Tautinė kairė – perspektyvi alternatyva išsigimstančiai ES integracijai ir globalizacijai

Supervalstybių lemiama įtaka Europos tautoms. Nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų valdantieji sluoksniai atkakliai plėtoja politinę-ekonominę integraciją globaliu mastu. Pasaulį apjungianti integracija turi palaipsniui išugdyti pasaulinę bendruomenę, kuri paklus pasaulinės santvarkos nuostatoms. Savaime suprantama, suvienytame pasaulyje negali būti vietos išcentrinėms politinėms jėgoms. Vienam pasauliui numatoma viena valstybė. Ji privalėtų būti pakankamai galinga ir akyla, nuolat prižiūrinti ir veikianti, kad kas nors iš jos auklėtinių nesugalvotų išeiti iš žmonijai skirtų bendrų namų. Siekis sukurti globalią valdymo struktūrą, kaupiančią didžiules žmonijos mases pagal kosmopolitizmo dvasią yra ne kas kita kaip siekis atgaivinti pasaulinę daugianacionalinę imperiją. O daugianacionalinės imperijos jau praeitame šimtmetyje parodė esančios negyvastingos ir stabdančios pažangą.

Nežiūrint to, jau daugiau nei 70 metų yra menkinamas tautinių valstybių idealas, o tautų susivienijimas iškeliamas kaip teigiamas, pažangus ir nekvestionuojamas reiškinys. Iš pradžių Europos tautų konsolidacijos projektą stabiliai vykdė II-ąjį pasaulinį karą laimėjusios JAV ir Sovietų Sąjunga, kiekviena savo griežtai apibrėžtoje zonoje. Priešingai nei Europos nacionalinės valstybės, šios kontinentinės jėgos nebuvo organizuotos pagal tautybės principą. Jų ideologinis pagrindas buvo universalus, kitaip sakant, tinkamas visam pasauliui. Laimėjus „Šaltąjį karą“, Vakarams pavyko pastūmėti savo įtakos sferą gerokai į rytus (tuo pačiu ir įtraukiant Lietuvą į savo valdas), tačiau Maskva neatsisakė savo tautų apjungimo svajonių, kad ir kuklesnėmis apimtimis per NVS arba Eurazijos Sąjungą.

Pražūtingos individualizmo ir kosmopolitizmo pasekmės Europos visuomenėms. Lietuvoje sovietų pradėtas „ugdymas“ kosmopolitine dvasia nenutrūko po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. Kosmopolitinės nuostatos dabar dar aktyviau skiepijamos per taip vadinamą Europos integraciją, kurios patrauklumas masėms buvo didinamas lygiagrečiai plėtojant vartotojišką visuomenę. Anksčiau galiojusi nuostata, kad atskiras individas turi aukotis savo tautai ir valstybei, palaipsniui praranda galią. Patriotiškai nusiteikęs europietis užleidžia vietą suvereniam individui, pasaulio piliečiui.

Toks asmuo, išlaisvintas nuo įsipareigojimų nacionalinei bendruomenei, kurioje jis išaugo ir įgijo išsilavinimą, turi vieną tikslą — mėgautis privalumais, kuriuos suteikia vartotojiška civilizacija. Vartotojiško gyvenimo trauka plačioms masėms ilgai buvo nenugalima Vakarų Europoje – ir kiek trumpiau Europos Rytuose, kur mes gyvename. Reikia pripažinti, kad liberali demokratija ir jos išugdyta vartotojiška civilizacija ilgą laiką užgožė visas kitas visuomeniniu solidarumu pagrįstas ideologijas, įskaitant nacionalizmą ir socializmą.

Tik visai neseniai padėtis pradėjo keistis iš esmės. 2008 m. ekonominė krizė sudavė rimtą smūgį plačiai paplitusiai nuomonei, kad ateitis priklauso laisvam individui bei tarptautinei laisvosios rinkos santvarkai. Per šitą sunkiausią iš visų pokarinių ūkio krizių, valdantiesiems niekaip nepavyksta sugrąžinti „aukso amžių“, nesibaigiančio ekonominio augimo laikus. Europoje tęsiasi ekonominis nuosmukis, o smarkiai išaugusi bedarbystė, krentančios pajamos bei kylančios kainos klibina pokarinės sistemos pamatus. Globalios vakarietiškos santvarkos šalininkai praranda masių pasyvų pritarimą. Išcentrinės jėgos vėl grįžta į politinį gyvenimą. Senajame žemyne atgimsta įvairiausio tautinio, socialistinio – net ir komunistinio – pobūdžio judėjimai.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad siekis išrauti patriotiškumą iš europiečių sąmonės netrukdė sukurti ilgai besitęsiantį materialinės gerovės festivalį. Galima įžvelgti tris pagrindines priežastis dėl Vakarų Europos materialinio suklestėjimo nuo karo pabaigos iki mūsų laikų. Deja, žemiau išvardintos prielaidos jau iš esmės beveik nebegalioja. O jei dar gyvuoja, tai jų poveikis pagimdė visai naujus, nepalankius ekonominei gerovei reiškinius. Todėl ekonomikos nuosmukiui galo greitai nematysime. Anksčiau sukaupti europiečių demografiniai ištekliai bei solidarumo galia sparčiai tirpsta. Europinis politinis elitas net nebando jų atnaujinti.

