Josifas Visarionovičius Stalinas – vienas ryškiausių vardų ne tik XX a., bet ir visoje žmonijos istorijoje. Tai yra vardas kovotojo ir revoliucionieriaus, filosofo ir organizatoriaus, teoretiko ir praktiko, karvedžio ir valstybės vadovo, Žmogaus iš didžiosios raidės. Tai yra vardas, kuris iki šiandienos vieniems kelia pagarbą ir susižavėjimą, o kitiems – neapykantą ir siaubą. Vien šis faktas leidžia suprasti, kad Stalino būta veikėjo, kuriam abejingų nelieka netgi praėjus 136 metams nuo jo gimimo ir daugiau kaip 60 metų nuo jo mirties.
Apie Staliną jau yra prirašyta daugybė biografijų, ilgų ir trumpų, teigiamų ir neigiamų, teisingų ir melagingų; ir neabejotina, kad jų bus parašyta dar daugiau, tačiau šis nedidelis rašinys tokia būti nepretenduoja. Tai – bendro pobūdžio pamąstymai apie šio žmogaus gyvenimą.
Gimė Stalinas 1871 m. gruodžio 21 d. Josifu Visarionovičium Džugašviliu Gruzijos Gori mieste vargingoje gruzinų šeimoje. Nuo pat jaunų dienų jam teko pažinti sunkią savosios liaudies dalią, patiriant ne tik ekonominius sunkumus, bet ir carinės imperijos vykdytą nacionalinės priespaudos politiką, kurią patyrė ir gruzinų tauta. Iš šių jo gyvenimo istorijos ištakų, sunkių išmėginimų ir išgyvenimų, plaukė ir jo ryžtas bei tvirtybė, jo gyvenimiška išmintis ir artumas paprastam darbo žmogui.
Būdamas gabiu ir maištingos dvasios jaunuoliu, Džugašvilis greitai susidomėjo istoriniais ir politiniais klausimais, prie kurių jį vedė gyvenimo realijos ir žeminanti gimtojo krašto padėtis. 15 metų amžiaus jis įsitraukia į revoliucinį judėjimą, stovėdamas kovos už Gruzijos nacionalinį ir socialinį išsivadavimą pozicijose.
Greitai pasireiškė jaunojo Džugašvilio, kaip propagandisto ir organizatoriaus, talentai. Mokydamasis pravoslavų dvasinėje seminarijoje, jis priešinasi jėzuitiškai tvarkai, skaito marksistinę ir kt. politinę literatūrą, skleidžia revoliucines idėjas tarp seminaristų, už savo veiklą iš seminarijos pašalinamas.
Principingai laikydamasis revoliucinės krypties, jis suartėja su Lenino linijos šalininkais, bolševikais, kurie suvokė, kad neužtenka vien ekonominės profsąjungų kovos ar reformistinių reikalavimų, kad yra reikalinga ir atvira politinė kova dėl valdžios paėmimo ir revoliucinio visuomenės perversmo.
Stalinas užsigrūdino dalyvaudamas nelegalioje politinėje kovoje, kaip tikras bolševikas-pogrindininkas, organizavęs pasitarimus, demonstracijas, rengęs ginkluotus bankų plėšimus revoliucinei organizacijai finansuoti. Ne vienerius metus jis praleido ir Sibiro ištremtyje, toliau gilindamas savo žinias bei plėsdamas savo kontaktų tinklą.
Atėjus revoliucijos valandai, Stalinas tvirtai stovėjo petis į petį su Leninu ir kitais bolševikų kovotojais, ėmęsis vadovavimo tautinių mažumų reikalais, sugebėjo parodyti ir žymius karvedžio gabumus kovose su baltaisiais kontrrevoliucionieriais.
Stalino būta ne tik puikaus organizatoriaus ir vadovo, bet ir stipraus teoretiko, sugebėjusio susisteminti ir populiaria forma pristatyti Markso, Engelso ir Lenino idėjas, o be to, kūrybiškai jas išplėtoti pagal naujai iškilusius istorinius uždavinius. Tai rodo, kad Stalino būta ne tik genialaus organizatoriaus ir praktiko, bet ir gilaus teoretiko, intelektualo, filosofo.
