Kinas ir Lietuviai: kuo Štirlicas neįtiko Lietuvai?

„Europietiško pasirinkimo“ neofitų bandymas pademonstruoti savo atotrūkį nuo tarybinės praeities ir neapsakomą meilę vakarietiškam pasauliui baigiasi konfūzu. „Tikrųjų europiečių“ snobizmas akivaizdžiai demonstruoja savo nuosmukį, nemokšiškumą ir kultūros stoką, o neapykanta Rusijai, rusams ir tarybiniam laikotarpiui tampa savų kompleksų demonstravimu.

Stambiausias Lietuvos žiniasklaidos portalas Delfi.lt patalpino tarybinio teleserialo „Septyniolika pavasario akimirkų“ recenziją. Deja, sunku suvokti, kodėl šiam Lietuvos valdžios ruporui prireikė grįžti prie tarybinio kino klasikos. Pastaruoju metu nesimatė jokių informacinių priežasčių, kurios būtų paskatinusios prisiminti šį žymų Tatjanos Lioznovos telefilmą. Gal svarbiausiai Delfi.lt portalo skaitytojai taip įgriso jai adresuoti anekdotai apie Štirlicą, kad Daukanto aikštėje buvo paruoštas užsakymas duoti „Lietuvos šmeižikams“ atitinkamą atkirtį?

Kaip ten bebūtų, Andriaus Užkalnio straipsnyje nėra meninės kritikos — jis perpildytas srautu įžeidimų, kurie adresuoti ne tik „Septyniolikai pavasario akimirkų“, bet ir tarybiniam kinematografui bei visam tarybiniam laikotarpiui.

„Iš ekrano tiesiog lipa netikusi, medinė sovietinė kino vaidyba: aktoriai įpratę vaidinti teatre, ir filmavimo aikštelėje atrodo kaip scenoje, tarp dekoracijų. Gausu ilgų mąslių žiūrėjimų į niekur, daugiareikšmių pauzių, neva skvarbių žvilgsnių, reiškiančių, kad veikėjui galvoje sukasi šimtas labai svarbių minčių“ — rašo lietuviškasis „kino kritikas“.

Tačiau tame, kad šis filmas tapo kulto objektu, nėra nieko nuostabaus: kokie žmonės, toks ir jų kultas, o tarybiniai žmonės buvo nepaslankūs ir buki. „Filmą žiūrint šiandien, stebina lėti planai ir nežmoniškai vangūs režisieriaus sprendimai, regis, skirti tikrai negreito proto žiūrovui (tokiam jie ir buvo skirti – filmą žiūrėjo šalyje, kurioje dešimt metų buvo normalus didelio pastato statybos laikas ir kur žmonėms nepabosdavo žiūrėti į augančią žolę arba džiūvančius dažus)“, — rašo žmogus iš šalies, kurioje masiška gyvenamųjų namų statyba prasidėjo kaip tik tarybiniais laikais.

reklama

„Nepaslankaus proto žmonės“ vietoj vienkiemių su patogumais už namo statė šiuolaikiškus miestų rajonus, kuriuose iki šiol gyvena dauguma lietuvių. „Nepaslankaus proto žmonės“ užasfaltavo Lietuvoje kelius, pratiesė dujas ir elektrą į kiekvieną namą. Jie statė mokyklas, ligonines, vaikų darželius ir kultūros namus, aprūpindami socialine infrastruktūra daugelį būsimų Lietuvos gyventojų kartų.

Jei jau atsisakai laikyti save šių žmonių darbų tęsėju, tai bent pademonstruok elementarų padorumą ir padėkok jiems. Tai kad ne: visi jie buvo buki ir filmus žiūrėjo bukus, tačiau serialas apie Štirlicą nebuvo bukiausias, todėl ir įsiminė; jis „ buvo trimis galvomis aukščiau už šlamštą šalies ekranuose“.

