Požeminės atlantų šventyklos

Beveik bet kurioje šalyje jums gali papasakoti apie požemius viename ar kitame regione ir apie paslaptingus įvykius, nutikusius tiems, kas mėgino juos aplankyti. Ypač turtinga šia prasme Pietų Amerika.

Peru, netoli nuo Naskos dykumos, kuri pagarsėjo savo gigantiškais piešiniais, matomais tik iš oro, esama urvų, kuriuose, kaip tiki vietiniais gyventojai, gyvena požemio dvasios. Dauguma įėjimų į tuos urvus užtverti daugiatoniais akmeniniais blokais. Pradėti jų tyrimą pavyko tik 1971 metais, po to, kai buvo pralaužta eiga viename tokiame bloke.

Speleologai ilgai brovėsi per painias eigas, pagaliau pasiekė didžiulę salę, kurioje kitados vyko religinės ceremonijos. Nežinomi akmentašiai išklojo jos grindis plokštėmis su geometriniais ornamentais. Ant poliruotų sienų iškalti piešiniai ir ženklai, panašūs į hieroglifus. Centre stovėjo 98 akmeniniai stalai, panašūs į majų aukojimo altorius. Ant kiekvieno iš jų buvo iškaltas griovelis kraujui nutekėti.

Iš salės į įvairias puses vedė tuneliai. Kai kurie iš jų buvo užversti žmonių palaikais. Pats ilgiausias tunelis siekė okeaną ir leidosi po vandeniu. Kas per žmonės pastatė salę ir tunelius – niekas nežino.

TRAGEDIJA KUSKE

Gausu paslaptingų požemių ir šventojo inkų miesto Kusko apylinkėse. 1952 metais grupė tyrinėtojų iš Prancūzijos ir JAV nusileido į vieną iš jų. Ilgai užtrukti ten speleologai nesiruošė, provizijos pasiėmė penkioms dienoms. Tačiau teko laukti ištisas dvi savaites, kol pagaliau į paviršių išlipo vienintelis likęs gyvas grupės narys – prancūzas Filipas Lamontjeras. Jis buvo smarkiai išsekęs ir beveik nieko neprisiminė. Be to, buvo pastebėti požymiai, kad jis užsikrėtė buboniniu maru.

reklama

Iš padriko jo murmėjimo galima buvo suprasti, kad urvuose buvo aptikti senųjų karalių kapai ir daugybė gaminių iš aukso. Brangenybėmis buvo užpildytos dešimtys salių, tačiau jose buvo gausu spąstų, į vieną jų ir įkliuvo speleologai. Po jais staiga prasiskyrė grindų plokštės ir žmonės prasmego į bedugnę. Lamontjeras išgyveno tik dėl to, kad buvo atsilikęs nuo grupės. Pasakojimo tikrumo įrodymu pasitarnavo jo atsinešta su savimi auksinė kukurūzų burbuolė, meistriškai pagaminta senovinio amatininko. Dabar ši burbuolė eksponuojama Limos muziejuje.

NEĮTIKĖTINAS RADINYS

Valdžia pasistengė įslaptinti informaciją apie tragediją, tačiau į vietinę spaudą prasismelkė kelios trumpos žinutės. Apie auksinę burbuolę jose nebuvo kalbama, tačiau gandai greitai sklinda tarp gyventojų ir šimtai žmonių puolė į požemius ieškoti aukso. Per kelis mėnesius be žinios dingo daugiau kaip 200 žmonių, o tie nedaugelis, kurie grįžo į paviršių, vietoje aukso atsinešė marą. Sunerimusi dėl galimos epidemijos, Peru vyriausybė uždraudė leistis į požemius, o visus įėjimus užmūrijo.

Tik XXI amžiaus pradžioje autoritetingas inkų civilizacijos tyrinėtojas daktaras Raulis Senteno pamėgino pakartoti žuvusios ekspedicijos kelią. Gauti leidimo leistis į požemius jam nepavyko, dėl to jis papirko sargus, kurie budėjo senovinėje šventykloje už kelių kilometrų nuo Kusko, kur buvo įėjimas į vieną iš tunelių. Grupė iš šešių patyrusių speleologų, vadovaujama Senteno, prasiskverbė į patalpą po kapaviete, išlaužė spyną ant plieninių grotų ir pajudėjo ilgu siaurėjančiu koridoriumi, kuris buvo labiau panašus, kaip vėliau rašė Senteno, į didelės ventiliacijos sistemos dalį.

Leisdamiesi vis žemiau, tyrinėtojai atsidūrė tunelyje, kurio grindys buvo išklotos lygiomis akmeninėmis plokštėmis, o sienos apdailintos sidabro spalvos metalu. Speleologai atlaužė gabalėlį šios apdailos, vėliau paaiškėjo, kad savo struktūra šis metalas primena aliuminį. Radinys buvo visiškai netikėtas. Nė vienas mokslininkas negalėjo paaiškinti, kaip aliuminis pateko į priešistorinį labirintą.

Toli nueiti „aliumininiu“ tuneliu nepavyko. Po šimto metrų jis taip susiaurėjo, kad speleologams teko pasukti atgal. Ekspedicija išbuvo po žeme labai neilgai ir ištyrė, Senteno nuomone, tik labai nedidelę požeminio komplekso dalį. Kapaviečių ir lobynų aptikti nepavyko, tačiau Senteno įsitikinęs, kad jie dar bus atrasti.