Jo intelektualinių interesų ratas buvo itin platus: nuo Gruzijos, Rusijos ir pasaulio istorijos iki filosofijos, nuo marksizmo teorijos iki vietinės ir pasaulinės literatūros klasikų; be gerai žinomų marksizmą apibendrinančių veikalų, „Anarchizmas ar socializmas“, „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“, „Leninizmo pagrindų“, jis taip pat rašė ir politinės ekonomijos, netgi kalbotyros temomis („Socializmo ekonominės problemos TSRS“, „Marksizmas ir lingvistikos klausimai“ ir kt.); paskutiniais jo gyvenimo metais išėjusiame veikale „Socializmo ekonominės problemos TSRS“, Stalinas išnagrinėjo socialistinės santvarkos įtvirtinimo ir perėjimo nuo socializmo prie komunizmo klausimus.
Stalinui, kaip tikram marksistui, buvo svetimas filosofijos ar intelektualinės veiklos, kaip abstraktaus ir nuo gyvenimo atsieto savitikslio, kultas, kokį mėgsta propaguoti mūsų buržuaziniai akademikai ir „filosofistai“. Jam neabejotinai buvo sava teoriją su praktiką, mąstymą su gyvenimiška patirtim jungianti filosofijos samprata, kurią puikiai išreiškė mūsų poetas Eduardas Mieželaitis: „Filisofiniai apmąstymai žmogui reikalingi tam, kad jis sugebėtų keisti pats save ir jį supantį pasaulį, kad mokėtų pereiti tarsi į„naują kokybę“ savo kasdieninėje praktinėje veikloje.“ (Eduardas Mieželaitis. Raštai, 3 t. Vaga, 1983, 249 psl.).
reklama
Tuo pačiu Stalinas suprato, kad, kaip „Tezėse apie Fojerbachą“ teigė Karlas Marksas, jog filosofijai nepakanka pasaulį vien aiškinti, reikia jį pakeisti. Būtent šitaip marksizmą suvokė Stalinas; žmogus, kurio mąstymui buvo svetimas bet koks snobizmas, miesčioniškumas ar dogmatiškumas.
Stalinas, būdamas ištikimu ilgamečio Lenino bendražygiu ir pagalbininku, vienu pagrindinių Spalio revoliucijos organizatorių ir kovos su baltąja kontrrevoliucija vadovų, tapo ryškiausiu naujosios Tarybų valstybės veikėju, Lenino įpėdiniu ir darbų tęsėju, tarptautinio komunistinio judėjimo lyderiu.
Ryžtingai kovodamas su trockistais bei kitais vidaus priešais, Stalinas, kaip ir Leninas, suprato „socializmo vienoje šalyje“ būtinumą ir nubrėžė kelią į galingos socialistinės valstybės tuometinėje TSRS sukūrimą. Tai buvo įgyvendintą per NEP‘ą (Naująją ekonominę politiką), pereinamąjį laikotarpį, per kurį, pasinaudojant kapitalizmo paliktomis priemonėmis ir dar pilnai nelikvidavus užsilikusių kapitalistinių ekonominių santykių, buvo sukurta materialinė bazė pilnutiniam socialistinės santvarkos įvedimui.
Galutinį socializmo įtvirtinimą Stalino vadovaujamoje Tarybų valstybėje pažymėjo 1936 m. TSRS Konstitucija, tapusi pavyzdžiu ir 1940 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Konstitucijai; ji atspindėjo didžiulius TSRS ekonominės statybos laimėjimus, išsivysčiusios pramonės ir žemės ūkio suvisuomeninimą. Sukurtas iki tol buvusiosios Rusijos imperijos šalyse neregėtas materialinio pragyvenimo lygis, užtikrintas nemokamas švietimas bei sveikatos apsauga, išplėstos ir sutvirtintos pilietinės žmonių teisės.
