Keturiems Komunarams atminti

1926 m. gruodžio 26-27 d. naktį nuo smetoninių budelių kulkų krito keturi Lietuvos liaudies sūnūs, keturi Lietuvos Komunistų partijos kovotojai, iki šios dienos prisimenami Keturių Komunarų vardu: Karolis Požela, Juozas Greigenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas.  Keturių komunistų sušaudymas buvo tiesioginis rezultatas naktį iš gruodžio 16 į 17 d. įvykusio fašistinių karininkų organizuoto perversmo, nuvertusio ligtolinę liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę bei prezidentą Kazį Grinių ir į valdžią atvedusio tautininkus ir krikdemus su Antanu Smetona priešakyje.

GRUODŽIO PERVERSMAS STAMBIOJO KAPITALO TARNYBOJE

Gražiai skambančia „patriotine“ retorika užmaskuotas pučas iš tiesų buvo nukreiptas į stambiųjų žemvaldžių, kapitalistų ir dvasininkų bei reakcingiausiai nusiteikusios karininkijos dalies privilegijų išsaugojimą ir praplėtimą. Nors 1926 m. pavasarį į valdžią atėję liaudininkai ir socialdemokratai esminių permainų nevykdė, visgi kai kurios K. Griniaus ir jo šalininkų reformos, ypatingai didesnių laisvių profsąjunginiam judėjimui suteikimas, kunigų savivalės švietimo sistemoje ir visuomenės gyvenime apribojimas. Ši gerokai už krikdemus nuosaikesnė, savo esme smulkiaburžuazinė vyriausybė stambiojo kapitalo šulams įtikti nesugebėjo.

REVOLIUCINIO JUDĖJIMO PAKILIMAS

Be to, buvo ypatingai jaučiamas komunistinio judėjimo pagyvėjimas, jo sėkmingas įsiliejimas į sparčiai augusį profsąjunginį sąjūdį. Nepaisant to, kad komunistai nebuvo nei Lietuvos, nei jos nepriklausomybės priešai, o garsiai kvietė lietuvius vienytis prieš galimą pilsudskinės Lenkijos imperialistų agresiją, „patriotų“ jie buvo apšaukti tautos priešais ir išdavikais. Nepaisant to, kad ginkluoto perversmo jie rengti tuo metu nei galėjo, nei ketino, pučistai savo veiksmus pateisino neva besiartinusio „komunistų sukilimo“ pavojumi. Nepaisant to, kad apie smetonininkų ir plechavičininkų planus ir rengtojo pučo datą liaudininkų-socialdemokratų vyriausybė buvo pilnai informuota, jokių ryžtingesnių veiksmų ji nesiėmė.

Tai rodo, kad neva „kairieji“ liaudininkai ir socialdemokratai praktiškai atlaisvino kelią reakcingiausiems elementams, stambiojo kapitalo liokajams, nuversti teisėtai išrinktą šalies vyriausybę ir prezidentą K. Grinių. „Savo nusikalstama sąmoningo neveiklumo taktika vadinamoji „demokratinė“ vyriausybė faktiškai tapo tiesioginiu fašistinio sąmokslo dalyviu.“ – rašė Antanas Sniečkus (Antanas Sniečkus. „Didvyriškų Lietuvos revoliucionierių atminimui“. Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, 378 psl.).

Gruodžio 16-17 d. pučas buvo ne kas kita, kaip pačių reakcingiausių kapitalistinių ir klerikalinių elementų įvykdytas valstybės perversmas, ligtolinę buržuazinę demokratiją pakeitęs atvira, teroristine buržuazijos klasės diktatūra, nesvarbu, kiek ir kaip gražiai pridengta lozungais apie „tautos vienybę“.

Tikrąją smetoninio režimo esmę geriau nei bet kas kita parodė daugiau kaip dešimtį metų trukęs plačiųjų lietuvių liaudies masių skurdas, jas spaudęs ekonominis išnaudojimas, kultūrinis skurdas ir politinė priespauda.

