Kuba vėl tampa JAV kolonija

R. Kastro ir B. Obama

Vasario 15 d. pasirodė pasaulyje daug diskusijų kelianti naujiena iš Kubos: viešai paskelbta, kad iki 2017 m. šalyje ketinama pilnai įrengti JAV kapitalui priklausysiančią traktorių gamyklą, kuri per metus turėsianti gaminti po 1000 smulkių traktorių vidaus rinkos vartojimui. Kodėl toks lyg ir nekaltas dalykas kelia tokias dideles diskusijas pasaulyje, o socialistų tarpe, pagrįstas abejones dėl Kubos, kaip socialistinės valstybės, ateities?

Taip yra, kadangi nuo pat 1959 m. sausį įvykusio „bananinio“ diktatoriaus Fulgencijaus Batistos nuvertimo, Kuba buvo tvirtas ir ryžtingas socializmo bei nepriklausomybės idealų bastionas Lotynų Amerikos pasaulyje, tokiu išlikdamas ne vieną dešimtmetį ant pačio JAV imperijos slenksčio. Netgi žlugus Tarybų Sąjungai ir pasaulinei socializmo sistemai, Kuba, kaip ir Šiaurės Korėja, nepasidavė JAV ekonominiam spaudimui ir blokadai, išlaikydama socialistinę santvarką ir ja paremtus savo idealus.

reklama

Įprastas dalykas, kai bet kurioje kitoje Lotynų Amerikos šalyje įsikuria JAV kapitalui priklausančios gamyklos ar plantacijos, kuriose pigia vietinių darbo jėga generuojama vis didesnė ir didesnė pridėtinė vertė stambiosioms transnacionalinėms korporacijoms tų pačių vietinių žmonių skurdo bei pažeminimo sąskaita. Bet kaip gali būti šitokie reiškiniai Kuboje – šalyje, kurios pats egzistavimas ilgą laiką buvo virtęs atviru iššūkiu JAV imperialistų savivalei?

Atsakymo į šį klausimą derėtų ieškoti 2014 m. gale paskelbtame JAV ir Kubos diplomatinių santykių atstatyme bei iki to privedusiuose įvykiuose ir Kubos valdžios sprendimuose. Kaip žinia, dar 2015 m. pradžioje buvo išėjęs puikus visuomenininko Ramūno Alaunio straipsnis, pavadinimu „Kubos – JAV diplomatinių santykių atstatymas: perversmas be šūvio“; jau tada R. Alaunis, kartu su kitais įžvalgesniais antikapitalistais bei analitikais, numatė, kad esamu keliu eidama Kuba neišvengiamai ir vėl taps eiline JAV kapitalo kolonija.

Dar nebuvo atvejo, kada savarankiška ir JAV imperializmui nenusilenkusi valstybė, ėmusi „atšildyti“ savo santykius su šia grobuoniška valstybė, būtų sugebėjusi pilnai išlikti: kaip taisyklė laukia invazijos, kokią matėme Libijos Džamahirijoje, arba šliaužiantis ir laipsniškas, bet visgi nepermaldaujamas socialistinės santvarkos išardymas ir kapitalistinių santykių atstatymas, įvykęs šalyse kaip Kinija, Laosas ir Vietnamas.

Visa tai leidžia pagrįstai manyti, kad panašus likimas gali laukti ir Kubos, kurios dabartinis vadovas, Raulis Kastro, jau kitą mėnesį turėtų priimti esamąjį JAV imperijos veidą, Baraką Obamą, oficialiame pastarojo vizite į Kubą, kuris tikriausiai turėtų galutinai „užantspauduoti“ niūrią Kubos revoliucijos ateitį.