Tai įgyvendinta, nepaisant Vakarų imperialistinių valstybių spaudimo ir machinacijų, kurių tikslas be jokios abejonės buvo nuversti arba bent susilpninti pirmąją pasaulyje socialistinę valstybę, kuri kėlė tiesioginę grėsmę valdančiosios monopolistinės buržuazijos interesams.
TSRS ekonominį pajėgumą ir jos piliečių pasiryžimą nuo išorės priešų ginti socialistinę santvarką geriau nei bet kas kita galiausiai parodė 1941-1945 m. vykusi kova su TSRS užpuolusia hitlerine Vokietija; būtent per Stalino vadovavimo laikotarpį įgyvendintas milžiniškas ekonominio išsivystymo šuolis sudarė objektyvias sąlygas pergalei kare pasiekti.
Dar carinės Rusijos imperijos egzistavimo laikais bolševikai buvo vienintelė politinė jėga, kuri nuosekliai ir nedviprasmiškai kėlė klausimą dėl visų imperijos sudėtyje buvusių tautų apsisprendimo teisės. Giliau išnagrinėti nacionalinį klausimą, o vėliau ir revoliucijos metu jį praktiškai spręsti Lenino vadovaujama partija, kaip žinome, skyrė Stalinui, kurio veikalas „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“ bolševikų nacionalinei politikai davė tinkamą teorinį pagrindimą.
Stalinas, būdamas tikru bolševiku ir internacionalistu, vystė tautinio klausimo ir nacionalinės politikos sampratą, griežtai oponuodamas tiek „tautinę vienybę“ tarp buržuazijos ir proletariato skelbiančiam buržuaziniam nacionalizmui dešinėje, tiek bešakniam kosmopolitizmui ir tautiniam nihilizmui trockistinėje „kairėje“.
Nacionalinio apsisprendimo teisė reiškė visų tautų teisę spręsti savo likimą, ar atsiskirti, ar jungtis į bendrą daugianacionalinį darinį, jų teisę laisvai ir nevaržomai vystyti savąją tautinę kultūrą, kalbą, tradicijas, remiantis visuotinio tautų lygiateisiškumo principu.
Kaip puikų stalininės tautinio klausimo ir nacionalinės politikos sampratos pavyzdį galime nurodyti ir mūsų tėvynę Lietuvą. Žinoma, niekam ne paslaptis, kad per pastaruosius 25-erius buržuazinio režimo viešpatavimo metus apie Staliną viešojoje erdvėje tenka girdėti „blogai arba nieko“, bet tai neįrodo nieko, išskyrus liberalų ir „antistalinistų“ ribotumą bei menkystę.
Šiaip ar taip, kiekvienam lietuviui žinomas faktas, kad per kone visą tarpukario laikotarpį nuo Lietuvos buvo atplėštas Vilniaus kraštas, istorinė mūsų šalies sostinė, kurią tvirtai po savo padu prispaustą laikė pilsudskinė Lenkija.
Kaip žinia, visa „demokratinė“, „civilizuota“ ir „krikščioniška“ Europa su „šventuoju“ Vatikano sostu priešakyje iškilmingai palaimino Vilniaus krašto aneksiją ir Lenkijos imperialistų agresiją prieš Lietuvą. Šį faktą pripažįsta net zoologinės rusofobijos ir antikomunizmo konvulsijose skęstantys tautininkai.
Tuo tarpu buvo viena didžioji valstybė, kuri ne tik pripažino Vilniaus krašto teisę į apsisprendimą, bet ir griežčiausiai smerkė Lenkijos imperializmą, užtardama Lietuvą ir lietuvių tautą, kol visas „laisvasis“ pasaulis ramiai sau tylėjo. Ši valstybė buvo Stalino vedama Tarybų Sąjunga.
Be abejo, būta tame geopolitikos: juk Lenkija sudarė imperialistinių Vakarų valstybių „buferį“ galimos karinės invazijos į Tarybų valstybę atveju. Tačiau TSRS pozicijos Vilniaus krašto klausimu pagrindą sudarė būtent bolševikinė nacionalinė politika, tautų lygiateisiškumo ir nacionalinio apsisprendimo teisės principai.