KETURI KOMUNARAI

Karolis Požela (1896-1926): gimęs vidutinių lietuvių valstiečių šeimoje, studijavo mediciną Tartu universitete. Nuo 1916 m. – aktyvus bolševikas, Spalio revoliucijos ir Pirmosios Lietuvos Proletarinės Revoliucijos dalyvis. Nuo Tarybų valdžios Lietuvoje užgniaužimo, vienas pagrindinių pogrindinės Lietuvos Komunistų partijos vadovų bei organizatorių, partijos pirmasis sekretorius.

Juozas Greifenbergeris (1898-1926): kilęs iš Klaipėdos krašto kalvio Jurgio Greifenbergerio šeimos. Pirmojo pasaulinio karo metu kalviu dirbo iš Vilniaus į Smolenksą evakuotame „Vilijos“ fabrike, tuo pačiu mokydamasis Smolensko gimnazijoje. Politiškai subrendęs, 1917 m. įvykių metu aktyviai įsitraukė į revoliucinį judėjimą, dalyvavo Pirmojoje Lietuvos Proletarinėje Revoliucijoje. Vienas artimiausių K. Poželos bendražygių.

reklama

Kazys Giedrys (1891-1926): gimęs Rokiškio r. neturtingoje šeimoje. 1908 m. Peterburgę dirbęs restorane patarnautoju, 1911 m. išvyko į Jungtines Valstijas, kuriose gyvendamas įsitraukė į socialistinį judėjimą, Lietuvių socialistų sąjungos kairįjį sparną. Po 1917 m. vasario revoliucijos kartu su Vincu Kapsuku vyko atgal į Rusijos imperiją, dalyvavo Spalio revoliucijoje.Visą laikotarpį iki 1926. – aktyvus revoliucionieriu-pogrindininkas.

Rapolas Čarnas (1900-1926): vargingų smulkių žydų prekiautojų sūnus, nuo jaunų dienų Kaune naktine pamaina dirbęs kepėju; vėliau dirbęs ir veikęs Šiauliuose. 1920 m. įsitraukė į komjaunimo veiklą, Mokėsi Maskvos vakarų tautinių mažumų universitete. Savo noru išvyko atgal į Lietuvą dalyvauti revoliucinėje kovoje. Žymus to meto darbininkų judėjimo, profsąjungų organizatorius. Ne kartą kalintas bei suiminėtas buržuazinio režimo represinių struktūrų, visada grįždavęs prie savo revoliucinės veiklos.

TEISINIO FARSO AUKOS

Lietuvos Komunistų partija sudarė pačią radikaliausią ir aktyviausią jėgą kovoje už Lietuvos nacionalinį išsivadavimą iš užsienio imperialistų (stambiojo Antantės valstybių kapitalo) įtakos ir jos socialinį išsivadavimą iš vietos išnauotojų jungo.

Nors ir buvo paskelbta esanti už įstatymo ribų, Komunistų partija Lietuvoje laikėsi griežtai taikingos taktikos, nesiėmė nei teroro aktų, nei ginkluotų sukilimo organizavimų. Revoliucijos ateitį ji matė tik susiklosčius jai palankioms sąlygoms ir prasidėjus masiniam liaudies judėjimui, o ne atskiruose teroristiniuose veiksmuose.

Keturi Komunarai, ypatingai K. Požela ir J. Greifenbergeris, buvo vieni aktyviausiųjų partijos kovotojų, jos kovotojų ir organizatorių; nenuostabu, kad plutokratiniai politikieriai ir smetoninei diktatūrai tarnauti nuėję saugumiečiai būtent juos pasirinko pirmaisiais savojo teroro taikiniais.  Sušaudyti jie be deramo, įstatymiškai numatyto teismo, atvirai pažeidinėjant tuometinės buržuazinės Lietuvos įstatymus; kaltinti valstybiniu perversmu, kurio nei rengė, nei galėjo surengti; sušaudyti pačių perversmininkų valios vykdytojų. Tuo būdu keturių komunistų teismas virto juoda komedija, o patys Komunarai – ciniško teisinio farso aukomis.

