Priešistorinės civilizacijos: savilikvidacija ar gamtinis kataklizmas?

Žmonija jau tiek sena, kad pamiršo savo vaikystę. Žmogaus kilmė apgaubta paslaptimi.

Priimta manyti, kad praeityje žmonija buvo primityvi, paskui pradėjo vystytis, žmonės liovėsi būti barbarais, pasidarė protingesni ir sumanesni. Tačiau nauji duomenys byloja apie atvirkščią procesą. Gali būti, kad istorijos priešaušryje žmonija turėjo pažangų mokslą ir modernią techniką.

Toks požiūris senas kaip pati istorija. Senovėje apie praeitį buvo kalbama kaip apie klestėjimo epochą. Ryškiausias pasakojimų apie aukso amžių pavyzdys – Platono pasakojimai apie Atlantidą.

Amerikiečių kongresmenas Donelis (1831-1901) buvo įsitikinęs, kad Atlantida išties egzistavo ir surinko visą prieinamą informaciją apie šią seną, galingą ir pažangią civilizaciją.

1929 metais Stambule buvo aptiktas paslaptingas 1513 metų Pirio Reiso žemėlapis, kuriame pavaizduoti Antarktidos ir Pietų Amerikos krantai. Pavaizduoti jie su šiuolaikišku tikslumu.

Archeologas Bredas Staigeris knygoje Worlds Before Our Own (Pasauliai prieš mus) pateikė naujų faktų apie ankstyvųjų išsivysčiusių civilizacijų egzistavimą. Staigeris atrado, kad kai kurie aukštų technologijų artefaktai buvo aptikti pačiuose apatiniuose geologiniuose sluoksniuose, o primityvūs – viršutiniuose. Jis pavadino juos „neparankiais artefaktais“.

reklama

Pirio Reiso žemėlapis

Jei išsivysčiusios priešistorinės civilizacijos egzistavo, tai kas jas pražudė? Iš esmės yra du galimi scenarijai: arba jos buvo tokios išsivysčiusios, kad pražudė pačios save, arba jas sunaikino gamtinis kataklizmas. Antrojo varianto įrodymai yra kur kas įtikinamesni nei pirmojo. Nors esama ir senovinių karų požymių.

„Kai pirmoji atominė bomba sprogo Niu Meksike, smėlis dykumoje išsilydė ir pavirto žalios spalvos stiklu. Archeologai kasinėjo senoviniame Eufrato slėnyje ir aptiko 8000 metų senumo agrarinės kultūros sluoksnį, o paskui prisikasė iki dar senesnio sluoksnio, galiausiai pasiekė urvinių žmonių sluoksnį. Kai ėmė kasti dar giliau, pasiekė paskutinį sluoksnį – išsilydžiusio žalio stiklo.“ – rašė laikraštis New York Herald Tribune 1947 metais.

Dalis mokslininkų netiki, kad senovės civilizacijas sunaikino gamtiniai kataklizmai. Datavimo radioaktyviosios anglies metodu negalima laikyti absoliučiai tiksliu. Mes negalime jo pagalba sužinoti amžiaus suakmenėjusių artefaktų, pagal kuriuos sprendžiame apie žemės klodų amžių. Vadinasi, mes faktiškai nežinome, koks jų tikrasis amžius.

Viso pasaulio legendose ir mituose kalbama apie pasaulinį kataklizmą, jei konkrečiau – tvaną. Tokių mitų galima rasti Afrikoje, Kinijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Šumeruose, labai nutolusiose viena nuo kitos kultūrose, kurios neturėjo jokios galimybės kontaktuoti viena su kita. Egzistuoja daugiau kaip 500 senovės legendų apie tvaną, panašų į tą, kuris minimas Biblijoje ir Korane. Tai globalinės kolektyvinės atminties apie tolimos praeities įvykius pėdsakai.

reklama

SKEPTICIZMO IR SCIENTIZMO AUKSO AMŽIUS

Postmodernizmo pasaulis – aukso amžius skepticizmui, reliatyvizmui, materializmui, obskurantizmui, scientizmui ir kitiems -izmams. Ekstraordinarūs reiškiniai nepateikiami visuomenės dėmesiui ne dėl to, kad nepakanka įrodymų ar tie įrodymai nepagrįsti, o todėl, kad šiuos reiškinius iš anksto atmeta šiuolaikinis mokslas. Visi šie reiškiniai automatiškai išmetami į pseudo mokslo šiukšliadėžę.

Ką gi mes iš tikrųjų žinome apie savo planetą? Mes galvojame, kad pažįstame kiekvieną jos colį, o iš tikrųjų nieko nesuprantame netgi apie pačius save. Įrodymų nebuvimas nėra įrodymas, kad to reiškinio nėra. Daktaras Melvinas Kukas, žymus chemikas ir Nobelio laureatas, padarė išvadą, kad požeminiai naftos telkiniai susiformavo dėl staigaus ir greito organinių medžiagų palaidojimo, kuris įvyko vos prieš kelis tūkstančius metų. Galbūt požeminiai naftos telkiniai – tai priešistoriniai miestai, kurie pavirto nafta dėl staigaus dirvožemio nugrimzdimo ir aukšto slėgio?

NAUJI MĄSTYMO BŪDAI

Kalbant apie konkrečius įrodymus, galime paminėti priešistorinį statinį, kuris buvo pats aukščiausia planetoje, kol 1931 metais nebuvo pastatytas pirmas dangoraižis. Iki šiol jis tebėra vienas kolosaliausių statinių pasaulyje.

Didinga Cheopso piramidė tylėdama kalba garsiau už visus plepančius ir klegančius skeptikus. Toks jos tikslumas reikalauja visaapimančių žinių apie planetos geografiją, pavyzdžiui, Merkatoriaus projekciją, kas ganėtinai nelaukta Senovės Egiptui. Kai dėl struktūros, tai inžinieriai ir mokslininkai padarė išvadą, kad neįmanoma pastatyti tokio dydžio piramidės, su tokiu stulbinančiu tikslumu, nežiūrint į moderniausias šiuolaikines technologijas.

Inžinierius Markusas Šultė apskaičiavo, kad Didžiosios Piramidės statyba kainuotų maždaug 35 milijardu dolerių. Akivaizdu, kad mūsų laikais niekas neinvestuos tokių pinigų į gigantišką pastatą, kuris netinka gyventi ir nežada jokio pelno. Tada klausimas „kaip ji pastatyta“ pasitraukia į antrą planą, o pirmame plane atsiduria klausimas „kokiu tikslu ji buvo pastatyta“.

www