Šių principų pagrindu ir jų vykdymo TSRS politikoje dėka, 1940 m. Vilnius buvo grąžintas į Lietuvos sudėtį. Mūsų tėvynė atgavo savo istorinę sostinę, nepaisant to, kad dar 1938 m. buvo netekusi savo pagrindinio priėjimo prie jūros, Klaipėdos miesto.
Molotovo-Ribentropo susitarime, kuriuo buvo stengiamasi išvengti pragaištingo karo, Lietuva buvo įtraukta į TSRS įtakos zoną. Netrukus šalyje griuvo smetoninis išnaudotojų režimas, prasidėjo revoliucija, išrinktas Liaudies Seimas ir paskelbta LTSR.
Kokios bebūtų buvusios to meto klaidos ar atskiros negerovės, vis dėlto nepaneigiama, kad socializmo įvedimas atvėrė ištisus dešimtmečius trūkusį ekonominio ir kultūrinio progreso, lietuvių tautos suklestėjimo, kuriame galėjo dalyvauti visi dirbantieji, laikotarpį, kurį buvo nutraukęs tik 1941-1945 m. trukęs karas ir 1990 m. įvykusi kapitalizmo restauracija.
Alternatyva tebūtų buvęs arba merdėjusios smetoninės diktatūros virtimas hitlerinės Vokietijos satelitu ir tolimesnis lietuvių liaudies masių išnaudojimas, arba – kas būtų buvę dar labiau tikėtina – tiesioginis Lietuvos užgrobimas ir kolonizavimas vokiečių žemvaldžiais, likusių lietuvių pavertimas vokiškųjų grobikų, kunigaikščių ir „junkerių“ vergais. Tokią ateitį mūsų tautai ir tėvynei numatė garsusis „Generalplan Ost“.
Tačiau Lietuva pasuko kitu keliu. Socialistiniu keliu. Galiausiai atgaudama ne tik Vilnių, bet ir Klaipėdą. Ir tapo ji viena ekonomiškai stipriausių TSRS respublikų, o ne lengvu imperialistinių žmogėdrų grobiu.
Ryšium su tuo reikia pasakyti, kad 1945 m. gegužės 9 d., kaip TSRS ir visų kartu kovojusių tautų pergalės prieš imperialistinę Vokietiją diena, tuo pačiu simbolizuoja ir Lietuvos, lietuvių tautos išsigelbėjimą nuo pavergimo ir sunaikinimo. Visa tai – laimėjimai, istorijos tvirtai surišti su Stalino vardu.
Tokiais žodžiais Staliną apibūdina TSRS žlugimo klausimui išnagrinėti skirtas Graikijos Komunistų partijos dokumentas. Ir iš tiesų ne be reikalo: užtenka pažvelgti į nykų biurokratą Brežnevą ar socializmo „liberalizuotojus“ Chruščiovą ir Andropovą, o pagaliau ir į atvirą renegatą, socializmo išdaviką ir „Perestroikos“ veidą Gorbačiovą. Kur būta susireikšminusių menkystų, karjeristų ir išdavikų, o kur – tikro komunisto, teoretiko ir praktiko, partijos ir valstybės vadovo.
Iš tiesų jau daug dešimtmečių populiari „antistalinistinė“ retorika, kadaise buvusi tik vienu trockistų bei kapitalizmo apologetų arsenalo žaisliuku, šiandien yra suleidusi savo nuodingas šaknis į daugelio klaidinamų žmonių galvas.
1956 m. įvykusį XX TSKP suvažiavimą, kurio metu Chruščiovas atskleidė tariamas Stalino „nuodėmes“,sveikino ne tik oficialioji partijos linija, bet ir daugelis Vakarų liberalų, atvirų socializmo priešų. Imta kalbėti apie „taikų sugyvenimą“ su imperialistinėmis valstybėmis, vien tiktai „civilizuotą“ konkurenciją. Tai buvo Tarybų valstybės sugriovimo iš vidaus proceso pradžia.
