Nėra ko švęsti!

Štai ir praėjo Vasario 16-oji, dar viena nedarbo diena, kurios per daug nesureikšmindami dauguma lietuvių bandė atsipūsti nuo darbų ir įprastos rutinos. Visgi, mums ji yra pristatoma kaip didelė šventė, ir dar ne bet kokia, o VALSTYBĖS ATKŪRIMO – girdi, 1918 m. vasario 16 d. esą buvo „atkurtas Lietuvos valstybingumas“ ir dabar, neva tai gyvendami „nepriklausomoje“ Lietuvoje, šią datą esame įpareigoti laikyti šventa ir iškilminga istorine data.

Tačiau, kaip yra su dauguma kitų buržuazinės Lietuvos istorijos ir ideologijos mitų, taip ir su Vasario 16-ja turime reikalą su dar vienu farsu; iš tiesų – nėra ko švęsti.

Kodėl?

Pirma, todėl, kad pati ši data, kaip ją mums pristato šiuolaikinė „patriotinė“ istoriografija, nereiškė jokios nepriklausomybės. Antra – kadangi šiandien mūsų landsbergistų ir neolandsbergistų išgirtoji „Lietuvos respublika“, šiaip ar taip, jokios realios nepriklausomybės neturi, o kalbėti apie lietuvių tautos suverenumą būtų tiesiog ciniška.

1. Istorinis aspektas

Pradėkime nuo pirmojo aspekto, būtent, istorinio. Taigi, kas apskritai buvo toji 1918 m. Vasario 16-oji? Tai buvo diena, kai dar 1917-aisiais susikūrusi „Tautos taryba“ pasiskelbė kurianti Lietuvos respubliką.

Mūsų jaunoji karta mokyklose tikriausiai jau nebus girdėjusi faktų, kad „Tautos taryba“ nuo pat savo susikūrimo pradžios nuolankiai tarnavo Lietuvą užgrobusios kaizerinės Vokietijos interesams; kad tie, kurie garsiausiai šaukė apie „nepriklausomybę“ ne tik bučiavo vokiečių ponams batus, bet dargi visai neseniai iki to prisiekinėjo ištikimybę carizmui bei Rusijos imperijai – tas teisybė kalbant net apie tokius tariamus „tautos patriarchus“ kaip Jonas Basanavičius, Martynas Yčas ir kt. (Lietuvos istorijos klastojimo klausimu žr. „Lietuvos istorija – klasių kovos istorija“).

Visu carizmo laikotarpiu, tautininkų, krikdemų ir kt. mums dabar liaupsinamų „patriotų“ veikla buvo didesnis ir mažesnis pataikavimas valdžiai ir privilegijuotiesiems sluoksniams; už engiamos tautos, už engiamų dirbančiųjų teises tuo tarpu kovojo „tautos išdavikais“ ir „priešais“ apgaulingai vaizduojami socialistai, komunistai, bolševikai.

reklama

Beje, pati mintis kurti nuo Rusijos atskirą Lietuvos respubliką šiems „herojams“ kilo tiktai po to, kai Rusijoje įvyko Spalio socialistinė revoliucija; dar buvus carizmui bei jį sekusiai Kerenskio vyriausybei, šiems nekilo nė minties prabilti apie atsiskyrimą. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad lietuviškoji buržuazija nusprendė kurti „nepriklausomybę“ dėl to, kad išsigando prarasianti savo seniau sukrautus turtus (apie visa tai plačiau žr. straipsnį „Nepriklausomybės diena“).

Nenuostabu, kad Vasario 16-osios Lietuva buvo sukurta aiškiai kapitalistiniais pagrindais, pabrėžiant privatinės nuosavybės teisės „šventumą“; be to, pati toji Lietuva nuo savo susikūrimo pradžios buvo vokiškųjų okupantų žinioje; o 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje žlugus kaizerinei valdžiai netrukus perėjo į karą laimėjusiųjų Antantės imperialistų – Britanijos ir Prancūzijos stambiojo kapitalo šeimininkų – „orbitą“, tapdama faktiniu jų interesų satelitu Baltijos regione.

Tokia Vakarų stambiojo kapitalo marionete Lietuva buvo visu savo buržuazinio valstybingumo laikotarpiu: ir iki 1926 m. fašistinio perversmo, ir po jo, iki pat smetoninės diktatūros žlugimo 1940 m. Šalies likimą sprendė ne dirbančioji visuomenė, o saujelė „elito“ vaidmenį užėmusių buržujų, buožių bei jiems atstovavusių politikierių, kartu dirbusi su minėtojo stambaus užsienio kapitalo atstovais.

Tad jei „nepriklausomybę“ suvokiame realiai, o ne lozungine prasme, jeigu ją suvokiame kaip tautos buvimą suverenu, jos buvimą savo pačios ir savo šalies likimo šeimininku, galime drąsiai teigti, kad jokios nepriklausomybės Vasario 16-ji lietuvių tautai neatnešė ir atnešti negalėjo, nes kapitalizmo sąlygomis geriausiu atveju įmanoma tik negausaus „elito“ diktatūra, o ir šiuo atveju vadinamasis „elitas“ atsidurdavo stiprioje užsienio imperialistų įtakoje.

