Angela Merkel kaip Štazi gyvatės kiaušinis

Šia tema galima rašyti ne straipsnius, o disertacijas, monografijas ir romanus. Nors jie kai kada kaip tik ir išauga iš straipsnių. Prieš kelis metus aš jau skyriau šiai temai kelis eskizus (apie žaliuosius pedofilus ir Vili Brandtą, Gerhardą Šrederį, Joškė Fišerį ir Oskarą Lefonteną, Ole fon Boiste ir Robertą Šille, Klaudijų Rot ir Klausą Voveraitą, Francą-Jozefą Štrausą ir daugelį daugelį kitų).

Prie aukščiau išvardintų nevykėlių priklauso visų pirma daugelis žaliųjų partijos vadų nuo pat jos egzistavimo pradžios: Klaudiją Rot išvarė iš pirmojo kurso ir ji neįgijo nei vienos profesijos; faktiškas 2000-jų pilkasis Europos kardinolas Joškė Fišeris nesugebėjo baigti mokyklos, prisidurdavo dirbdamas tai taksistu, tai fotografu, bet daugiausia – profesionaliu revoliucionieriumi ir „revoliucinių grupelių“ smogiku, kurios sumušdavo policininkus ir mėtydavo į juos bombas. Dabartinis Europos parlamento vadovas Martinas Šulcas irgi nesugebėjo įveikti net labai vidutinės mokyklos Achene. Jo draugas Žanas-Klodas Junkeris, Europos Komisijos vadovas – faktinis nusikaltėlis.

Prie pedofilų galima priskirti eilę žaliųjų lyderių su pagrindiniu Europarlamento žaliuoju Konni Benditu ir Folkeriu Beku ir dar nesenai kylančia Vokietijos socialdemokratų partijos (VSDP) žvaigžde Sebastianu Edati. Prie pašėlusių fanfaronų aš priskirčiau visų pirma visus tris socialdemokratų kanclerius, nuo Vili Branto iki Šrioderio, bet visų pirma, žinoma, prieš du metus mirusį, savo 97-čio išvakarėse, Helmutą Šmitą; didesnio narcizo pokarinėje Vokietijos politikos nerasti.

Bet šiandien kalba bus ne apie juos, bet apie protingą, kuklią, išauklėtą ir išsilavinusią (o atsimenate, kaip gerai atrodė Putinas, nemokėjusių kalbėti rusiškai savo pirmtakų fone?), Angelą Dorotė Kazner, ji gi – Merkel pagal pirmojo, visiškai nemylimo vyro pavardę, su kuriuo susipažino atostogų Maskvoje ir Piteryje metu ( „Mes susituokėme, nes visi tuokėsi. Šiandien tai skamba kvailai, bet aš į santuoką žiūrėjau nepakankamai rimtai. Aš apsirikau“). Vieną gražią dieną ji pasiėmė skalbimo mašiną ir išvažiavo iš bendro komunalinio buto. Dirbti fiziku, kaip pasakojo jos pirmas vyras, Angela Merkel nenorėjo. Ją viliojo politiko karjera ir visuomeninis darbas. Po diplomo gynimo ji bandė įsidarbinti Berlyno Technikos universitete, bet jos nepriėmė.

reklama

Tada Angela įsidarbino VDR Mokslų Akademijos Fizikinės chemijos institute, kur ji greitai tapo komjaunimo sekretore (FDJ) ideologijai. Atsakinga, kaip rašo jos biografas Gerdas Landgut ir prisimena pažįstami, už agitaciją ir propagandą. O taip pat nare Tarybų Sąjungos – Vokietijos draugystės draugijos. Vėliau prie jos prilipo pravardė „Zonenwachtel“, pažodžiui tai reiškia „zonos putpelę“, o žargono kalba – išimtinai įkyrias ir režimui tarnaujančias mergeles į rytus nuo Elbės.