Prasidėjusi „destalinizacija“, kaip parodė ilgalaikės jos pasekmės, buvo ne kas kita, kaip TSRS pabaigos pradžia. Naujoji „taikaus sugyvenimo“ su imperialistinėmis valstybėmis doktrina buvo tik vienas šito aspektas.
reklama
Kitas ypatingai svarbus aspektas, kuris iki šiandienos nėra kaip reikiant įvertintas, rodantis gilų kontrastą tarp Stalino ir jį pakeitusių „destalinizatorių“, buvo požiūris į ideologinį darbą ir Naujo žmogaus išauklėjimą.
Stalinas pirminiu uždaviniu šalia materialinės bazės socializmui sukūrimo kėlė naujų socialinių santykių įtvirtinimą, naujos visuomenės ir moralės kūrimą, būtent, ideologinį darbą, liaudies dvasios persunkimą kilniais bolševizmo idealais. Šito laimėjimai buvo tokie dideli ir akivaizdūs, kad juos pripažindavo netgi apie TSRS gyvenimą pasisakę socializmo priešai, antai lietuvių filosofas katalikas Antanas Maceina atvirai pripažino žymų Tarybų valstybės kuriamos visuomenės kultūrinį bei moralinį pranašumą pūvančio buržuazinio pasaulio atžvilgiu, nurodydamas ją kaip ryškiausią „prometėjizmo“, žmogaus kūrybinės jėgos idealo, pavyzdį ir įsikūnijimą.
Ne be reikalo savo kalboje dėl Lenino mirties Stalinas buvo nurodęs, kad komunistai – „ypatingos sudėties žmonės“ (Josifas Stalinas. Raštai, 6 t. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950, 42 psl.). Komunistas – žmogus-kūrėjas, gyvenantis ne tik sau, bet ir kitiems, dabarties ir ateities žmonių kartoms; tai žmogus, kuris nepripažįsta vergų ar ponų, o tik laisvų ir lygiaverčių žmonių bendruomenę; tai kovotojas už šviesią ir šlovingą ateitį. Šitoks žmogus – bolševizmo įsikūnijimas – ir jo suvienyta bei vedama liaudis buvo tikrasis Stalino kuriamos socialistinės valstybės tikslas.
Ir šitoks žmogus buvo daugiau, nei tik fantazija ar graži pasaka vaikams. Tai buvo gyvenimo kovose ir išbandymuose užgimstanti tikrovė; vienas nuostabiausių literatūrinių Naujo žmogaus simbolių – Nikolajaus Ostrovskio autobiografinis romanas „Kaip grūdinosi plienas“, kuriame geriau nei bet kur kitur išreiškiamas nemirtingas bolševizmo idealų humanizmas, gyvenimo ir kūrybos teigimas.
Šie idealai buvo ir Stalino idealai, ši dvasia buvo ir jo dvasia, kuria ypatingai ankstyvuoju socializmo statybos laikotarpiu buvo uždegta kone visa Rusija. Verta pažymėti, kad ir legendinis Lotynų Amerikos revoliucionierius Če Gevara savo raštuose („Žmogus ir socializmas Kuboje“) pabrėžė, kad socializmui kurti nepakanka vien materialinės bazės ar materialinio motyvo darbui: reikalingas sąmoningumas, tikras ir gilus moralinis, idėjinis motyvas.
Nenuostabu, kad chruščioviniai „destalinizatoriai“ pirminiu tikslu sau išsikėlė nebe Naujo žmogaus kūrimą, ideologinį ir moralinį visuomenės formavimą, o utopinį siekį materialinių gėrybių lygiu pasivyti ar netgi pralenkti pagrindinę imperialistinę pasaulio valstybę, gyvenusią (ir gyvenančią) ne vien tik savos gamybos, bet ir svetimų kraštų išnaudojimo sąskaita – Jungtines Valstijas.