Tų pačių 1918-ųjų gale, aršioje kovoje su vokiškaisiais okupantais ir jų vietiniais talkininkais, didžiojoje Lietuvos dalyje buvo susikūrusi Tarybų valdžia, 1918 m. Gruodžio 16 d. paskelbusi ne žodinę, o faktinę Nepriklausomybę; tačiau pilsudskinės Lenkijos imperialistų įsikišimas bei didžiulė Antantės valstybių parama kontrrevoliucijos jėgoms paskandino pirmąją Lietuvos proletarinę revoliuciją ne tiktai jos priešų, bet ir jos kovotojų kraujuose.

Visgi šios revoliucijos būta lietuviškiesiems buržujams labai nepatogaus istorinio fakto, kuriam savo laiku pavyko įkvėpti ištisą pogrindininkų-revoliucionierių, nebijojusių nei Vasario 16-osios Lietuvos kalėjimų, nei kartuvių ar budelių kulkų, kartą. Tad yra visiškai natūralu, kad šiandien mums nesakoma tiesa, Gruodžio 16 d. užtušuojama, tuo tarpu Vasario 16-oji, neturėjusi nieko bendro su laisve ir nepriklausomybe, o tebuvusi tiktai eiliniu farsu, liaupsinama iki pačio dangaus.

2. Šiuolaikinė tikrovė

Viršuje minimi istoriniai faktai parodo mums tik vieną, kad ir pagrindinę, šio reikalo pusę – kad Vasario 16-oji tebuvo tik farsas, bet vis dėlto reikalinga pakalbėti ir apie šiandienos Lietuvą, kurios landsberginis elitas su savo neolandsberginiais klapčiukais garsiai klykia apie neegzistuojančią „Lietuvos respublikos nepriklausomybę“.

Pradėkime nuo elementariausių dalykų. Visų pirma, 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos respublika – tiesioginis „Perestroikos“ rezultatas, kuriuo buvo galutinai įvykdytas socialistinės santvarkos sugriovimas ir kapitalizmo restauracija, per kurią išsigimusioji ir JAV imperializmui parsidavusi biurokratinė partinė nomenklatūra sugebėjo perimti liaudies ūkį į savo rankas, didelę dalį jo tiesiog sužlugdydama, ir sėkmingai uzurpuoti šalies valdžią, tai pridengiant lygtais gražia „parlamentinės demokratijos“ skraiste.

Viskas buvo kaip ir civilizuotai bei „demokratiškai“ apiforminta 1992 m. landsberginėje Konstitucijoje, kuri, žinoma, iškėlusi tą patį privatinės nuosavybės „šventumą“ kaip ir ankstesnės buržuazinės Lietuvos konstitucijos ir visais pagrindiniais bruožais atitiko globalistų kaip Džordžas Sorošas planus bei idėjinius kanonus, skelbdama neva tai „atviros visuomenės“ užgimimą.

Labai greitai didžiulė tautos dalis nuskendo į skurdo ir degradacijos gelmes; prasidėjo iki šiol besitęsiantis masinės emigracijos į Vakarus procesas, kuriuo Lietuvos piliečiai, kaip ir kitų buvusių socialistinių šalių žmonės, įgijo naują, tikriausiai labai jau „demokratišką“ ir „vakarietišką“ pigios ir prieinamos, bet visgi kvalifikuotos darbo jėgos statusą.

reklama

Žinoma, galima lozungais kalbėti, esą tauta šiandien sudaro Lietuvos suvereną, galima jai suteikti ir balsavimo teisę, bet tai nepakeis fakto, kad reali valdžia kaip taisyklė priklauso tai visuomenės klasei, kuri valdo visuomenės bazę, būtent, jos ūkinį gyvenimą, faktinį jos egzistavimo pagrindą. Nuo pat pradžios šią bazę Lietuvoje valdo tiktai „elitu“ patapęs buvusių Kompartijos bilietų nešiotojų, išverstaskūrių, aferistų ir „verslininkais“ tituluojamų spekuliantų sluoksnis.

Be to, nuo pat pradžios Kovo 11-osios Lietuva, nors ir de jure būdama savarankiška iki pat 2004 m. įvykusio stojimo į NATO ir ES, de facto tebuvo tik JAV kolonija, kokia ji visomis prasmėmis yra ir šiandien: „Sąjūdis“, kaip ir visa „Perestroika“ apskritai, tikrai neapsiėjo be rimtos Vakarų „demokratų“, JAV imperialistų ir jų spec. tarnybų pagalbos (užtenka pagalvoti apie tokius „patriotus“ kaip „spalvotųjų revoliucijų meistru“ tituoluojamo Džyno Šarpo mokinį Audrių Butkevičių ir jų veiklą).

