„Energetinę nepriklausomybę“ Lietuva bruka visai Europai

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė dujotiekio „Šiaurės srautas – 2“ projektą pavadino grėsme energetiniam Europos saugumui, nes jis pratęsia ES šalių priklausomybę nuo Rusijos dujų. Tuo pat metu Lietuva inicijavo derybas su Statoil kompanija dėl Klaipėdos SGD terminalui tiekiamų dujų kiekio sumažinimo — norvegiškos dujos Lietuvai per brangios, be to, dabartinius kiekius nėra kur dėti. Būtent tokį energetinės „sėkmės“ modelį Lietuva dabar nori įpiršti visai Europai: atsisakyti pigių Rusijos dujų ir pirkti triskart brangesnes amerikiečių SGD.

Oficiali Lietuvos valdžia taip ir nepaviešino vieno kubinio metro norvegiškų dujų iš SGD terminalo kainos. Egzistuoja daugybė neoficialių skaičiavimų, pasikaptę kuriuose žingeidūs piliečiai nustato tikrą kainą: prie norvegų kompanijos Statoil tarptautinėje rinkoje esančios dujų vertės prideda dujų transportavimo iki Lietuvos bei redujofikavimo kainas bei mokestį už SGD terminalo nuomą… skaičiavimai rodo, kad galutinė „energiškai nepriklauso,ų dujų“ vertė svyruoja nuo 560 iki 570 dolerių už kubinį metrą. O tai 200 dolerių daugiau, nei dabar kainuoja Rusijos dujos, ir 120 dolerių viršija buvusią „Gazpromo“ kainą, dėl kurios buvo triukšmauta su SGD terminalu.

Oficialūs asmenys šių skaičiavimų nekomentuoja, 560-570 dolerių kainos nepatvirtina, bet ir savosios neįvardina. Pasak jų, reikėtų tikėti, kad norvegiškos dujos ne pigios, o labai pigios. Tokios pigios, kad šildymo išlaidos Vilniuje šį mėnesį ūgtelėjo iki 26%, o Klaipėdoje per pastaruosius tris mėnesius — 36%: komunalines tarnybas prievartos būdu verčia pirkti SGD terminalo dujas.

reklama

Spalio mėnesį „Vilniaus energija“ pirko iš terminalo 87,3% reikalingų dujų. Lapkričio mėnesį bus įsigyta apie 90%, gruodį — 67%. Tendencija akivaizdi: kuo daugiau tiekėjas perka SGD terminal dujų, tuo daugiau sostinės gyventojai moka už šilumą. „Kaina kis priklausomai nuo dujų kiekio terminale — tai labiausiai įtakoja tarifus. Kas mėnesį mes turime pirkti iš terminalo skirtingą dujų kiekį. Todėl šildymo kaina Vilniuje gruodžio ir sausio mėnesiais bus didesnė, o vasario mėnesį vėl sumažės“, — šią išvadą patvirtina „Vilniaus energijos“ prezidentas Linas Samuolis.

Jei komunalinės tarnybos neprivalėtų pirkti SGD terminalo dujų, šildymo kaina Vilniuje gruodžio mėnesį sudarytų 4,60 cnt už kw/val, dabar gi ji sudaro 6,48.

Tačiau vis tiek norvagiškos dujos labai pigios. Jos tokios pigios, kad Lietuvai trūksta pinigų joms pirkti. Šių metų liepos mėnesį Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad SGD terminalą valdanti kompanija „Klaipėdos nafta“ privalo mėnesio eigoje rasti šio objekto išlaikymo išlaidų sumažinimo variantus. Vėliau paaiškėjo, jog vienintelė išeitis, mažinant šias išlaidas, — keisti kontraktą su Statoil. Arba mažinti kubinio metro kainą, arba — tiekiamos produkcijos kiekį.

Pasirašydama kontraktą Lietuva įsipareigojo penkerius metus pirkti iš norvegų 540 milijonų kubinių metrų dujų. Pradėjus vykdyti kontraktą paaiškėjo, kad tokio dujų kiekio Lietuvai nereikia — Lietuvos ekonomika ir gyventojų skaičius tirpsta kaip pavasarį sniegas, energetinių galingumų poreikis mažėja, todėl kitais metais norvegiškų dujų perteklius Lietuvoje sudarys 280 milijonų kubinių metrų. Iš pradžių Lietuvos vadovybė planavo SGD terminalo perteklines dujas parduoti kaimynams, tačiau tokias „pigias“ dujas nepanoro pirkti nei Latvija, nei Estija. Štai ir tenka Lietuvai triskart brangiau pirkti dujas, kurias paskui nėra kur dėti. Na, tiesiog nors pasprink tomis suskystintomis dujomis!

Todėl lapkričio pabaigoje lietuviškoji pusė buvo priversta inicijuoti derybas su norvegais ir pasiūlyti Statoil kontrakto pataisas, pagal kurias būtų ženkliai mažinamas kiekis dujų, kurias Lietuva privalo pirkti iš SGD terminalo.

