – Argentina. Įvedama armija ginti Buenos Airių interesų.

1891 m. – Čilė. Amerikiečių karių susirėmimas su sukilėliais.

1891 m. – Haitis. Malšinamas juodaodžių darbininkų sukilimas Navasos saloje, kuri JAV teigimu, priklauso joms.

1893 m. – įvedama armija į Havajus, įsiveržimas į Kiniją.

1894 m. – Nikaragva. Per mėnesį armija okupuoja Bliufildsą.

1894-1896 m. – įsiveržimas į Korėją.

1894-1985 m. – Kinija. Amerikos kariai dalyvauja kinų-japonų kare.

1895 m. – Panama. Amerikiečių kariai įsiveržia į Korintą.

1898 m. – Amerikos-Ispanijos karas. Amerikiečiai iš Ispanijos atkovoja Filipinus, nužudyta 600 000 filipiniečių. Amerikos prezidentas Viljamas Makinlis (William McKinley) pareiškė, jog Dievas įsakė jam užgrobti Filipinų salas, kad jų gyventojus atverstų į krikščionišką tikėjimą ir atnešti jiems civilizaciją.

Makinlis teigė kalbėjęs su Viešpačiu, kai vidurnaktį ėjo vienu iš Baltųjų Rūmų koridorių. Įdomi priežastis, pastūmėjusi amerikiečius šiam karui: 1898 m. vasario 15 d. šarvuotame laive „Man“ įvyko sprogimas, jis paskendo ir su savimi nusinešė 266 ekipažo žmonių gyvybes. JAV vyriausybė iš karto apkaltino Ispaniją. Po 100 metų laivą iškėlė ir paaiškėjo, kad jis buvo susprogdintas iš vidaus. Sunku paneigti, jog Amerika nusprendė nelaukti priežasties Ispanijos užpuolimui pagreitindama įvykius, paaukodama pora šimtų gyvybių.

Iš Ispanijos atkovojama Kuba ir nuo tada ten yra amerikiečių karinė bazė. Ta pati, kurioje įkurtas žymus visame pasaulyje Guantanamo teroristų kankinimų centras. 1898 m. birželio 22 d. – vykstant Ispanijos-Amerikos karui Kuboje išsilaipina JAV kariai, juos palaiko Kubos partizanai, nuo 1895 metų kovojantys prieš ispanų kolonistus. 1898 m. gruodis – JAV pradeda Kubos sukilėlių „malšinimo“ operaciją. 1901 m. gegužės 20 d. – baigėsi JAV valdymo laikas Kuboje. Tačiau amerikiečiai vis dar pasilieka saloje. Patvirtinama nauja Kubos konstitucija, pagal kurią JV įgauna ypatingas teises šioje šalyje. Faktiškai Kuboje įsigalioja JAV protektoratas. Padedamas turtingųjų klasės, JAV kapitalas aktyviai integruojasi Kuboje. 1901 m. gruodį įvyksta pirmieji prezidento rinkimai, kurių metu išrenkamas susiję su JAV valdančiaisiais T. Estrada Palma (Tomas Estrada Palma). 1902 m. gegužės 20 d. oficialiai paskelbtas Kubos respublikos įkūrimas, Havanoje pakelta nacionalinė vėliava (vietoje JAV), prasideda amerikiečių karių evakavimas. Amerika pasiliko teisę kištis į Kubos vidaus reikalus. 1898 m. – iš Ispanijos iškovojami Puerto Riko ir Guamas.

1898 m. – amerikiečių kariai įsiveržia į San Chuan del Suro uostą Nikaragvoje.

1898 m. – Havajai. Amerikos kariai užgrobia salą.

1899-1901 m. Amerikos-Filipinų karas.

1899 m. – Nikaragva. Amerikiečiai įsiveržia į Bliufidso uostą.

1901 m. – įvedama armija į Kolumbiją.

1902 m. – įsiveržimas į Panamą.

1903 m. – JAV pasiuntė karinius laivus į Panamos sąsiaurį, siekdamos izoliuoti Kolumbijos karius. Lapkričio 3 d. buvo paskelbta politinė Panamos respublikos nepriklausomybė. Tą patį mėnesį Panama, atsidūrusi visiškoje priklausomybėje nuo JAV, buvo priversta su jomis pasirašyti sutartį, pagal kurią teritorija kanalo statybai „amžiams“ atitenka Jungtinėms Valstijoms. JAV buvo leista atitinkamoje teritorijoje pastatyti, o po to eksploatuoti kanalą, laikyti ten ginkluotas pajėgas ir kt. 1904 m. buvo priimta Panamos konstitucija, suteikusi JAV teisę išlaipinti karius bet kurioje šalies vietoje, kuo ne kartą pasinaudojo JAV vyriausybė anti-imperialistinių pasipriešinimų malšinimui. Prezidentų rinkimus 1908, 1912, 1918 metais stebėjo amerikiečių kariai.

1903 m. – armijos įvedimas į Hondūrą, Dominikos Respubliką ir Siriją.

1904 m. – įvedama armija į Korėją, Maroką ir Dominikos Respubliką.

1904-1905 m. – amerikiečių kariai kišasi į rusų-japonų karą.

1905 m. – amerikiečių kariai kišasi į revoliuciją Hondūre.

1905 m. – įvedama armija į Meksiką (padeda diktatoriui Parfirijui Diazui (Parfirio Diaz) malšinti sukilimą).

1905 m. – įvedama armija į Korėją.