„Ko vertas sovietinis kinas, lengva suprasti iš paprasto fakto, kad Sovietų Sąjungoje net indų filmai buvo populiaresni už vietinę produkciją. Indų filmai, kaip žinia, yra visi nufilmuoti pagal vieną kvailą pasakos scenarijų (princesė įsimyli sodininką), su tais pačiais aktoriais ir su tuo pačiu garso takeliu, ir idealiai tinka tiems žiūrovams, kurių intelekto koeficientas yra vienaženklis ir kurie, jei gyventų vazonuose, turėtų būti laistomi drungnu vandeniu, — iš savo intelektualių aukštumų spjaudo panieką recenzijos autorius. — „Legendiniu filmu“ tais laikais tapdavo daugmaž raštingai susukta juosta, pacukrinta seilėtais sentimentais ir lėkštoka, bet įtikinama meilės istorija šalyje, turėjusioje daugiausiai pasaulyje nelaimingų, išsiskyrusių moterų, kurioms beliko svajonės apie laimę ir šeimyninį švelnumą“.

Štai kaip! Kliuvo ir tarybiniams filmams, ir vargšėms išsiskyrusioms moterims, ir net indų kinui (jam už ką?). Ir visa tai — nuo stambiausio Lietuvos portalo, šalies, nuosavą kinematografą kuri turėjo tik būdama TSRS sudėtyje ir kuris dingo kartu su ja. Skirtingai negu nedėkingi palikonys, didysis Lietuvos aktorius Donatas Banionis, palyginimui, žinojo, kad pagrindinį vaidmenį Tarkovskio filme „Soliaris“ jis gavo dėka tarybinio kinematografo, ir tas vaidmuo davė jam viso pasaulio pripažinimą.

Tačiau jei demonstruodamas savo neapykantą tarybiniam kinui, „nepaslankaus proto“ tarybiniams žmonėms ir tarybinei praeičiai lietuviškojo Delfi autorius pasireiškia kaip nedėkingas žmogus, tai, bandydamas įrodyti savo priklausymą Vakarų kultūrinei erdvei, demonstruoja savo nemokšiškumą ir tai, jog visiškai neturi humanitarinių žinių pagrindų.

„Šiandien tai („Septyniolika pavasario akimirkų“ — RuBaltic.ru past.) atrodo naiviai ir vaikiškai, ypač palyginti su tų pačių laikų Holivudo kino produkcija, kuri atrodo maždaug penkiasdešimčia metų priekyje (visų laikų geriausias filmas, „Krikštatėvis“, pasirodė metais anksčiau, 1972-aisiais)“, — rašo Andrius Užkalnis.

Taigi autorius įsitikinęs, jog menas — ta žmogaus veiklos sritis, kurioje egzistuoja inovacinis vystymasis ir judėjimas pirmyn. Jei taip, tada ir televizorių gamyba yra tas pats, kas tapyba. Leonardas da Vinčis lyginant su impresionistais — akmens amžius, tačiau ir impresionistai jau moraliai ir technologiškai paseno ir neatlaiko rimtos konkurencijos su „Juoduoju keturkampiu“.

reklama

O ką, tokiu atveju, A.Užkalnis laiko kinematografo judėjimo pirmyn kriterijais? Pagal kokius kriterijus jis daro išvadą, kad Holivudo produkcija mažiausiai 50 metų aplenkė tarybinį kiną? Atsižvelgiant į daugybę nusiskundimų, kad „Septyniolikos pavasario akimirkų“ siužetas vystosi lėtai ir prislopintai, kino vystymosi kriterijus yra greitis. Kuo greičiau juda filmas, kuo daugiau jame specialių efektų, muštynių, scenų lovose — ir dar kad būtų galima, alų geriant, pažvengti, — tuo kokybiškesnis ir šiuolaikiškesnis jis kaip meno kurinys.