DIDVYRIŠKUMAS MIRTIES AKIVAIZDOJE

Gruodžio 24 d. karo lauko teismui paskelbus jiems mirties nuosprendį, Keturi Komunarai neišsigando, bet buvo tvirti ir pasiryžę garbingai eiti iki galo. Jiems žadėtas išsigelbėjimas, jei tik šie būtų sutikę išsižadėti savo idealų ir šliaužti priešais „respublikos prezidentu“ apsišaukusį A. Smetoną su „jo ekscelencijai“ adresuotais malonės prašymais. Šitaip nusižeminti, paminti ne tik savo asmeninės garbės, bet ir revoliucijos reikalo, jie negalėjo sutikti.

Štai kaip keturių sušaudytųjų komunistų laikyseną paskutinėmis jų gyvenimo dienomis aprašė buvęs jų bendražygis, vienas žymiausių Lietuvos revoliucionio judėjimo pogrindininkų, Juozas Stimburys: „Mirtininkai sėdėjo toli nuo mūsų, vadinamajame penktajame skyriuje. Mes žinojome, kad pas juos landžioja įvairūs pasiuntiniai, žmogaus globos draugijos ponios, kunigai, siūlo paduoti prezidentui malonės prašymus, gelbėti savo gyvybę. Keistas dalykas! Buržuazijai iki šiol nesuprantama komunistų psichologija. Savanaudžiai ir niekšai negali suvokti, kad komunistai neaukoja savo idėjų ir įsitikinimų dėl gyvybės, nesudreba, kai tenka apginti komunizmo idealus mirties kaina.“ (Juozas Stimburys. „Kito gyvenimo neturiu“. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, 187 psl.).

„Paskutinės keturių pasmerktųjų valandos rodo, kaip miršta tikri revoliucionieriai, komunistai. Tai krauju užrašytas ir gyvybe užtvirtintas atsakymas visiems tiems niekšams, kurie leidžia pasakas, kad komunistai už pinigus dirbą.

Šis skaistus paveikslas didžiųjų Lietuvos revoliucionierių, nesudrebėjusių nė fašistų budelių akivaizdoje, numirusių su šauksmais: Tegyvuoja Lietuvos Komunistų Partija! Tegyvuoja pasaulinė proletarų revoliucija! – teesie pavyzdžiu visiems Lietuvos revoliuciniams darbininkams ir vargingiesiems valstiečiams, visiems revoliucionieriams, komunistams!“ – reikalo esmę nurodė V. Kapsukas (Vincas Kapsukas. Raštai, 11 t., 583 psl.)

PRIEŠMIRTINIAI LAIŠKAI

Tai buvo žmonės, pasiruošę rinktis garbingą mirtį, bet jokiu būdu ne nusižeminimą ir išdavystę. Tai buvo tikri kovotojai, revoliucionieriai. Apie tai puikiai byloja jų priešmirtiniai laiškai.

K. POŽELOS LAIŠKAI

I

Draugai! Mus karo lauko teismas pasmerkė keturis sušaudyti: Poželą Karolį, Greifenbergerį Juozą, Giedrį Kazį ir Čiorną Rapolą. Vieną, Abramavičių Faivušą, amžinam kalėjimui ir Šelugą – 8 metams.

Padavėm prezidentui pareiškimus, kad bylą perduotų apygardos teismui ar tribunolui, su nurodymu, kad įvyko teisminė klaida, nes teisė už tuos laikus, kuriuos apėmė amnestija. Bet pats faktas, kad suruošė teismo komediją, rodo, kad mus sušaudys.

Visiems, visiems draugams linkiu gyventi, dirbti ir pasiekti savo tikslą.