Merkel rinko pinigus ginklams „marksistiniams-lenininiams“ Mozambiko, Zimbabvės, Angolos, PAR ir kitų Afrikos šalių partizanams ir ilgainiui tapo tokiu patikimu Honekerio režimo asmeniu, kad jai leisdavo net išvykti į VFR – tokią privilegiją VDR režimas suteikdavo ne daugeliui. Praktiškai tiktai partiniams funkcionieriams ir Štazi bendradarbiams. Bet kur kas dažniau ji važinėjo į TSRS. Dar būdama moksleive, FDJ kuopelėje, ji laimėjo ten rusų kalbos Olimpiadą. Dabar gi ji važinėjo tenai, kaip į savo namus. Kelis mėnesius ji viešėjo Donecke, oficialiai – mokėsi rusų kalbos (kurią ji ir taip jau mokėjo gana ir gana neblogai). Kam jai taip gerai reikėjo mokėti rusų kalbą Fizikinės chemijos institute? Tam, kad patekti į Honekerio režimo viršūnę? Ar ją ten užverbavo? Gali būti ir viena ir kita. Bet kokiu atveju, daugelis įsitikinę, kad Merkel tarnavo slaptu Štazi agentu su slapyvardžiu „Erika“. Ir niekada net negalvojo apie kokią opoziciją. Kalba, kad ir į darbą Akademijoje ėmė tik tuos, kas bendradarbiavo su Štazi, o jau į postą komjaunimo sekretoriaus ideologijai tai privalomai. O apie gyvenimą Donecke ji dabar nei žodžiu neprisimena. Niekada. Nors galėtų tuo dabar pasigirti, jei reikalas buvo švarus. Trys metus ji dirbo viename biure Akademijoje su Michaeliu Šindhelmu, irgi vėliau demaskuotu Štazi agentu. Tame pačiame pastate buvo ir VDR televizijos studija ir elitinė Felikso Dzeržinskio vardo specialių dalinių brigada. Paprastiems mirtingiesiems įeiti ten buvo draudžiama. Vėliau Šindhelmas tapo rašytoju ir savo pirmajame romane „Roberto kelionė“ aprašė ne tiktai savo darbą Štazyje, bet ir savo darbą kaimynės biure, turėjusios kodinį vardą „Erika“, kuri labai primena Merkel. Tarp kitko Šindhelmas, kuris mokėsi Voroneže (kur jį ir užverbavo), o šiandien vadovaujantis teatrui Bazelyje, buvo ne tiktai dvigubu Merkel kolega, bet ir jos meilužiu.

Pati Merkel prisipažįsta tik, kad Štazi bandė ją užverbuoti, kada ji pateikė dokumentus į Technikos universitetą. Bet ji neva sugebėjo atsisakyti, motyvuodama savo plepumu. Bet ką darė Štazi su tais, kas nepatenkino jų prašymo dėl bendradarbiavimo? Bet ką, tikrai nelaikė sekretorių ideologijos, agitacijos ir propagandos klausimams postuose.

1986 metais Merkel apgynė disertaciją (po 8 metų aspirantūros!), tam jai prireikė ne tiktai išlaikyti marksizmo-leniniamo minimumo egzaminą (kurį ji studijavo 13 metų), bet ir parašyti monografiją „Kas yra socialistinis gyvenimo būdas“? Bet greitai VDR nebeliko. Merkel teko paieškoti laimės politikoje, be to, kaip rašo tas pats Langut, ji buvo pasiruošusi pereiti į bet kurią partiją, išskyrus Krikščionių demokratų sąjungą. Labiausiai ją viliojo žalieji. Bet, KDS nelaimei ir visų jos pažįstamų nuostabai, ji atsidūrė būtent ten. Kodėl?

Kada Honekerio valdžia ėmė griūti ir prasidėjo taikūs protestai, Merkel juose nedalyvavo. 1989 metų gruodžio 9 dieną griuvo Berlyno siena (Merkel tuo metu sėdėjo saunoje, vėliau kažkas ją prigirdė alumi). Nuo to momento būti opozicionieriumi senajam režimui tapo visiškai saugu, madinga ir naudinga. Ir todėl 1989 metų gruodį Merkel atsidūrė opozicinėje organizacijoje „Demokratijos proveržis“ (pradžioje sisteminiu administratoriumi, nes mokėjo įjungti ir išjungti vakarietiškus kompiuterius). Pakvietė ją ten tuo metu šiai organizacijai vadovavęs advokatas Volfgangas Šnur, miręs prieš dvi savaites Vienoje. Vadovavo šiai organizacijai ne atsitiktinai, o Štazi užduotimi – būtent Štazi (kur turėjo slapyvardį „Torsten“ ir „daktaras Ralfas Širmeris) Šnuras tarnavo nuo 1965 metų ir dirbo pagrindinai bažnytinėje terpėje, kartu su Angelos tėvu. Ir todėl natūralu, kad jis pakvietė Merkel, savo seną pažįstamą kolegę iš Štazi.

reklama

Po to, kai „Demokratijos proveržį“ sunaikinti nepavyko, Šnuras visaip stengėsi suteikti šiai organizacijai bent kairuolišką ir režimui palankią formą.

Senosios tarybinės biurokratijos maksima: jeigu negali pasmaugti kokio reikalo, tai reikia pačiam jį organizuoti ir jam vadovauti. Taip ir Šnurą paskyrė vadovauti „Demokratijos proveržiui“ nusiųsdami savo viršininkui Štazi – Klemensui de Mezjerui (su kuriuo Kazneris ne tiktai artimai draugavo, bet kartu kūrė „Bažnyčios socializmo sąlygomis“ koncepciją). Jo sūnus Lotaras de Mezjer tapo paskutiniu VDR premjeru (o tuo pačiu ir VDR užsienio ministru). Reikia pasakyti, kad šiuo ministru tapti buvo ruošiamas Šnuras. Bet jo nelaimei, buvo paviešinti Štazi archyvai ir kilo siaubingas skandalas. Šnurą gėdingai išvijo, jo vietą užėmė de Mezjeras. Gana greitai, tarp kitko, paaiškėjo, kad de Mezjeras, kaip ir jo tėvas, tarnavo Štazi ir turėjo slapyvardį „Černi“. Dabartinis finansų ministras Šoiblė ilgai bandė jį išsukti nuo šio kaltinimo, bet 1992 metais de Mezjeras buvo identifikuotas kaip slaptas bendradarbis „Černi“. Iki demaskavimo momento jis jau buvo tapęs KDS pirmininko Helmuto Kolio pavaduotoju ir VFR ministru ypatingiems pavedimams.