PERSIO FOSETO „ATLANTŲ PALIKUONYS“

1991 metais grupė anglų ir brazilų tyrinėtojų prasiskverbė į urvus Riu Sinžu upės, Amazonės intako, rajone. 1925 metais toje vietovėje dingo be žinios žinomo tyrinėtojo Persio Foseto ekspedicija. Pastarasis kelis metus Anglijos geografų draugijos užsakymu tyrė šį sunkiai prieinamą Brazilijos regioną. Foseto duomenimis, čia gyveno paslaptinga šviesiaodžių indėnų gentis, gyvenanti giliuose urvuose, kurių įėjimus jie kruopščiai slepia. Taip kad nebuvo atmetama prielaida, jog urvai Riu Sinžu upės rajone – būtent šios genties indėnų būstai.

reklama

Apskritai legendos apie tai, kad Amazonijos džiunglėse esama apleistų senovinių miestų ir lobiais užverstų požemių plačiai pasklido keliautojų ir tyrinėtojų tarpe. Buvo manoma, kad miestus ir požemius pastatė išlikę Atlantidos gyventojai, kurie po katastrofos persikraustė gyventi į žemyną. Fosetas manė, kad „baltieji indėnai“ – tai sulaukėję atlantų palikuonys. Iš pradžių jie gyveno miestuose, kurių griuvėsius, jo manymu, ir dabar galima surasti Brazilijos tyruose, o paskui, spaudžiamo aplinkinių genčių, pasitraukė į požeminius urvus, nusinešę su savimi visas iš protėvių paveldėtas vertybes.

POVŲ GALERIJA

Urvai upės Riu Sinžu apylinkėse pasirodė esantys labai gražūs. Nuo skliautų leidosi visų įmanomų spalvų stalaktitai, sienas dengė ryškiai raudonos ir geltonos spalvos pelėsiai, sudarantys įmantrius raštus, dažnai pasitaikydavo upelių ir vaizdingų grotų. Tačiau jokių žmogaus veiklos pėdsakų speleologai savo kelyje neaptiko.

O štai 70 metrų gylyje kelią jiems pastojo neįprasta akmeninė plokštė. Jos paviršius, skirtingai nei kitos urvo sienos, buvo visiškai lygus, dėl ko kilo minčių apie dirbtinę jos kilmę. Akmenį pavyko išjudinti iš vietos. Paaiškėjo, kad jis stovėjo ant akmeninių šarnyrų, kurie veikė panašiai kaip durų vyriai. Už plokštės driekėsi tiesus ir ilgas, nedideliu kampu žemyn vedantis tunelis.

Speleologai apšvietė tunelį galingais prožektoriais. Sienos buvo išklotos plokštėmis, ant jų buvo išraižyti į povus panašių paukščių atvaizdai. Ant grindų buvo kažkas panašaus į bėgius, kuriais galbūt kitados riedėjo vežimėliai, panašūs į tuos, kuriais vežiojamos anglys šachtose.

Pranešimas apie senovės galerijų atradimą pridarė daug triukšmo ir sudomino viso pasaulio mokslininkus. 1995 metais į urvus nusileido nauja ekspedicija. Be Povų galerijos ji ištyrinėjo šalutinius koridorius, kuriuose buvo gausu įvairių nišų, vandens telkinių ir ištisų upių. Koridoriai driekėsi daugiau kaip per šimtą kilometrų ir greičiausiai kažkur susijungė su okeanu: grotose, kurias pasiekė tyrinėtojai, vanduo buvo sūrus. Tačiau ištirti visą požeminį kompleksą ir nustatyti, kur baigiasi tuneliai, nepavyko ir šiai ekspedicijai.

PASLAPTIES SKRAISTĖ

Remdamiesi gautais duomenimis, mokslininkai padarė išvadą, kad sukurti požeminėms galerijoms reikėjo žinių, kurios buvo neprieinamos laukiniams Amazonijos gyventojams. Negalėjo jų sukurti ir inkai, kurie valdė šias žemes labai neilgai ir jų valdžia buvo netvirta. Be to, kai nustatė zoologai, ant plokščių pavaizduoti paukščiai nėra žinomi Pietų Amerikoje.

Kai kurie tyrinėtojai paskubėjo paskelbti radinius atlantų civilizacijos materialiais pėdsakais. Kiti, kaip pavyzdžiui, žinomas Peru senovės kultūrų specialistas Chorchė Peresas, mano, kad šias galerijas sukūrė iki inkų tie, kurie pastatė Tiahuanaką ir kitus megalitinius paminklus. Beveik visų specialistų nuomonės sutampa tik viename: požeminės galerijos, kaip ir Kusko šventyklų kompleksas bei ciklopiniai Naskos priešiniai sukurti religiniais tikslais.

Apie urvus egzistuoja įdomus XVI amžiaus ispanų kronikininko Kristobalio de Molinos liudijimas. Jis pasakojo apie vietinių indėnų tarpe paplitusią legendą apie visagalį Žmonijos Tėvą, kuris, baigęs kurti pasaulį, pasitraukė į savo požemių pasaulį. Analogiški mitai apie požeminius dievus paplitę Kinijoje ir Sibire.

Neseniai buvo pranešta apie eilinį bandymą pranikti į urvus palei Kuską. Mėginimas nepavyko: tunelį užtvėrusio senovinio akmeninio bloko sprogdinimas sukėlė griūtį.

Belieka tikėtis, kad ateities archeologai veiks sėkmingiau ir pagaliau atskleis paslapties skraistę.

www