Vadovaujantis šiais kriterijais į istorijos šiukšlyną turi būti išmesti, kaip beviltiškai pasenę, ne tik „Septyniolika pavasario akimirkų“, bet Ingmaro Bergmano, Mikelandželo Antonioni, Stenli Kubriko ir t.t. filmai. Šie kinematografo šedevrai, pasirodo, per daug nuobodūs, ir mėgsta juos ne aukštos kultūros žmonės, o „nepaslankaus proto“.

Tai galima pasakyti ir apie „visų laikų geriausią filmą „Krikštatėvis“, kuris, beje, dešimtmečiais pirmauja tarp tų, apie kuriuos žmonės dažniausiai meluoja, kad juos žiūrėjo. Įdomu, ar matė „Krikštatėvį“ A.Užkalnis, jei jis jį priešpastato lėtoms, prislopintoms, nepaslankioms „Septyniolikoms akimirkoms“? Juk Frensiso Fordo Kopolos filmo ritmas panašus į Tatjanos Lioznovos.

Į Lietuvos „kino kritiko“ kūrybą būtų galima nusispjaut ir užmiršt. Kaip ir į dviejų išprotėjusių šaulių, pasakojusių, kaip naikinti Lietuvoje „penktąją koloną“. Negi Lietuva stokoja išprotėjusių ir idiotų?! Tačiau problema slypi ne juose.

Problema tame, kad jų kūrybą publikuoja didžiausios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, kurias palaiko politinė šalies vadovybė. Lietuvoje oficialiai leidžiama kurti visuomenėje neapykantos, pasišlykštėjimo ir priešiškumo tarybinei praeičiai, vyresnei, TSRS augusiai, kartai, Rusijai ir rusams atmosfera.

„Vienalytė homoerotinė kompanija, kurioje veikėjas metų metais beviltiškai bando nusiprausti, įtikinamai parodo jo visišką nesugebėjimą turėti gilius ir ilgalaikius heteroseksualius santykius. Paprasčiau sakant, moteris Ženiai — didelio pavojaus šaltinis. Tačiau motina reikalauja vestuvių, pritarė kandidatūrai, viską paruošė šventiniam suėjimui, — dar viena lietuviško Delfi recenzija tarybinei kino klasikai, šį kartą „Likimo ironijai“. — ...Štai čia itin rusiškas tipas: mamytės sūnelis“.

Panašūs straipsniai Lietuvos žiniasklaidos priemonėse pasirodo pastoviai, kaip nauja naujametinė tradicija. "Likimo ironija - Naujuosius vėl sutiksime su ja?", — dar vieno Delfi.lt straipsnio pavadinimas. "Kodėl Rusija vis labiau myli Lietuvą?", — pavadinimas trejų metų senumo straipsnio, kurio autorius Dovydas Pancerovas pastoviai reiškiasi stambiausiame šalies laikraštyje „Lietuvos rytas“ ir antrame pagal populiarumą tinklalapyje 15min.lt, kuriame jis ragino saugotis rusų matrioškų, nevykti Rusijon į konferencijas ir būti atsargiems su išeiviais iš Rusijos. Dabar Pancerovas prisipažino daugelį metų esąs Lietuvos valstybės saugumo departamento agentas, t.y. pats patvirtino, kad visą šią neapykantą seniai kursto Lietuvos valdžia.

Tačiau stengdamiesi dar kartą spirti tarybinei praeičiai ir dabartiniams tėvynainiams, Lietuvos vadovybės padlaižūnai nepriartėjo prie Europos, nors ir stengiasi įrodyti savo atsidūrimą jos kultūrinėje erdvėje.

Snobų bandymai priešpastatyti save, „tikruosius europiečius“, „nepraustai Rusijai“ jiems atsigręžia dvasine katastrofa. Klykdami apie „europietišką pasirinkimą“ jie atsiduria fraką ant nuogo kūno vilkinčio valkatos vaidmenyje. Jie, to nesuvokdami, demonstruoja savo provincialumą ir neraštingumą, tuo įrodydami, kad, atsisakę ryšių su tarybine kultūra nė kiek nepriartėjo prie europietiškos.