Arvydas Daunys: Sąmoningas kenkimas ar aklumas?

Facebook nuotrauka

Pasiskaičius komentarus po straipsniais, kviečiančiais pasirašyti už „Užsieniečių teisinės padėties įstatymo, Nr. IX-2206, pakeitimo įstatymo Nr. XII-2080 (pataisų) atšaukimą, išryškėja situacija parodanti, jog Lietuvoje šio minėto įstatymo ir jo pataisų klausimu, šiandien veikia trys visuomenės grupės ir papildomai valdžios struktūros, kiršinančios tas grupes tarpusavyje.

Viena grupių, pavadinkime ją pirmąja (1), yra visiškai aiški, – ji siekia atšaukti žalingas visai Lietuvai minėto įstatymo pataisas (su komentarais galima pasiskaityti čia: „Žalingos „Užsieniečių teisinės padėties įstatymo“ pataisos“), ir yra užregistravusi VRK (Vyriausioje rinkimų komisijoje) iniciatyvą bei išsiėmusi parašų rinkimo lapus, skirtus 50 000 piliečių parašų, kuriuos surinkus Seimas bus įpareigotas svarstyti šį įstatymą ir jo pataisas naujai.

Tiesa, didžiojoje spaudoje ir televizijoje (Ypač LRT!) šios (1) grupės tikslai marginalizuojami, stengiantis grupės žmones pateikti, kaip nusistačiusius prieš pabėgėlius apskritai, nekenčiančius kitataučių ir apskritai vos ne nacius. Kas yra visiškas melas, nes šiaip jau, grupės viešai deklaruojamas (ir siekiamas) tikslas tėra ydingų minėto įstatymo pataisų atšaukimas. Kažkokių kitokių tikslų siekimo galimybių, esant iniciatyvinės grupės konkrečiam juridiniam statusui, jai tiesiog nesuteikia įstatymas.

Antroji (sąlygiškai) grupė, tėra abejingieji, neturintys nuomonės ir nesidomintys politiniu šalies gyvenimu apskritai, tad apie juos kažką rašyti nėra prasmės. Jie domisi tik „čia ir dabar“ daroma įtaka jų pačių (išimtinai tik jų) asmeninei gerovei, ir visa kita jų absoliučiai nedomina. Jų eilė dar ateis, kai/jei šalyje kils chaosas. Mes pamatysime juos pirmosiose nepatenkintųjų eilėse.

reklama

O štai trečioji grupė jau yra įdomesnė savo sudėtimi pažiūromis bei struktūra. Į ją įeina tie, kas puikiai suvokia situaciją minimu klausimu, tačiau vis tiek remia aptariamo įstatymo pataisas, nes jų įsigaliojimas naudingas valdančiajai grupuotei, įstatyminiu pagrindu įtvirtinančiai šalyje pabėgėlių-imigrantų statusą ir teises, dažnu atveju aukštesnes, nei vietinių gyventojų-piliečių, t. y. be jokio svarstymo, skubos tvarka, lapkričio 26 dieną, įteisinusiai EK (Europos Komisijos) oficialią poziciją pabėgėlių (daugeliu atvejų ekonominių imigrantų) atžvilgiu.

Šioje vietoje pabėgėlių-ekonominių imigrantų interesai yra statomi aukščiau už šalių, ES-narių, piliečių – vietinių gyventojų interesus, todėl tokią EK poziciją galima laikyti žingsniu, griaunančiu nacionalinių valstybių suverenitetą arba kalbant paprastai – griaunančiu nacionalinių valstybių galimybes egzistuoti kaip tokioms.

Nežiūrint į šią beveik aiškiai antivalstybinę šių įstatymo pataisų veikimo kryptį, trečioji grupė palaiko įstatymo pataisas, nes:

Pirma – ji palaiko pačius valdančiuosius bei su tuo jų priimamus sprendimus kaip jų elektoratas.

Antra – dalis trečiosios grupės narių yra gaunantys tiesioginę naudą arba jų gerovė priklauso nuo valdančiųjų:

a. Valdančiųjų propagandos ir valstybės informacijos sklaidos užsakymus (MIP).
b. Tiesiogiai priklauso nuo valdančiųjų valstybės tarnybos atžvilgiu (kiek šalyje biurokratų?)
c. Yra valdančiųjų šeimos nariai, draugai, giminaičiai ir t.t. gaunantys savo dalį užsakymais, paslaugomis, protekcija ir pan.
d. Nuo valdančiųjų tiesiogiai priklauso verslo sąlygos

Reikia pastebėti, kad trečiojoje grupėje egzistuoja specialus pogrupis, negaunantis jokios naudos (bent jau aiškiai matomos) iš valdančiųjų klasės vykdomos veiklos, tačiau nežiūrint į tai, visą laiką arba bent jau pakankamai dažnai, pasisakantis PRIEŠ bet kokią visuomenėje vykstančią iniciatyvą, įvardinantis ją, kaip visiškai nieko neduodantį pačiai visuomenei ar net populistinį veiksmą.

Tas pogrupis nesiūlo visiškai nieko konstruktyvaus, nes pateikti idėjų jo atstovai neturi pakankamai intelektualinių pajėgumų, tačiau persiėmę tam tikrų ideologijų (komunistinių, socialistinių, liberalių) atskiromis nuostatomis, betgi neįsigilinę į tų ideologijų giluminę visumą bei teikiamą naudą-žalą Lietuvai esamoje situacijoje, – neigia viską, kas neatitinka to vidinių nuostatų jovalo. Sakau jovalo, nes tai ir yra jovalas be jokio nuoseklumo, ir nesiūlantis jokio realaus kelio, todėl apsiribojama vien tik neigimu.

