Matome tik vieną propagandą

Politikai, daugiausia dešinieji, vis garsiau šaukia apie Rusijos propagandos keliamas grėsmes, ragina nepasiduoti, neįkliūti į melo pinkles. Tačiau ar tik Rusija siekia Lietuvoje ir Europoje savo propagandinių tikslų? Galbūt reikėtų matyti, įvardyti, vertinti visą mus pasiekiančią propagandą, kad taptume atsparesni ir sugebėtume rasti priešnuodžių? Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Gintautu MAŽEIKIU.

– Ar tikrai tik iš Rytų sklinda propagandinis melas, o Vakarai tik gerąsias vertybes platina?

– Lietuvoje propagandos terminas dažniausiai banalizuojamas. Propagandos terminą dar XVII a. pradėjo vartoti Vatikanas ir ilgus šimtmečius propaganda buvo siejama su vertybių ir idealų platinimu, o jokiu būdu ne su melu.

Menkinamąja prasme šį terminą pradėta vartoti tik Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, visų pirma adresuojant tai Gebelsui, o paskui Vakarai pradėjo negatyviai vartoti šį terminą ir kalbėdami apie bolševikinę propagandą, sakydami, kad ir nacistinė, ir bolševikinė propaganda yra melas. Nors ir naciai, ir bolševikai manė, kad jie skleidžia tiesą.

Ši menkinamoji propagandos reikšmė Lietuvoje vartojama vienareikšmiškai – manoma, kad propaganda yra dezinformacija. Tai yra didelė klaida, turint omenyje, kad melas, dezinformacija ir propaganda – tikrai ne vienas ir tas pats. Dezinformacijos terminas nurodo į tai, kad mums meluoja apie įvykius ir faktus, pavyzdžiui, kad kažkas bombardavo, o iš tikrųjų nebombardavo, kažkas nužudė, o iš tikrųjų nebuvo nužudyta. Tokių melagingų pranešimų medijose pilna. Tikroji propaganda su tuo niekaip nėra susijusi.

Kita vertus, plintant juodosioms įtikinėjimo technologijoms, pirmiausia korporacijų ir rinkos tikslais pradėta ir pačioje propagandoje dažnai naudotis manipuliacijų priemonėmis, siekiant arba suaudrinti emocijas, arba mobilizuoti žmones. Šiandieninė propaganda dažniausiai taiko į širdį, o ne į protą. Emociniams vaizdams sukurti veiksmingesni meniniai kūriniai – muzika, kino filmai, įspūdingos fotografijos. O kai siekiama suaudrinti žmonių emocijas, neretai naudojamasi ir fotošopu, ir falsifikuojami vaizdai.

reklama

Rusijos propagandą mes visų pirma laikome priešiška ne todėl, kad ji melaginga, o todėl, kad dažniausiai manoma, jog tai yra autoritarinės valdžios vertybių platinimas. Tačiau kai sakoma, kad propaganda yra vien melas (o daugelis lietuviškų žodynų taip ir sako), tada pakliūvama į bėdą, nes, užuot kalbėję apie vertybes, mes ieškome faktinių klaidų. Dar didesnė bėda ta, kai mes sakome, kad štai Rusijos propaganda yra kvaila arba nevykusi, o mes esame tokie stiprūs ir galingi, kad visada galime ją demaskuoti ir atmesti.

– Tai kodėl tada mes uždarome televizijos kanalą, jeigu ta propaganda tokia nevykusi?

– Čia veikiau yra pasipūtėlio pozicija. Pasipūtėlio, kuris menkina aplinkinius. Tokia pozicija niekada nepadeda blaiviai mąstyti, vertinti vienų ar kitų dalykų. Lietuvoje kritika dažniausiai suprantama kaip menkinimas ir etikečių klijavimas. O kad tie asmenys, kuriuos priskiriame menkiems, taip pat „nesusirgtų“, mes uždraudžiame žiūrėti kanalus. Draudžiame kažką ne dėl jausmų, o dėl faktų, sakome – štai, jie meluoja, ir tokiu atveju mes ne tik negalime atsispirti propagandai, bet ir patys nekalbame apie vertybes, nepuoselėjame ir nesusitariame dėl jų arba per menkai tariamės dėl tų emocijų, kurios mums galėtų būti priimtinos.