Po to, kai Lietuva pasirašė su „Gazpromu“ naują, jai naudingą kontraktą, Statoil atstovai pareiškė, kad nesiruošia nieko keisti 2014 m. vasario mėn. pasirašytame kontrakte: lietuviai gaus dujas tomis kainomis ir tais kiekiais, kuriuos patvirtino savo parašais. Šioje situacijoje norvegai nenori suprasti Lietuvą valdančių vargšelių, nesugebančių suskaičiuoti, kiek jiems reikia dujų ir kokia jų kaina galėtų sudominti kaimynus. Tačiau padiskutuoti apie galimą kontrakto pakeitimą sutiko. Pirmieji derybų rezultatai gali būti paviešinti metų pabaigoje.

Taigi Lietuvos „energetinės nepriklausomybės“ epizodo baigties dar nesimato. Gal ji dar tik prasideda. Dabar ir nuo Norvegijos…

reklama

Ir štai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė eilinį kartą kreipėsi į visą Europą, ketindama „apsaugoti“ ją nuo dujotiekio „Šiaurės srautas – 2“ statybos. Pasak Grybauskaitės, Nord Stream – 2 pažeidžia pagrindinius ES energetinės politikos principus, didina Europos šalių priklausomybę nuo Rusijos dujų ir gali nutraukti dujų transportavimą per Ukrainą. „Tai kelia grėsmę energetiniams saugumui ne tik Ukrainos, net ir visos Europos“, — prieina besąlygiškos išvados Dalia Polikarpovna.

Tokiu būdu Dalia Grybauskaitė pasiūlė Europai lietuvišką energetinės politikos modelį: nutraukti ryšius su Rusija, atsisakyti pigių Rusijos dujų, vietoj jų pirkti suskystintas dujas, importuojant jas jūra pirmiausia iš JAV, mokėti už šias dujas triskart brangiau, tačiau to neviešinti, bandant įtikinti gyventojus, kad kas juoda — yra balta, karas — tai taika, o brangios dujos tikrai yra labai pigios.

Ir nieko šiuo atveju neturi suklaidinti kreipimasis į Ukrainą. Kova prieš alternatyvius Rusijos energetinių resursų tiekimo į Europą maršrutus ir išsaugojimą ukrainietiškos monopolijos Rusijos dujų tranzitui neturi ryšio su pačios Ukrainos rėmimu. Per penkiolika pastarųjų metų Ukraina pastoviai įrodinėjo nesanti patikima tranzito šalis. Ukrainos elitas vogė dujas iš tranzitinio vamzdžio, ką diplomatai vadino „nesankcionuotu paėmimu“, provokavo „dujų karus“, sugalvodavo vieną po kitos korupcinę dujų tranzito schemą, kraudamiesi sau turtus.

Pastarieji dveji metai šia prasme nieko nepakeitė: „europietiška“ Ukrainos valdžia tęsia dujines machinacijas ir provokuoja Europai naują energetinę krizę. Ir tai tuo metu, kai lyg ir bandžiusi tapti nepriklausoma valstybe Ukraina tapo visiška JAV satelitė. JAV vice prezidentas Baidenas, šiomis dienomis apsilankęs Ukrainoje, galėjo pareikalauti iš šios šalies vadovų, kad jie nekeltų Europos šalims grėsmės likti žiemą be dujų. Tačiau Baidenas, bent jau viešai, to nepadarė.

Ir visi tie, kas dabar Europos Sąjungoje kovoja su „Šiaurės srauto – 2“ projektu ir siekia, kad Ukrainos tranzitinė monopolija išliktų, nutyli, kad Ukraina yra visiškai nepatikima tranzitinė šalis, kad ji kasmet vogė Europai priklausančias dujas, kad tranzito sistema Ukrainoje taip ir nebuvo modernizuota ir atsidūrė avarinėje padėtyje, kad, visa tai susumuojant, alternatyvūs energetinių resursų tiekimo maršrutai vienodai svarbūs ir Rusijai, ir Europai.

Galutinis šios specoperacijos tikslas paprastas: kai transportuoti dujas per Ukrainą nebus įmanoma, o „Šiaurės srauto“, „Pietų srauto“ ir kitų galimų Rusijos dujų tiekimo maršrutų nebus, Europa turės tik vieną išeitį: pirkti SGD iš JAV.

Būtent todėl tos šalys, kurios sudaro amerikietiškos įtakos grupę, aktyviausiai kaunasi dėl Rusijos-Europos vieningos energetinės erdvės panaikinimo, visose ES šalyse terminalų statybos, priešinantis naujų Rusijos dujotiekių statybai. Jos ne dėl savęs iš kailio neriasi — jos dirba šeimininko naudai. Lietuva kur tik gali klykia apie savo terminalą kaip apie itin svarbų pasiekimą, kitais metais ji pirmoji ES pradės pirkti suskystintas amerikietiškas dujas, o Dalia Grybauskaitė „Šiaurės srautą – 2“ vadina „grėsme Europos energetiniam saugumui“. Tokiu būdu akivaizdu, kad Lietuvos prezidentė pataikūniškai siūlo visiems ES kolegoms lipti ant lietuviškų grėblių: atsisakyti pigių Rusijos dujų, pirkti brangias suskystintas ir meluoti sau ir aplinkiniams, kad tai visiems naudinga.