Visgi pakalbėkime konkrečiai apie Lietuvą šiandien, žinoma, turėdami omenyje, kad ji ir yra „šlovingąsias“ Vasario 16-osios tradicijas tęsianti Kovo 11-osios buržuazinė Lietuvos respublika. Taigi, ką turime?

Turime apie 1 mln., jei ne daugiau tautiečių užsienyje, faktiškai esančių ekonominės tremties sąlygomis. Juos Kovo 11-osios Lietuvos skurdas ir neteisybė privertė palikti savo gimtąją žemę ir ieškoti duonos svetur. Turime beveik 17 mlrd. eurų valstybinę skolą. Kas ketvirtas žmogus – žemiau skurdo ribos; tuo tarpu savižudybėmis pirmaujame visoje Europoje. Vykdomas faktinis lietuvių tautos genocidas.

Esame ES dalimi. Kaip atvirai pareiškiama 2009 m. Lisabonos „sutartimi“ (tautoms primestu euroburžujų diktatu), ES įstatymai viršesni atskirų ES valstybių įstatymų atžvilgiu. Šių šalių, ypatingai mažųjų ES šalių, konstitucijos tuo būdu galutinai paneigiamos ir tampa beverčiais popiergaliais.

Mūsų „patriotai“ labai garsiai keikė TSRS, kurioje visasąjunginės teisės normos buvo statomos aukščiau atskirų tarybinių respublikų jurisdikcijos, nors būta lygiaverčių ir lygiateisių respublikų sąjungos; tuo tarpu šiandien, būdami toli gražu ne lygiateisių šalių, o imperialistinės ES sudėtyje, turėdami pripažinti ES įstatymų viršenybę, mes dar neva esame „nepriklausomi“? Kurgi girdėti šitokie dvigubi standartai, šitokie apgavystė, jei ne buržuazinėje landsbergių Lietuvoje?

Pagaliau, esame NATO. Ir ne tik esame, bet dargi sudarome placdarmą NATO karinėms pajėgoms, JAV karinėms pajėgoms, galimo karo prieš Rusiją atveju. Esame, taip sakant, buferinė zona, labai parankus ir naudingas gyvasis skydas galimo karo tarp JAV ir Rusijos atveju. Mūsų šalyje stovi karinės NATO bazės, dislokuoti gausūs JAV ir kt. Vakarų valstybių karių būriai. Juos netgi kviečiasi „mūsų“ valdžios atstovai – Dalia Grybauskaitė, Juozas Olekas ir kt. „patriotus“ vaizduojantys politikieriai.

Šitoks Lietuvos statusas, joje esančios užsienio valstybių karinės pajėgos, grubiai pažeidžia netgi 1992 m. Konstitucijoje deklaruojamas nuostatas, konkrečiai, 137 str., kuriame aiškiai, juodu ant balto rašoma, kad Lietuvos teritorijoje masinio naikinimo ginklų ar užsienio valstybių karinių pajėgų būti negali. Žinoma, Vakarų imperialistų ir jų vietinių kolaborantų kišenėje gulintis Konstitucinis teismas leidžia sau labai jau „lanksčiai“ interpretuoti šį, kaip ir daugelį kitų, Konstitucijos straipsnių, esą NATO, tai jau ne „užsienio valstybės“, o „tarptautinis aljansas“, todėl, girdi, tai nesiskaito pažeidimu.

Šiaip ar taip, faktus turime. Lietuva valdoma vietinių oligarchų ir užsienio imperialistų. Lietuva skęsta skurde, degradacijoje ir išsigimime. Lietuva okupuota užsienio karinių pajėgų ir galimo karo atveju labai ir labai gali sulaukti tragiško „patrankų mėsos“ likimo. Tauta suverenu nėra ir, esant tokiai santvarkai bei tokioms sąlygoms, juo ir būti negali. Vadinasi, jokios nepriklausomybės šiandieninė Lietuva neturi.

Nėra ko švęsti

Tokie yra faktai. Patinka jie mums ar ne, bet jie yra ir jie niekur dingti nesiruošia, negailestingai bylodami, kad Vasario 16-ąją nėra ko švęsti. Ypatingai, jei esi doras ir protaujantis žmogus, jei esi nuoširdus Lietuvos patriotas, o ne aklas neolandsberginis „tautininkystės“ fanatikas ar vienas iš parazituojančios visuomenės „grietinėlės“ atstovų.

Nešvęskime mums istorijos klastotojų primetamų švenčių ir negyvenkime iliuzijomis apie „nepriklausomybę“, kurios nėra ir šioje santvarkoje net būti negali. Vietoje to, geriau skirkime bent dalį savo laiko bei jėgų darbui ir kovai dėl tikro tautos nepriklausomybės iškovojimo, kuris neįsivaizduojamas be kovos su esamu režimu ir jam tarnaujančiais politikieriais.