Ukraina, pavyzdžiui, nuolatos užsiima propaganda – jie gina savo vertybes, ne vien Maskva skleidžia propagandą, Kijevas lygiai toks pat aktyvus ir agresyvus Maskvos atžvilgiu. Vyksta tikras propagandinis susidūrimas, informacinis karas, kurį matome kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose. Lietuva nevykdo jokio puolimo prieš Maskvą, o tik gynybinę funkciją – sakoma, kad Rusija tokia ir anokia, užuot savo vertybių propaganda bandžius pakeisti ką nors pačioje Rusijoje. O Kijevas galvoja ne apie tai, kaip apsiginti nuo Rusijos, o kaip išskleisti savo vertybes.

– Ne Rusijos, o vakarietiški televizijos kanalai išplatino nuskendusio pabėgėlių berniuko vaizdus. Ar ne tokia propaganda dabar skaldo visą Europą?

– Yra skiriama institucinė propaganda, kai kažkuri stipri korporacija ar valstybės institucija sąmoningai platina tam tikrą informaciją siekdama sukelti norimą emocinį efektą, pavyzdžiui, gailestingumą pabėgėliams. Bet propaganda gali būti ir savaiminis įtikinėjimas, kai žmonės socialiniuose tinkluose ir įvairi žiniasklaida nesusitarusi, vien dėl mąstymo inercijos platina kažkokį pranešimą be jokios valstybės institucijos ar korporacijos įtakos.

Dėl nuskendusio berniuko vaizdų negaliu pasakyti, ar nebuvo institucijų kišimosi, bet efektas buvo pasiektas toks, kokio ir buvo galima tikėtis, – gailestis, atvirumas. Vienas faktas pagal metonimijos principą yra suprantamas kaip visuotinis dalykas: nelaimingas atsitikimas, ir mes visi turime prisiimti kaltę. Ne tie, kurie sodino į valtį tuos vaikus, organizavo pervežimus, užsiiminėjo „Syrizos“ propaganda arba aiškino, kokia Europa nuostabi ir visi čia bėkite, mes jums padėsime. Visada lengva manipuliuoti pasitelkus emocinį vaizdą.

Ir Vakarų, ir Rusijos propaganda dažnai elgiasi panašiai. Skiriasi tik tai, kokių tikslų vedami jos organizatoriai naudojasi emociniais vaizdais ir ar šie vaizdai yra tikri, ar sufabrikuoti. Vakarai bijo falsifikuoti, nes už tai žiniasklaidai gali būti iškeliamos bylos, kaip ir Lietuvoje. O Rusijoje dezinformacijos nesibijoma. Tai, ko gera, ir yra svarbiausia priežastis, kodėl taip smarkiai pykstama ir dažniausiai agresyviai demaskuojama Rusija.

Tačiau ieškodami instrumentų, kaip atsispirti Rusijos propagandai, mes dažniausiai nemanome, kad šalia yra daugybė kitų propagandų, taip pat religinių, kurios nusipelno ne mažesnio dėmesio.

– Viena iš tokių – islamo propaganda, apie kurią anksčiau nežinojome, o dabar aiškėja, kad ši religija užvaldė daugybės jaunų europiečių širdis?

– Islamas yra įvairus. Žmonių, kurie save priskiria tikintiems musulmonams, tikriausiai bus daugiau nei milijardas. Jų religija, skirtingai negu kitos, yra auganti, gana greitai ir stipriai besiskleidžianti pasaulyje. Jie tiki tik savo tiesa ir ją platina – kaip kažkada katalikai užsiiminėjo pagonių tautų evangelizacija, taip jie užsiima islamizacija. Tai pati tikriausia klasikinė propaganda, nes yra vertybės, emocijos, tikėjimas ir viso pasaulio faktų „pritempimas“ prie tikėjimo aiškinimo.

reklama

Bet mes neturime būdų kritikuoti tikėjimus ar bažnyčias. Lietuva priėmusi neutralumo poziciją, kuri reiškia, kad valstybė nesikiša į tradicinių tikėjimų reikalus, jeigu ten nekyla kokio nors konflikto, o Bažnyčia taip pat nesiskverbia į valstybės reikalus. Ši laikysena pasiteisino, kol nepasirodė kitos, aktyvios ir agresyvios bažnyčios. O kai dabar pasirodė islamas su savo propaganda, šitokia neutrali valstybės, piliečių, kritikų pozicija yra sunkiai besuprantama.

– Ko verti kai kurių Europos valstybių bandymai uždrausti musulmoniškus moterų galvos apdangalus, lytinių organų žalojimus?