Karolis

1926.XII.24

II

Draugai! Karo lauko teismo sprendimu 1926 m. Gruodžio 24 d. mes keturi nuteisti sušaudymui: Požela Karolis, Greifenbergeris Juozas, Giedrys Kazys, Čarnas Rapolas. Iš teismo eigos matyt, kad buvo valdžios nusistatymas mus panaikinant, neatsižvelgiant nė į ką. Nes teisė, visai nesivadovaudami savais įstatymais. Apkaltinimas – gryna provokacija, būk mes ruošėme sukilim per kalėdas ar Naujus metus. Liudininkai, kurie net provokuot gerai nemokėjo, buvo žvalgybininkai: Labanauskas, Norvaiša, Šavinis, Tamašauskas ir kt. Mes iškėlėme teisme visų jų parodymų provokacingumą, ypač kas dėl ruošiamo per kalėdas perversmo; kas dėl kovos prieš nepriklausomybę – nurodėme, kad kaip tik mes visomis išgalėmis kovojome prieš tuos, kurie norėjo parduot Lietuvą imperialistų Lenkijai. Bet tos mūsų kalbos buvo nereikalingos, nes jau buvo, matyt, sprendimas iš anksto padarytas. Kada teismas paskelbė sprendimą ir pasiūlė parašyt tuojau prašymus prezidentui, nutarėme prašymų apie pasigailėjimą nerašyt; bet parašyt pareiškimus, kuriuose reikalaut perduot mūsų bylas kariuomenės teismui ar vyriausiajam tribunolui, nurodydami, kad šiame teisme padaryta teisminė klaida, nes teisė už tuos laikus, už kuriuos, einant Lietuvos įstatymais, nebegalima teist. Manau, kad šie pareiškimai rodo, kad nutarimas jau seniai pas juos išneštas.

Sprendimą visi išklausė labai ramiai ir labai ramiai, drąsiai visi eina mirti. Nebekalbant apie kitus, ir Čarnas laikosi labai gerai. Savo pareiškimus su apeliavimu į kitas teismo institucijas – lyginam su panašiais pareiškimais, duodamais žemesnėse teismo instacijose, – tik todėl juos rašėme.

Linkime visiems dirbti ir laimėti.

1926.XII25

Viešas žodis draugams

Draugai! Dirbau, kiek galėjau, mirštu už mūsų bendrą tikslą. Linkiu ir jums dirbti, dirbti, kovoti iki laimėsite.

reklama

Karolis

J. GREIFENBERGERIO LAIŠKAS (žmonai)

Mieloji drauge! Jau antra valanda. Vis mažiau belieka vilties pasimatyti su tavim ir suraminti tave. Juk tau daug sunkiau, negu man, visa tai pakelti. Ir ne tik tau vienai. Juk jei viešpataujanti buržuazija pasisotintų mūsų keturių krauju, tuomet būtų maža bėda. Bet juk tai tik pradžia. Kalėjimai ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose pripildyti. Mūsų teismo komedija gali atsikartoti ir kituose miestuose. Kartu su visų aktyvių darbininkų areštaravimų eina darbininkų klasės organizacijų ardymas. Ir tik po to, kada bus suardytos tos organizacijos, nusilpninta ir palikta be vadovybės, darbininkų klasė supras visą savo padėties sunkumą. Visus tuos, nors ir nedidelius, pagerinimus, kurie buvo laimėti per paskutinius mėnesius, buržuazija atims. Ekonominis jungas neišpasakytai padidės. Baisus bedarbių vargas, žiemos sunkenybės, sunkumai dėl butų stokos, mokesčių jungas – visų šitų klausimų viešpataujančios partijos ne tik neišspręs, bet neparodys ir nori išspręsti darbo masių naudai. Ir tas viskas dėl niekšingos smulkiaburžuazinių liaudininkų ir socialdemokratų partijų pardavystės. Dabartinės tragiškos pasekmės visų aiškiausiai rodo tų partijų smulkiaburžuazinę esmę.

Paskutinių dienų įvykiai prieš perversmą ryškių ryškiausiai parodė, kad smulkiaburžuazinės partijos, ypač partijų viršūnės, nepataisomos. Apie prisiartinantį pavojų ne kartą jas perspėdavo, jis buvo aiškus eiliniam darbininkui, tik socialdemokratų viršūnės to nenorėjo matyti… Smulkaus buržua tragedija dar ir tame, kad jis, neturėdamas jokio ramsčio, įsivaizdina esąs valdžia. Jų nuvertimo lengvumas tai patvirtina.