1906 m. – įsiveržimas į Filipinus, malšinamas išsilaisvinimo judėjimas.

1906-1909 m. – amerikiečių kariai Kuboje rinkimų metu. 1906 m. – liberalų, protestuojančių prieš E. Palmos neteisėtus veiksmus, sukilimas. Palma prašo JAV atsiųsti armiją, tačiau JAV vyriausybė į Kubą pasiunčia tarpininkus. Po E. Palmos atsistatydinimo JAV pareiškė, jog šalyje veiks laikinoji vyriausybė ir valdys tol, kol šalyje nenusistovės tvarka. 1906 m. spalio 2 dieną rinkimus laimi libelralai. Kubos prezidentu išrenkamas Ch. Gomesas (Juan Gualberto Gómez Ferrer).

1907 m. – amerikiečių kariai Nikaragvoje įgyvendina „dolerinės diplomatijos“ protektoratą.

1907 m. – amerikiečių kariai įsikiša į revoliuciją Dominikos Respublikoje.

1907 m. – amerikiečių kariai dalyvauja Hondūro kare prieš Nikaragvą.

1908 m. – amerikiečių kariai įvedami į Panamą rinkimų metu.

1910 m. – Nikaragva. Amerikiečių kariai įsiveržia į Bliufidso ir Korinto uostus. JAV pasiunčia į Nikaragvą ginkluotąsias pajėgas ir organizuoja suokalbį vyriausybėje (1909 m.), prezidentas Zelaja (José Santos Zelaya López) priverstas palikti šalį. 1910 m. suformuota chunta iš proamerikietiškų generolų: Ch. Estrados (Juan José Estrada Morales), E. Čamoro (Emiliano Chamorro Vargas) ir amerikiečių kalnų kasybos kompanijos atstovo A. Diaso (Adolfo Diaz). Tais pačiais metais prezidentu tampa Estrada, tačiau kitąmet, amerikiečių karių padedamas, jį keičia A. Diasas.

1911 m. – amerikiečiai išsilaipina Hondūre, siekdami palaikyti buvusio prezidento Manuelio Bonilos (Manuel Bonilla Chirinos) vadovaujamą sukilimą prieš teisėtai išrinktą prezidentą Migelį Davilą (Miguel Rafael Dávila Cuellar).

1911 m. – anti-amerikietiško sukilimo malšinimas Filipinuose.

1911 m. – armijos įvedimas į Kiniją.

1912 m. – amerikiečių kariai įsiveržia į Havaną (Kuba).

1912 m. – amerikiečių kariai rinkimų metu įsiveržia į Panamą.

1912 m. amerikiečių karių įsiveržimas į Hondūrą.

1912-1933 m. – Nikaragvos okupacija, nuolatinis karas su partizanais. Nikaragva tapo korporacijos „United Fruit Company“ bei kitų Amerikos kompanijų kolonija. 1914 m. Vašingtone pasirašoma sutartis, pagal kurią JAV įgauna teisę tarpvandenyninio kanalo statybai Nikaragvoje. 1917 metais prezidentu tampa E. Čamoro ir su JAV pasirašo keletą naujų sutarčių, kurios lėmė dar didesnį šalies plėšimą.

1914 m. – amerikiečių kariai įžengia į Dominikos Respubliką, kaunasi su sukilėliais Santa Dominge.

1914-1918 m. – eilė įsiveržimų į Meksiką. 1910 m. ten prasidėjo stambus valstiečių Francisko Pančo Viljos (Francisco Pancho Villa) ir Emiljano Zapatos (Emiliano Zapata Salazar) judėjimas prieš Amerikos ir Anglijos statytinį diktatorių Porfirijų Diasą (Porfirio Díaz). 1911 m. Diasas bėga iš šalies ir jį keičia liberalas Franciskas Maderas (Francisco Ignacio Madero González). Tačiau ir jis netiko amerikiečiams, todėl 1913 metais proamerikietis generolas Viktorijanas Uerta (José Victoriano Huerta Márquez) nuverčia Maderą – jį nužudo.

Sapata ir Vilja paspaudė ir 1914 m. pabaigoje užėmė sostinę Meksiką. Uertos chunta žlugo ir JAV ėmėsi tiesioginės intervencijos. Jau 1914 m. balandį Meksikos uoste Verakruz išsilaipino amerikiečių desantas, pasilikęs ten iki spalio mėnesio. Meksikos prezidentu tampa patyręs to meto politikas ir stambus žemvaldys V. Karansas (Venustiano Carranza). Jis sutriuškina Vilją, tačiau pasisako prieš imperialistinę JAV politiką bei žada įvykdyti žemės reformą. 1916 metų kovą Peršingo (John Pershing) vadovaujami amerikiečių daliniai kirto Meksikos sieną, tačiau lengvai pasivaikščioti jankiams nepavyko. Vyriausybės kariuomenė bei P. Viljos ir A. Zapatos partizanų armija, laikinai pamiršę pilietinius nesutarimus susivienijo ir išbruko Peršingą iš šalies.

1914-1934 m. – Haitis. Po daugybės sukilimų Amerika įveda kariuomenę, okupacija tęsiasi 19 metų.

1916-1924 m. – 8 metus trukusi Dominikos Respublikos okupacija.

1917-1933 m. – karinė Kubos okupacija, ekonominis protektoratas.

(I-os dalies pabaiga, – laukite tęsinio)

pagal „US Info“ parengė: Darius Dimbelis