Nors filsofo antikapitalisto Ericho Fromo nebūta nuoseklaus marksisto ar socialisto, visgi tenka pripažinti, kad jei žvelgtume į TSRS laikotarpį po destalinizacijos, jo veikale „Turėti ar būti?“ mestas kaltinimas tarybinei visuomenei, kad šioje įsiviešpatauja nebe „buvimo“, o „turėjimo“ kultūra, turėjo tam tikros racijos.
Juk ilgainiui oficialioji marksizmo-leninizmo ideologija tapo daugiau ar mažiau butaforine, o ir plačiosios liaudies vertybėmis tapo nebe laisvė, lygybė ir brolybė, darbas ir kova dėl šviesios ateities, o materialiniai turtai ir patogumai, ko pasekoje „perestroikininkais“ pasinaudoję Vakarų imperialistai ir sugebėjo didelę dalį jos suvilioti melagingais pažadais apie kone kiekvienam užtikrinta milijonieriaus dalią.
Ir šią politinę-ideologinę degradaciją galime nevienareikšmiškai sieti su destalinizacija ir politinio formalizmo įsivyravimu.
Šiaip ar taip, kokie bebūtų buvę dideli Stalino nuopelanai partijos ir valstybės gyvenime, kaip ir visi, jis buvo ne dievas, o žmogus, tad negalėjo išvengti ir klaidų, kurios sudaro bet kurio žmogiško gyvenimo dalį.
Jo būta neeilinio, ypatingai stipraus ir ryžtingo žmogaus, sugebėjusio išmintingai atsakyti į savo gyventos vietos ir laiko istorinius reikalavimus; jis negalėjo, kaip ir visi kiti asmenys, nebūti savo gyventos vietos bei laiko, savosios epochos, produktu. Pirmojo pasaulinio karo ir kovos prieš baltuosius reakcionierius nualinta Rusija, be abejo, buvo vieta, reikalavusi griežtų ir ryžtingų politinių veiksmų.
Iš Stalino pusės būta kad ir griežtų, bet tomis aplinkybėmis neišvengiamų ir socializmo įtvirtinimui būtinų veiksmų; būta tuo pačiu ir nepelnytų, neteisingų represijų, įvykusių nors ir ne jo asmeniniu sprendimu, bet jo vadovavimo laikotarpiu. Jų tarpe galime paminėti ir tragišką bei nepelnytą lietuvių komunisto Zigmo Aleksos-Angariečio mirtį, ir nusipelniusios pogrindininkės Eugenijos Tautkaitės nužeminimą.
Kritikuotas ir jo staigiai, su prievartos elementais įgyvendintas žemės ūkio kolektyvizavimo projektas; taip pat ir partijos vidinės demokratijos pažeidimai; kritikos nusipelno ir Stalino laikysena pirmaisiais pokario metais vakarų Europos atžvilgiu: vietoje to, kad būtų parėmęs socialistines revoliucijas Prancūzijoje ir Italijoje, kur tam buvo pribrendusios palankios sąlygos, jis laikėsi kolaboravimo su buržuazinėmis partijomis „liaudies fronto“ pagrindu lozungo. Socializmas tose šalyse ir nelaimėjo.
Žinoma, tame būta ir pragmatiško Realpolitik elementas: Stalinas norėjo atstatyti karo nusiaubtą TSRS, o ne įsivelti į dar vieną karą, šį kartą, su buvusiais Vakarų sąjungininkais. Tai buvo suprantama, nors ir ne pilnai pateisinama, kaip atsisakymas nuo praktinio proletarinio internacionalizmo principų įgyvendinimo Europos mastu.
Būta klaidų – ir šitokių, ir kitokių. To neneigia niekas, išskyrus nebent tik išskirtiniu dogmatizmu pasižymintys, didį žmogų dievybe paversti mėginantys sektantai.
Visgi, atsakant į gausių „antistalinistų“ demagogišką verkšlenimą apie tikras bei tariamas stalinizmo blogybes, negalime nesutikti su 1992 m. daryto interviu metu Kubos revoliucijos lyderio, Fidelio Kastro, išsakytu vertinimu: nors Stalinas buvo žmogus, ne vienoje vietoje padaręs klaidų, visgi už visas negeroves kaltinti Staliną ir nematyti jo, kaip pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės kūrėjo ir Antrojo pasaulinio karo laimėtojo nuopelnų, būtų primityvus istorijos supaprastinimas.