Ir tuo neigimu bandoma įprasminti savo, kaip asmenybių veidą, nors iš tiesų, neigimas yra niekas – visiškas nulis, jei jis nesiūlo nieko mainais, vietoje to, ką norima atmesti.

Tokiu būdu, šis pogrupis, laikantis save opozicija esamai valdymo sistemai kaip visumai, ir visur garsiai deklaruojantis savo opozicinį statusą, iš tiesų pila vandenį ant tos sistemos girnų, savo veiksmais ją palaikydamas ir bandydamas stabdyti tikrosios opozicijos pozityvius žingsnius, kuriais siekiama tos sistemos gerinimo. Stabdydamas, tačiau nesiūlydamas ničnieko, kas įprasmintų jų pačių neigimą.

reklama

Taigi to pogrupio apibrėžimas būtų maždaug toks – Opozicija valdančiai sistemai ir pozityviai opozicijai. Arba paprastai – destruktyvioji opozicija viskam.

Ir visas šias minėtas grupes bei pogrupius vainikuoja valdančiųjų sistema, pastoviai kelianti šaršalą visuomenėje, siekiant pjudyti tarpusavyje minėtas visuomenės grupes. Ir jai tas puikiai pavyksta.

Skaldyk ir valdyk principas kaip niekada akivaizdžiai atsiskleidžia šių dienų Lietuvoje, kai net aiškiai už Lietuvos ateitį pasisakančios visuomeninės iniciatyvos, – kitų grupių ir dalies MIP yra įvardijamos populistinėmis, marginaliomis ir net priešiškomis pačiai visuomenei, kurios interesus atstovauja.

Prieita riba, kai išsitrina visos ribos, kai sunkiai galima atskirti absurdą nuo tiesos, o realybę nuo ligotos fantazijos pasireiškimų. Visuomenė kaip vienetas ima byrėti į sudedamąsias dalis ir šis byrėjimo procesas pastoviai yra pakurstomas naujomis porcijomis iš valdančiųjų žiniasklaidos ruporų, apmokamų iš mūsų visų – mokesčių mokėtojų kišenės.

Pakanka prisiminti neseną premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymą mokytojų streiko atžvilgiu, kur vyriausybės vadovas autoritetingai išrėžė mūsų išlaikomiems, tačiau paklūstantiems valdžiai ruporams, kurie tą tuojau pat ištransliavo, – jog mokytojų akciją galimai remia Rusijos tarnybos. Esą tą žinią jis gavo iš valstybės saugumo tarnybų. O jau sekančią dieną, kažkam matomai pasufleravus, jog perlenkė lazdą, vėl pareiškė, kad nėra visiškai taip, kaip jis sakė vakar, o yra anaip ir dar kitaip, kaip jis sako šiandieną. Absurdo teatras, tačiau visa tai aktyviai skaldo visuomenę. Ir kas bjauriausia – tas vyksta nuolat. Ir tą daro mūsų pačių valdžia. Ir kas dar pažymėtina – už tą visuomenės tarpusavio kiršinimą jiems (valdantiesiems) įstatymu nenumatyta jokia bausmė, o jei ir numatyta, – tai netaikoma.

Ir dar kas kelia nerimą, kad save opozicija sistemai laikantys, tačiau realiai savo veiksmais palaikantys esamos sistemos sėkmingą gyvavimą žmonės, – nesugeba įžvelgti savo veiksmuose nelogiškumo, – nuosavas ego neleidžia perlipti per save ir pripažinti nuo senovės gyvuojančio posakio logikos – „Mano nedraugo priešas – man draugas“. Ir ne tik, kad neleidžia pripažint, bet dar ir pakeičia jį absurdu esamomis sąlygomis: – „Mano nedraugo priešas ir mano priešas“ arba bent jau nedraugas.

Ir čia iškyla klausimas, kuriuo ir pavadintas straipsnis – tai sąmoningas kenkimas ar aklumas, tikint jog sava „tiesa“ yra vienintelė teisinga, net ir tuo atveju, kai jos pagrindu negalima iš principo pateikti jokių pozityvių-konstruktyvių siūlymų, tikslų ar bent vizijų, pagrįstų tikroviškais jų įgyvendinimo būdais? Norėtųsi tikėti, jog vis tik aklumas…

Asmeniškai aš matau vienintelę išeitį iš šios susidariusios situacijos, – visoms suinteresuotoms visuomenės grupėms būtina peržvelgti savo pozicijas, vertinant jas Lietuvos ateities ir savo pačių toje ateityje perspektyvoje. Pamodeliuoti savo ateitį, per šalies ateities prizmę, suvokiant, kad tik sutelktos, bendros visuomenės pajėgos gali būti pajėgios atsilaikyti prieš sistemines pajėgas, siekti ir pasiekti savo gerovės. Ir šiandien savo pagrindiniu tikslu pastatant ne politinių permainų siekius, kurie per daug išbarstyti ir nekonkretizuoti, o būtent visuomenės telkimo procesą, kas ateityje suteiks galimybę tuos minėtus politinius tikslus labiau išgryninti bei pasiekti kur kas greičiau ir be didelės priešpriešos, turint (tikėtina) politinę daugumą.

O šiai dienai, kviečiu susitelkti ties bendru, jau pradėtu įgyvendinti tikslu, – jau vykstančia parašų rinkimo iniciatyva, įvertinant jos pasekmes ateičiai. Mes turime tik vieną Lietuvą ir negalime leisti eksperimentuoti ja, manipuliuojant jos visuomenės jausmais „pabėgėlių“ atžvilgiu, tuo pačiu diskriminuojant tos pačios visuomenės siekius, gyventi savo pačios šalyje, kurioje egzistuoja teisingi (o ne vien tik teisėti) įstatymai.