– Europiečiai taip chaotiškai bando ginti savo vertybes. Mes mėtomės iš vieno kraštutinumo į kitą. Mūsų politiniai sprendimai emociniai ir nepamatuoti nei tyrimais, nei ištekliais, jie yra atsitiktiniai ir todėl negali būti geri. Reikia kalbėti apie tai, kokiu būdu mes, piliečiai, galėtume susitarti, kaip laikytis tam tikrų religijų, šiuo atveju islamo, atžvilgiu, kiek leidžiama užsiimti savo tikėjimo sklaida, savo misija tarp pasauliečių ir kiek tai galėtų būti ribojama.

– Visą Europą sukrėtė žudynės Paryžiaus „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Ar jos nebuvo išprovokuotos nuolatinių žurnalo patyčių iš islamo?

– Šiuo atveju matėme gal ne tiek propagandos atvejį, kiek civilizacinį konfliktą arba pasaulietinės ir religinės kultūros konfliktą. Bijau, kad jeigu panašios karikatūros būtų paskelbtos Lenkijoje prieš Katalikų Bažnyčią, reakcija irgi būtų audringa. Tai gal ir nevirstų žudynėmis, bet būtų sulaukta didelių protesto akcijų.

– „Charlie Hebdo“ publikavo ir tokią karikatūrą, kur nuogi nepadoria poza pavaizduoti ir musulmonų, ir krikščionių dievai…

– Atmenu šią karikatūrą. Čia sudėtingumas štai koks – į tas karikatūras Lenkijoje, Lietuvoje ar Rusijoje mes žiūrime savo krikščioniškomis akimis, nesvarbu, kataliko ar stačiatikio akimis. O Prancūzijoje dar nuo Apšvietos laikotarpio plėtojama sekuliarizmo dvasia, Bažnyčios kritikos kultūra dar nuo Deniso Didro (Denis Diderot) ir Voltero (Voltaire) laikų yra kandi ir nepakanti. Prancūzų kultūrai šis emancipuotas ir kritiškas kalbėjimas buvo priimtinas bent keletą šimtmečių. Tačiau naujiesiems emigrantams toks elgesys visiškai nesuprantamas. Ir kuo daugiau ten atvyksta pabėgėlių ir emigrantų iš kitų Europos šalių, tuo ši prancūzų egalitarinė arba sekuliarioji kritika sunkiau priimama ir suprantama. Niekaip negalima pateisinti žudynių, bet šiais klausimais Prancūzijoje vyksta ir ne vienas teisminis procesas, manau, kad jų tik daugės.

– Lietuvoje sovietiniais ateizmo laikais tikintieji, kunigai būdavo pašiepiami, bet nėra buvę, kad scenoje į Kristaus atvaizdą būtų mėtomos išmatos. Tas menkinimo užkratas plinta?

– Menas ilgą laiką buvo traktuojamas kaip grožio, harmonijos, didingumo nešėjas. O čia kitoks menas, kaip viešas skandalas, kuris suskaldo visuomenę į grupes, ir jos pradeda tarpusavyje polemizuoti. Toks yra vamzdis prie Neries Vilniuje, tokia yra verkianti mergaitė Šiauliuose. Toks menas sukrečia, jis ketina ir siekia sukelti viešą konfliktą ir diskusiją.

Klausimas yra kitoks – kad meno kūrinys apskritai taikosi į širdį, į mūsų jausmus, konfliktas kyla dėl skirtingų jausmų, skirtingų interpretacijų. Ir propagandiniai meno kūriniai naudojasi būtent tuo, kad apeliuoja į mūsų jausmus. O kai mes Lietuvoje kalbame apie propagandą, mes kalbame apie faktus, ir todėl nesusišnekame.

– Gal todėl ir nuolankiai priimame iš Vakarų sklindančią propagandą tokių „vertybių“ kaip genderizmas, šeimos instituto griovimas, tautiškumo menkinimas ir panašių?

– Aš vertinu tuos dalykus kaip vykdomą emancipacinę politiką, kai įvairioms grupėms suteikiama daugiau galimybių. Tačiau ir ši emancipacinė politika nebūna be konfliktų, nes vienos grupės su savo vertybėmis paprastai nenori užleisti vietos kitoms grupėms, ir priešingai – naujos grupės, kaip feministiniai arba seksualinių mažumų judėjimai, nori nulemti tam tikras visuomenės vertybes, užimti savo vietą visuomenėje, ir tai negali nesukelti konfliktų su kitomis bendruomenėmis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“