Pasaulinė kultūrinė revoliucija (1)

Tradicijų griovimas

„Šitas Vakarų triumfas, vakarietiškų idėjų triumfas pasireiškia visų pirma visišku kitados gyvybingų vakarietiško liberalizmo alternatyvų išsekimu. Tai ką dabar stebime – tai, galbūt, ne šiaip šaltojo karo pabaiga ar kažkokio pasaulinės istorijos periodo galas, tačiau pačios istorijos kaipo tokios pabaiga; kitaip sakant, tai finalinis ideologinės žmonijos istorijos taškas ir Vakarų liberaliosios demokratijos, kaip galutinės valdymo formos žmonių visuomenėje, universalizacija“ – F. Fukujama, „Istorijos pabaiga“, 1989 metai.

Ar turi Amerika tikslą skleisti nuosavas vertybes visame pasaulyje? Ar nori ji performatuoti valstybes ir visuomenes pagal savo pavyzdį? Tikriausiai dauguma atsakys teigiamai. Iš tiesų šiuolaikinio pasaulio dienotvarkę didžia dalimi formuoja Amerika. Kokiu gi būdu susiklostė šiuolaikinė Amerikos pasaulėžiūra ir kur gali nueiti žmonija, jei seks Amerikos lyderyste? Ar vakarietiškas pasaulio paveikslas yra pakankamai artimas realybei ar nuo jos, vis dėlto tolsta? Pamėginsime visa tai išsiaiškinti.

reklama

Šiuolaikiniai Vakarai nesuvokia tradicijų galios. Vakarų visuomenė rimtai mano, kad galima įdiegti europietiško tipo demokratiją Irake karinio įsiveržimo būdu. Kad pabėgėliai iš Sirijos ir Somalio priims europietiškas vertybes. Kad Švedija pasiliks Švedija, nepriklausomai nuo to, kiek atvyks migrantų. Kad liberalioji demokratija yra galutinis bet kokios visuomenės vystymosi taškas.

Tokie jie, žinoma, buvo ne visada. Šita pasaulėžiūros transformacija įvyko po II Pasaulinio karo ir dėl milžiniškos JAV įtakos auklėjant kelias pastarąsias žmonių kartas Vakarų šalyse.

Kokiu būdu jie įtikėjo tokia pasaulėžiūra? Istoriškai Amerika susiklostė kaip imigrantų valstybė. Bendras skirtingų kultūrų gyvenimas anuliavo nerašytas gyvenimo taisykles, būdingas skirtingoms tautoms. Tai, ką nuo vaikystės žino kiekvienas anglas, gali būti nežinoma vokiečiui ar italui. Dėl to amerikiečių visuomenė palaipsniui susiformavo įprotį nepasikliauti nerašytomis taisyklėmis, t.y. tradicijomis, o viską reglamentuoti akivaizdžiai.

Bet kuris į Ameriką atvažiuojantis turistas atkreipia dėmesį į daugybę lentelių su nurodančiais ar draužiančiais užrašais, jos sutinkamos kiekviename žingsnyje. Kažką panašaus aprašė Gabrielis Garsija Markesas savo romane „Šimtas metų vienatvės“, kai kaimo gyventojai pamiršo daiktų pavadinimus ir jų paskirtį, dėl to, pavyzdžiui, ant karvės kaklo kabėjo lentelė, skelbianti, kad „Tai yra karvė, ją reikia kiekvieną rytą melžti, kad gautumėte pieno“.

reklama

Šalia to, kad amerikiečiai vis labiau ir labiau pasikliauja rašytinėmis taisyklėmis, jie vis mažiau ir mažiau supranta nerašytų taisyklių galią. Dar daugiau – tokia kultūra pati save plėtojo, juk visada atsirasdavo tokių, kurie sakė – o aš nežinojau, kad to negalima daryti, juk apie tai niekur neparašyta. Nesuskaičiuojama daugybė absurdišku, žvelgiant užsieniečio akimis, teisminių ieškinių veda į tai, kad pradėta reglamentuoti absoliučiai viską.

Moralę visuomenėje ėmė keisti įstatymai. Teisėjo statusas susilygino su seniūno statusu azijietiškame kaime. Dėl to kai 2008 metais Kalifornijoje dauguma rinkėjų nubalsavo prieš vienalytes santuokas ir šis sprendimas buvo panaikintas teisme, niekas dėl to nesipiktino. Jeigu jau teisėjas pasakė, vadinasi taip ir bus. Įstatymas aukščiau moralės.

Dėl to vidutiniam amerikiečiui, koks buvo prezidentas Bušas Jaunesnysis, atrodė visiškai realus pasaulio paveikslas, kuriame pakako tiktai pašalinti Sadamą Huseiną, pakeisti kelis įstatymus Irake ir šalyje įsigalės vakarietiška demokratija. Juk per šimtmečius susiklosčiusios tradicijos neturi vietos amerikietiškame realybės suvokime. Beje, Bušas niekad nebuvo išvažiavęs iš Amerikos į užsienį, ko netapo prezidentu.

Suprantama, tai ne vienintelis faktorius, padaręs įtaką tam, kodėl Amerika skiria tiek mažai dėmesio tradicijoms ir laiko jas gerokai plastiškesnėmis, nei jos yra iš tikrųjų. Antras esminis faktorius – įsitikinimas, kad įmanoma sukurti kažkokia idealią visuomenę, kurios kūrimą stabdo egzistuojančios (savaime suprantama, atsilikusios) visuomeninės institucijos. Bet kuri ideologija stengiasi įsprausti realybę į jai reikalingus rėmus ir taip jau atsitiko, kad tūkstantmetės tradicijos ir kultūros vertybės neįsipaišo į amerikietiško progresyvizmo, kuris jau seniai peržengė Amerikos ribas, ideologinę paradigmą. Dėl to galima drąsiai teigti, kad pagrindine Amerikos nacionaline idėja šiandien tapo Pasaulinė Kultūrinė Revoliucija (kuriai be viso kito galima priskirti įkyrias multikultūralizmo idėjas, religinių institutų naikinimą, vienalyčių santykių propagandą ir tradicinės santuokos panaikinimą, skirtumų tarp vyro ir moters trynimą).