Norėdami nuraminti augančią reakciją, jie persekiojo kairiuosius darbininkus ir jų organizacijas (ypatingai Panevėžyje). Plepėdami apie „demokratiją“, jie skynė kelią stambaus kapitalo reakcijai, buržuazijos diktatūros reakcijai. Ir reikia pasakyti, kad dabar visiškai aišku, kad tų partijų viršūnės, Sleževičiai ir Kairiai, patenkinti įvykusiais faktais. Kad patenkintų darbo mases, jie privalėjo pertraukti ryšius su buržuazija, paspausti kapitalistų sluoksnius. Bet kaip smulkiosios buržuazijos vadai, jie dėl savo prigimties negalėjo to padaryti. Tuo išaiškinama niekšinga jų pardavystė. Jie dėl to ne tik nepavartojo jokių apsigynimo priemonių, jie visaip padėjo grąžinti nekaltybę sutremptos, išžagintos konstitucijos. Bet kaip medicinoj, taip ir politikoj to padaryti negalima.

Masės galvoja. Jos dar neišgyvendino demokratinių iliuzijų, kurios riša jų rankas ir kojas. Bet ši pamoka, nors ir sunki, nepraeis veltui. Supratusios pardavikišką smulkiosios buržuazijos mokslo ir jos partijų rolę ir išsivadavusios iš jų įtakos, darbo masės palengvins sau kelią prie galutinio išsivadavimo iš kapitalo jungo.

(Laiškas be parašo, bet rašytas Greifenbergerio ranka gruodžio 27d. 2 val. ryto, prieš pat nužudymą.)

K. GIEDRIO LAIŠKAS

Brangūs draugai!

Šiandien tariu Jums, brangūs draugai, paskutinį žodį: aš kovos kelią už tiesą ir vargšų reikalus užbaigiau, – mane karo lauko teismas, įvykęs 1926.XII.24, nuteisė sušaudyti, ir šiandien tai įvyks, bet mirsiu pilnas vilties, kad toji kova nenustos, kol nebus laimėta. Man gailėtis nėra ko, o vien tik, kad labai nedaug tenudirbau, kad buvo valandų, kurias nemokėjau užpildyti veikimu. Todėl mano palinkėjimas tėra vienas: neturėkite veltui praleistų valandų, kovokite ir laimėkite! Aš žengiu po šautuvu drąsiai ir tvirtai. Būkite ir jūs, draugai, tvirti ir drąsūs!

K. Giedrys

K. S. D. K., 1926.XII.26

(imta iš: Vincas Kapsukas. Raštai, 11 t., 607-611 psl.)

LAUŽĖ, BET NESULAUŽĖ

Barbariškai susidorodama su žymiais Lietuvos Komunistų partijos lyderiais, sustiprindama ir iki tol nuožmias politines represijas, buržuazinė diktatūra tikėjosi užgniaužti jai grasinusį revoliucinį judėjimą, jo darbą su masėmis, kurių sąmoningumas ir supratimas apie tikrąją „patriotinio“ režimo prigimtį pamažu, bet užtikrintai augo. Partijai tada iš tiesų buvo suduotas rimtas smūgis. Bet nuo šio smūgio ji sėkmingai atsigavo ir dar netgi tapo stipresnė, papildydama savo gretas ryžtingais kovotojais, kurie be baimės ar svyravimų tesę Keturių Komunarų darbą. Iš K. Poželos estafetę sėkmingai perėmė jaunasis A. Sniečkus, tada savo bendražygių pažinotas draugo Mato slapyvardžiu.

Į kalėjimus buvo grūdami šimtai politinių kalinių, atidaryta garsioji Dimitravo koncentracijos stovykla. Vykdyti masiniai areštai ir susidorojimai, kurie tęsėsi visą smetoninės diktatūros egzistavimo laikotarpį. Visgi išaugusios represijos ir bebaimė revoliucionierių laikysena laužė, bet niekaip nesulaužė Lietuvos revoliucinio judėjimo, o tiktai jį sustiprino, parodydama visiems, koks yra tikrasis moralinis veidas buržuazinio režimo vadų ir pakalikų ir jų nekenčiamų bei persekiojamų komunistų, kuriems galiausiai buvo lemta po ilgos ir sunkios kovos nuversti kruvinąją smetoninę diktatūrą.

