Liberalizmas – tai futuroarchaika

Šiuolaikiniame pasaulyje daug prieštaravimų ir vienas iš jų yra tas, kad socialinis neteisingumas sparčiai didėja, o reakcija į jį iš šio neteisingumo objekto pusės praktiškai nulinė. Pavyzdžiui, per paskutinį dešimtmetį Anglijoje turtingieji tapo turtingesniais 67-iais procentais, o vargingieji vargingesniais 54-iais procentais. Dar daugiau – Anglijoje išleidžiama daugybė knygų, kuriose aprašomas socialinis karas, kurį viršūnės kariauja prieš apačias.

Šis karas yra visų pirma ekonominio pobūdžio. Pakanka pasižiūrėti į naujausią knygą Breadline Britain apie tai, kaip pagrindinė britų dirbančiųjų masė ir didžioji dalis vidurinės klasės nusirita į lygmenį, kuris pavadintas „breadline“ – duonos lygmeniu.

Tačiau šis karas yra ir idėjinio, psichoistorinio pobūdžio, kas pasireiškia nuosekliu žemutinių sluoksnių demonizavimu.

Ir vis dėlto jokios pastebimos reakcijos, jokio atsako į tai nesimato. Tai byloja apie tai, kad socialinė sistema funkcionuoja kažkaip ne taip, kaip ją įprato matyti savo laiku marksistai ir apskritai kairieji.

reklama

Pas mus, deja, nuo šeštojo dešimtmečio vidurio nustojo tyrinėti kapitalizmą, mes pradėjome perrašinėti iš pradžių komunistus, paskui socialistus, paskui kairiuosius liberalus, galiausiai nusiritome iki tokių neoliberalių vaikėzų kaip Hajekas ir Poperis, kuriais ir vadovavosi žmonės, kurie dešimtame dešimtmetyje išgrobstė valstybę.

Tuo tarpu septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje Vakaruose įvyko labai svarbūs pokyčiai: kairiųjų politinių jėgų socialinė bazė pradėjo nykti. Šį procesą paskatino rimti socialiniai pokyčiai Vakarų visuomenėje, kuriuos savo ruožtu sukėlė nauji techninio ekonominio vystymosi etapai. Ir, pagaliau, toji neoliberali revoliucija, o tiksliau – kontrrevoliucija, kuri atėjo su Tečer ir Reiganu ir kuri baigėsi pirmaisiais XXI amžiaus metais, rimtai pakirto kairiųjų politinių jėgų bazę.

Aš jau kalbėjau apie futuroarchaiką, kelią kuriai nutiesė liberalizmas. Tačiau pats liberalizmas matomai taps viena iš pirmųjų šios futuroarchaikos aukų.

Kai ji vadinama „naujaisiais viduramžiais“ ir „naujais tamsiaisiais laikais“ – tai metafora, nes iš tikrųjų ši futuroarchaika vystosi ant labai galingo aukštų technologijų pagrindo ir tame slypi mūsų dar nesuvoktas jos ypatumas.

Susiformavusi šiandien visuomenė – tai ne šiaip viduramžių bendruomenė, o kažkas dar neregėto istorijoje, be to, jos analizei reikia pasitelkti klasių nagrinėjimo metodus, nors dabar ji vystosi pagal klasinio sociumo irimo logiką.

Kai kalbame apie ateities strategiją, ji lyg ir nukreipta prieš kapitalizmą, tačiau esmė yra ta, kad šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio viršūnės pačios savo rankomis demontuoja kapitalistinę sistemą. Ir šia prasme tie demontuotojai atsiduria vienoje kompanijoje su jų griaunamos kapitalistinės sistemos kapitonais.

Kurti strategiją situacijoje, kai sistema žlunga, labai sudėtinga ir aš neturiu atsakymo į klausimą apie tai, kokia bus toji strategija. Tačiau tai, kad ji bus kairiosios pakraipos, man yra visiškai akivaizdus dalykas.

www