Mirė Mykolas Burokevičius - paskutinis LKP sekretorius ir pirmasis politinis kalinys "laisvoje" ir "nepriklausomoje" Lietuvos respublikoje

Trečiadienį, sausio 20 d. rytą, mirė 89-us metus ėjęs istorijos profesorius, paskutinis Lietuvos Komunistų partijos Sekretorius, Mykolas Burokevičius.

Kol tūlas „tautinis“ patriotėlis ar šiaip landsberginis chamas niekingai pila savas pamazgas ant šio žmogaus vardo, sąmoningi ir Lietuvos likimui neabejingi žmonės šiandien su gilia pagarba prisimena šį žmogų ir jo nueitą garbingą gyvenimo kelią.

Nugyveno jis iš tiesų ilgą ir turiningą gyvenimą: gimęs 1927 m. spalio 7 d. Alytuje, jis dar vaikystėje spėjo patirti tuometės buržuazinės Lietuvos gyvenimo neteisybę, lietuvių tautai užmestą kapitalistinės vergijos jungą.

Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai įsitraukė į Komjaunimo veiklą, kovodamas prieš vokiečių karinę okupaciją; 1946 m. tapo Komunistų partijos nariu, o 1949 m. baigęs partinę mokyklą, visomis jėgomis įsitraukė į naujos, socialistinės Lietuvos statybą, dirbdamas partinį propagandinį bei mokslinį darbą. Nuo 1976 m. Dirbo Vilniaus pedagoginiame institute; 1978 m. tapo profesoriumi.

Prasidėjos gorbačiovinei „Perestroikai“ ir tarybų valstybę uzurpavusiai biurokratijai pradėjus kapitalizmo restauraciją, M. Burokevičius kartu su savo bendražygiais ryžtingai priešinosi tiek „Sąjūdžio“ farsą rengusiems „nepriklausomybininkams“, tiek ir Komunistų partijos gretose likusiems išdavikams ir parsidavėliams – brazauskinei-gorbačiovinei klikai.

reklama

Žymus Lietuvos istorikas, profesorius, mokslinis ir ideologinis darbuotojas, aktyvus ir atsidavęs partijos kovotojas, štai kas buvo M. Burokevičius. Gorbačiovizmo metais būta daug, beveik 200 tūkst. Lietuvos Kompartijos bilietų nešiotojų, bet jų tarpe tikrų komunistų – tik mažuma.

Kol nominalūs „komunistai“ kaip Algirdas Mykolas Brazauskas ir Justas Paleckis gėdingai suteršė Komunisto vardą, tapdami tiesioginiais gorbačiovinės socializmo sugriovimo programos pagalbininkais bei vykdytojais, begėdiškai ėmė šliaužioti priešais kapitalizmo restauraciją, kad tiktai prieitų  „prie lovio“, M. Burokevičius kartu su Juozu Jermalavičiumi, Juozu Kuoleliu ir kt., garbingai ir ryžtingai nešė vėliavą, kuriai stodami į partiją ir buvo prisiekę. Už savo įsitikinimus jis nepabijojo paragauti ir karčios politinio kalinio duonos.

Tai buvo Žmogus iš didžiosios raidės, vertas tikro Komunisto vardo.

Jam buvo savas ne privilegijų ar „šiltos vietelės“ siekis – sava jam buvo didinga socialistinė idėja, atsidavimas savam kraštui ir tautai, jos fiziniam ir dvasiniam klestėjimui.  Jis buvo patriotas – ne landsberginis, biurokratinis ar nomenklatūrinis, o tikras, be kaukių ar savanaudiškumo purvų. Tyras ir švarus, kaip ir jo atstovauta, istorijos šiukšlyno nusipelniusių padugnių išduota socialinio teisingumo idėja.

Prisimindami M. Burokevičių, mes prisimename ne tik istorinį Lietuvos veikėją, žymų kovotoją, bet gilaus idėjiškumo, principingumo ir tvirtumo pavyzdį. Mirdamas jis mum, visiems Lietuvos socialistams ir patriotams, palieka šventą įpareigojimą nenuleisti rankų ir nenuleisti kovos vėliavos, kurią jis pats nešė visą savo gyvenimą.

Atminkime M. Burokevičių kartu su kitais Lietuvos revoliucinio judėjimo dalyviais, iš kurių jis garbingai perėmė estafetę tais Juliaus Janonio žodžiais, kuriais prieš daugiau kaip šimtmetį apibūdino kiekvieną tikrą kovotoją:

Nemokėjo jis lenkti prieš didžiūnus galvos,
Nemokėjo jis niekint mažųjų,
Nemokėjo lyg nendrė pavėjui linguot,
Bet, vėjui apstojus, ir vėl atsistot.
Jis kaip šimtmetis ąžuols, karalius miškų,
Kurs nepratęs lankstyti viršūnės,
Visados dangun žiūri be baimės jokios,
Sau vienas kovojo, apleistas minios.
Bet kaip ąžuolą kartais suskaldo žaibai,
Taip ir jį pergalėjo gyvenims:
Jis kovodamas mirė. Ainiai jį atmins.
Ir amžius mintyje žmonių jis gyvens.