Dėl nepotizmo klausimo VDR pridėsiu dar tokį šrichą: Šnuro, Kaznerio ir vyresnojo de Mezjero viršininku buvo gerai žinomas Klausas Gizi, žydas, ilgametis VDR valstybės sekretorius religijų klausimu ir Štazi karininkas (slapyvardis „Kurtas“). Klauso Gizi sūnus, advokatas Gregoras Gizi, – ilgametis lyderis Kairiosios partijos ir jos pirmtakės – Demokratinio socializmo partijos. Gizi-jaunesnysis, savo ruožtu, irgi tarnavo Štazi ir turėjo slapyvardį „Gregoras“ ir „Notaras“ ir skundė Štaziui savo nuosavus klientus – VDR režimo disidentus. Tą patį darė ir Šnuras, tarp kurio aukų buvo ir jo klientai-disidentai Štefanas Kravčuk ir Fraja Klier. Būtent už tai Šnuras 1993 metais neteko advokato licenzijos, o 1996 metais jį nuteisė metams laisvės atėmimo, pakeičiant į lygtinį paleidimą. Gizi gi daug metų išsisukinėjo ir galiausiais visgi išsisuko. Tarp kitko, savo laiku, 80-taisiais, Lotaras de Mezjeras irgi buvo advokatu ir bičiuliu kito Berlyno advokato – aukščiau minėto Gregoro Gizi, o taip pat jo pavaldiniu (Gizi vadovavo Berlyno advokatų kolegijai).

Keli žodžiai apie tėvą Keznerį, šventiką, dirbusį Štaziui ir adaptavusio VDR bažnyčią pagal Demokratinio socializmo partijos lekalus. Tuo tikslu 1954 metais, tuojau po Angelos gimimo, jis su šeima išvažiavo iš Hamburgo į VDR, kada 3 milijonai rytinių vokiečių bėgo į priešingą pusę. Valdžia jį priskyrė prie VDR „pačių progresyviausių jėgų“, jo slapyvardis buvo „Raudonas Kazner“. Jis priešinosi disidentiškoms jėgoms bažnyčios aplinkoje, būdamas sudėtyje taip vadinamos “Weißenseer Arbeitskreis”, ir nuolatos buvo spausdinamas režimo laikraščiuose. Kūrė „Bažnyčios socializme“ teoriją kartu su Štazi (su aukščiau paminėtu Sinodo viceprezidentu Šnuru, Klemensu de Mezjeru ir valstybės sekretoriu Klausu Gizi). Jis turėjo net du automobilius – vieną asmeninį, o kitą personalinį, su vairuotoju. Ir jam leisdavo išvažiuoti į VFR bet kokiu laiku, pagal pageidavimą ir be suderinimo su viršininkais. Drabužius ir knygas jiems atsiusdavo iš Hamburgo. Angelai Mekel mokykloje atleisdavo chuliganiškus išpuolius, kuriuos neatleisdavo kitiems. Tokių privilegijų neturėjo net partiniai viršininkai, išskyrus partinę viršūnę.

Tuo metu kai į opozicinius pastorius (kaip į Epelmaną) Štazi rengė pasikėsinimus ir juos žudė. O dukterų paprastų pastorių, suprantama, nedarydavo sekretoriais ideologijai, ir jų nepriimdavo nei į FDJ, nei į aukštąsias mokyklas, draudžiama buvo! O čia priėmė ne tiktai Angelą, bet ir jos seserį Ireną ir brolį Markusą (kuris irgi mokėsi fiziką tame pačiame Leipzige). Kada įvyko Vokietijos susijungimas, tėvas Kazneris buvo kategoriškai prieš, kaip ir visi funkcionieriai Honekerio diktatūros. Jo tėvas Liudvigas Kazmirčak (kuris pagal tėvą buvo visgi Voicechovskis) per Pirmąjį pasaulinį karą kariavo už prancūzus prieš vokiečius. Tam, kad po karo persikelti į Vokietiją, tapti tenai policininku ir pakeisti pavardę Kazmirčak į Kazner. Be to kartu su pavarde jis pakeitė ir konfesiją, iš kataliko tapo protestantu, sūnui Horstui, krykštitu pagal katalikų papročius, irgi pakeitė pavardę ir konfesiją. Čia pasireiškė kai kurie jo anūkės bruožai. <…>

vertė Algimantas Lebionka

Šaltinis:   http://9tv.co.il/news/2016/02/12/221613.html

Šauksmas