Nuo Stalino gimimo praėjo 136 metai. Pasaulis neatpažįstamai pasikeitęs. Jis gyveno revoliucijos aušros ir jos saulės patekėjimo laikotarpiu, sėkmingai sukūrė pirmąją pasaulyje valstybę, kurioje buvo likviduotas ekonominis žmogaus išnaudojimas. Šią valstybę apgynė kruvinose kovose. Tai – nemirtingas nuopelnas, užtikrinantis jam garbingą vietą ne vien tiktai Rusijos ar Gruzijos, bet ir visos pažangiosios žmonijos istorijoje.
Mes, tuo tarpu, gyvename letarginio Europos masių miego laikotarpiu. Istorija, žinoma, skirtingai negu norėtų Fukujamos teorijomis žongliruojantys liberalai, nesustojo ir sustoti nesiruošia: imperialistinis kapitalizmas artėja prie naujų ir didesnių krizių, pasaulis eina link naujų sukrėtimų.
Bet vis dėlto tai tėra tik būsimos revoliucijų epochos priešaušris, kuriame pilna apgavikų, šarlatanų ir paklydėlių, o didelė dalis šviesios ateities idealų nepraradusių žmonių – susiskaldę ir demoralizuoti.
Daugelis Stalino vardu tiek geruoju, tiek piktuoju žaidžiančių veikėjų, nesuvokia ar nenori suvokti jo tikrosios istorinės reikšmės, kurpdami juokingas teorijas jei ne apie „baisųjį diktatorių“, tai apie mistiką, neva tai „marksizmo išsižadėjusį“ ezoterinių mokymų sekėją.
Natūralu, kad šiomis versijomis patiki dalis pasimetusių, racionalių atsakymų į tikrovės keliamas problemas nerandančių žmonių, kurie, susidurdami su šiuolaikinės Europos nuosmukiu, naiviai ieško panacėjos šiandieninėje buržuazinėje Rusijoje, ieškodami neegzistuojančių sąsajų tarp Stalino ir Putino. Tarp bebaimio revoliucijos kareivio ir ant mafijinės politikavimo bangos iškilusio buržuazinio „bonapartizmo“ egzemplioriaus. Stalino TSRS – socializmo tvirtovė, nuo visų priešų gynusi šventąją revoliucijos, humanizmo, tikėjimo žmogumi ir jo kūrybine misija, ugnį. Šiuolaikinė Rusija – niūri buržuazinė visuomenė, tampoma daugiau ar mažiau tokių pačių prieštaravimų, kaip ir šiandieninė Lietuva; kad jos valdžia pasilieka sau teisę žaisti tarybine atributika, su socializmu ar Stalinu neturi nieko bendro.
Eilės trockistų, „naujosios kairės“ ir infantiliško anarchizmo apologetų vieningai sustoję cypia apie „stalinizmo blogį“, mėgindami Staliną vaizduoti tironu ar darbininkijos reikalo išdaviku, kol jiems patiems, kaip rodo jų teorija ir praktika, labiau rūpi „mažumų teisių“ korta žaidžiančių seksualinių iškrypėlių, o ne darbo masių interesai.
Vis dėlto, šunys loja, o karavanas eina. Mūsų karavanas – socializmo karavanas. Stalino karavanas. Ir čia mums, kaip kovotojams už Naują Tvarką, už Lietuvos ir žmonijos išsivadavimą nuo kapitalistinės vergijos jungo, yra būtina blaiviai ir kritiškai įvertinti Staliną, tiek jo didžius žygius ir nuopelnus, tiek ir jo padarytas klaidas tam, kad galėtume pratęsti jo kovą. Teisingą ir prasmingą kovą už nacionalinį ir socialinį išsivadavimą, už socialinį teisingumą, už visuomenę, kurioje žmogus žmogui bus nebe vilkas, o brolis.
– Vincas
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.