Daktaras ir poetas. Eduardas Mieželaitis apie Vincą Kudirką

Vinco Kudirkos (1858-1899) gimimo dienos (gruodžio 31) proga savo draugų ir skaitytojų dėmesiui pateikiame lietuvių poeto Eduardo Mieželaičio rašinį apie V. Kudirkos gyvenimą ir jo vietą mūsų istorijoje, „Daktaras ir poetas“.

DAKTARAS IR POETAS

1

Pasaulyje nemaža buvo daktarų ir buvo nemaža taurių poetų…

Ir praktiški daktarai gydė žmogaus kūną, o nepraktiški poetai savo kūriniais gydė žmogaus sielą…

Bet kas šiandieną suskaičiuos visus žole apaugusius jų kapus? Kas perskaitys visų poetų kūrinius, apneštus storu užmiršimo dulkių klodu?..

Nedaug jų liko gyventi: liko daktarai, su didele poezija gydę žmogaus kūną, ir liko poetai, daktariškai jautriai gydę žmogaus sielą…

2

Tu buvai daktaras, tu galėjai, kaip ir kiti daktarai, pasirinkti „trupinį aukso“, „gardaus valgio šaukštą“ ir gydyti žmogaus kūną…

reklama

Tu pasirinkai žmogaus sielą. Nesiveržei į žėrinčius garsius miestus. Pasirinkai didelės imperijos nedidelį užkampį…

Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu, – tas kąsnis buvo tavo gyvenimas…

Nors tu buvai tik daktaras ir su poetais nesivaržei dėl rimų skambesio, bet daugelio poetų rimai nutilo ir žodis numirė, o tavo dar tebegyvena.

Tu išradai gerus vaistus, gydančius žmogaus neramią sielą…

3

Sunki našta lenkė tada žmogų prie žemės, o vario varpas gedulingais dūžiais šaukė žmonėms:

Pulkit ant kelių!.. Pulkite prieš dangaus visagalį ir prieš žemės visagalį valdovą…

Pulkite prieš karališką sostą… Pulkite prieš dvarą… Pulkite prieš sosto tarną…

Pulkit ant kelių…

Pulkite,
pulkite,
pulkite,

žemės dulkės, maži vabalai, ir, gink dieve, nedrįskite galvos pakelti…

Ir nuolankumo sapne regėsite tarsi auksinį sodą savo palaimą, kuria, palikę šitą ašarų pakalnę, gėrėsitės per amžių amžius…

Taip kalbėjo bokšto gedulingas varpas…

4

O tu?

O tu aukštyn pakėlei linksmą, skambų, pavasarinį vario varpą, sudavei kaulėtos džiovininko rankos krumpliais, ir varpas šis linksmai prabilo saulėtais garsais:

Kelkite!
Kelkite!..

Kelkite iš skurdo į laimę!
Kelkite iš tamsos į šviesą!
Kelkite iš sapno į gyvenimą!

Kelkite!
Kelkite!
Kelkite!..

5

Aš silpnas, skundėsi žmogaus, aš menkas prieš sostą, prieš dvarą, prieš sosto tarną…

reklama

Tu ir pats, deja, jau buvai silpnas. Tvirta buvo tik tavo siela. Džiovos žiedais žydinčios tavo akys žvelgė, vaškiniai kaulėti pirštai rodė į sostą, o blyškus lūpų marmuras šnabždėjo:

– Ne tas yra didis, prieš ką milijonai,
Prispausti retežiais, žemyn galvas lenkia,
O dvasioje keikia…

Ir šiuos tavo žodžius išgirdusiems sosto galybė staiga susmego ir išblėso, – jis iš tiesų pasirodė nebe toks didis esąs, kokį jį matė anksčiau… Ir daug menkesnis tapo jame sėdįs tironas…

6

Tada baisiu juoku tu nusikvatojai, išjuokdamas sosto tarnus. Ir jie iš tiesų pasirodė nebe tokie galingi esą.

O, tas satyros juokas!.. Kiek jis žalos padarė sostui: juo labiau mažėjo sostas ir menkėjo jame sėdįs tironas, o sosto tarnai darėsi juokingi menkystos, tuo didesnis ir galingesnis pasijuto esąs tamsus ir užguitas žmogus…

O, tas nelemtas juokas!.. Juokas – pasaulio galybė. Juoko audra sudrebina sostus. O sosto tarnai išblykšta ir dreba kaip epušės lapai…

O, tas didysis juokas!…

7

Tu savo akimis regėjai naikinamą ir griaunamą Lietuvos tiltą…

Tu tada, žinoma, dar nežinojai, kaip, varpo variniams dūžiams aidint, bus atstatomas šitas išgrobstytas tiltas…

Po akmenį, po lentą, po siją, po skiedrą išgrobstė, išnešiojo, išpustė jį rankos, kurių pirštai linko į save…

Ir dabar kas metai po naują siją, po naują akmenį, po naują lentą deda tvirtos raumeningos darbo žmogaus rankos, – reikia sudėti viską, kas buvo išgrobstyta, išvežiota, išvogta, kad tiltas atlaikytų[1]…

8

Žmogaus gyvenimas sudega ir užgęsta – kaip žvakė…

Tavo gyvenimo žvakė degė labai šviesiai ir todėl per greitai sutirpo, sudegė ir užgeso…

Bet po tavęs liko šviesiau gyventi…

Gydydamas kitų sielas, daktare, tu pamiršai savo kūną…

Džiova išrašė tavo baltame veide raudonas rožes…

Iš kaulėtų vaškinių pirštų iškrito aštri plunksna…

Tegu raudonos rožės
amžinai puošia
tavo kuklų kapą…

Eduardas Mieželaitis. Raštai, 6 t. 103-106 psl.

[1] Aišku, kad E. Mieželaitis čia turi galvoje socializmo statybą LTSR, kaip šimtmečius alintos ir engtos Lietuvos atgijimą.