KOMUNARŲ LEGENDA

Keturi Komunarai Lietuvos istorijoje virto daugiau nei tik simboliu kilnios kovos ir pasiaukojimo vardan aukštų ir teisingų idealų. Šie keturi žmonės tapo gyva šalies ir jos liaudies legenda, kuri įkvėpdavo ir stiprindavo kitus revoliucionierius kalėjimuose ir konclageriuose, kuri rodydavo didį pavyzdį visiems, kuriems ne svetimos socialinio teisingumo ir laisvės idėjos.

Keturių Komunarų istorija rado nuostabių meninių išraiškų poezijoje ir grožinėje literatūroje, ypatingai vertas paminėjimo rašytojo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, kuris pats buvo pogrindininko ir politinio kalinio duoną ragavęs revoliucionierius, romanas „Sąmokslas“ – jame ryškiomis spalvomis pavaizduotas tuomečių revoliucionierių-profesionalų, kaip kovotojų už šviesią šalies ir žmonijos ateitį, gyvenimas.

Tarybiniu laikotarpiu Keturiems Komunarams statyti paminklai, jų garbei vadintos gatvės ir viešos įstaigos. Miesčionims, tiek apolitiškiems, tiek nykiems išsigimusios partijos biurokratams, jie galėjo būti pigių anekdotų objektais, bet tai nekeitė fakto, kad jie liko gyvi lietuvių tautos širdyje, kad jie įkvėpė naujas kovotojų už teisybę kartas.

GERESNIO PAMINKLO DIDVYRIAMS NEBUS…

Visgi daugiau kaip 25-erius metus Lietuvoje viešpataujantis, kapitalizmo restauracijos metu įsitvirtinęs „demokratinis“ buržuazinis režimas siekia kaip įmanoma ištrinti lietuvių tautos revoliucinės kovos tradicijas, užtušuoti tas dalis mūsų tėvynės istorijos, kurios jam neparankios. Ne išimties čia ir Keturi Komunarai: išvežtas jų paminklas, o viešoje erdvėje šių didvyrių gyvenimas arba šmeižiamas, arba patogiai nutylimas.

Ir, nepaisant visko, net šiandien Keturi Komunarai neliko užmiršti. Juos prisimena ir savo širdyse nešasi kiekvienas žmogus, kuriam nesvetimas socialinio teisingumo idealas, kuris suvokia, už ką gyveno ir už ką mirė K. Požela, J. Greifenbergeris, K. Giedrys ir R. Čarnas. Jų uždavinys – mūsų uždavinys – yra nenuilstamai šviesti aplinkinius, draugus ir bendradarbius, rodyti jiems tikrąją Lietuvos istoriją, kurią valdančioji klasė su savo oficioziniais istorikais tyčia stumia į užmarštį. Šio uždavinio vykdymas, kartu su juo su giliu įsitikinimu ir tvirta valia visomis įmanomomis priemonėmis tęsiant pasipriešinimą plutokratinei sistemai, yra ir bus geriausiu paminklu, kokį šiuo metu tegalėtume pastatyti Keturių Komunarų atminimui, tai yra ir bus jų testamento vykdymas.

Keturi Komunarai gali tapti puikiu pavyzdžiu tiems sveikiems šiuolaikinės Lietuvos jaunimo elementams, kurie suvokia buržuazinės visuomenės neteisybę, jos dvasinį ir moralinį skurdą, bet dėl vienų ar kitų priežasčių ligi šiol nėra radę tikrojo gyvenimo ir kovos kelio. Tokiu pavyzdžiu jie gali būti, nes jie įkūnija savyje visas aukščiausias žmogiškąsias vertybes, tvirtą pasiryžimą dirbti ir kautis dėl geresnio gyvenimo.

Tokiu pavyzdžiu mes ir privalome juos parodyti visiems, ne vien tik mokydami kitus ir skleisdami tiesą, bet ir patys stengdamiesi tokiais tapti ir būti.

Juk, kaip rašė mūsų didžiai gerbiamas ir mylimas lietuvių poetas-revoliucionierius Julius Janonis, –

„Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo!“