reklama

1) Nežiūrint didžiulių nuostolių, patirtų 1939-1945 metais, europiečių visuomenės po karo dar buvo jaunos demografiniu požiūriu, taigi gyveno santykinai daug darbinio amžiaus žmonių, kurie ir aktyviai reiškėsi kaip vartotojai.
2) Daug dešimtmečių anksčiau puoselėtos pasiaukojimo ir tautiškumo nuostatos išsaugojo stiprius pilietiškumo bei disciplinos įpročius bei tramdė pačius nuožmiausius individo egoizmo protrūkius politiniame bei ekonominiame gyvenime.
3) Pramoninėms visuomenėms reikalingi žaliavos ir energijos ištekliai buvo lengvai prieinami ir pigūs dėl sukurtos pasaulinės rinkos ir dėl palyginus mažai eksploatuojamų šaltinių daugelyje pasaulio šalių.

Praėjus daugiau nei 60 metų, Vakarų europiečiai (o kartu ir mes, dėl 20 metų besitęsiančios europinės integracijos), priprato gyventi sau. Įsitvirtino laisvo individo primatas. Privačios gerovės ir teisių sąmonė išsiplėtė dramatiškai, o tuo pačiu smarkiai susitraukė europiečių bendrų nacionalinių interesų bei pareigų akiratis. Pats skaudžiausias rezultatas – senstančios Europos tautos. Visos jos traukiasi; kasmet europiečių daugiau miršta nei gimsta, ir tai jau tęsiasi per ištisus dešimtmečius. Savim susirūpinęs europietis apskaičiuoja, kiek laiko ir lėšų tektų skirti šeimos kūrimui ir nusprendžia, kad geriau šiuos asmeninius resursus pataupyti savo karjerai, malonumams ir patogumams.

Kasmet blogėjantis dirbančiųjų ir pensininkų santykis reiškia, kad proporcingai vis daugiau lėšų skiriama pensijoms ir sveikatos apsaugai. O tai savo ruožtu apsunkina ekonomiškai produktyvų sektorių aukštais, „europiniais“ mokesčiais. 2015 m. prasidėjęs ekonominių migrantų antplūdis Europoje yra susijęs su europiečių prastėjančia demografine padėtimi. Stambusis kapitalas ir įvairaus plauko kosmopolitai iš esmės palaiko šią invaziją į Vakarų Europą ir bando ją pateisinti kaip savotišką demografinio nuosmukio sprendimą. Tai labai klaidingas požiūris, nes didžioji dalis naujų ekonominių migrantų turi menką kvalifikacijos lygį ir sunkiai integruojasi į europiečių darbo rinkas. Afrikos ir arabų šalių masinė imigracija padidins ir taip jau sunkią Europos socialinės apsaugos naštą.

Ekonominiame kontekste liberalios santvarkos laisvas individas turi atrištas rankas veikti be atsakomybės jausmo bendruomenei, kurioje jis gyvena. Toks asmuo siekia kuo greitesnės, kuo didesnės naudos sau, savo valstybės, darbuotojų ir vartotojų sąskaita. Bendruomeniškumo dvasios išstūmimas iš valstybės, finansų ir verslo valdymo sferų didina trintį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp bankų ir firmų savininkų iš vienos pusės, ir jų darbuotojų bei klientų iš kitos pusės. Noras maksimaliai siekti naudos sau, nepriklausomai nuo to ar šis siekis kenkia kitiems visuomenės nariams, ne tik silpnina valstybės solidarumą, bet ir realiai skurdina milijonus paprastų piliečių.

Dabartiniai finansiniai sukrėtimai atsirado dėl neatsakingo finansinių magnatų elgesio su jiems patikėtais indėliais bei investicijomis. Netramdoma spekuliacija ir sukčiavimai yra galimi, kai valdžios prižiūrėtojai leidžia milijardieriams eiti rizikingų spekuliacijų keliu arba pirmieji tiesiog patenka į pastarųjų finansinę priklausomybę, pvz., per rinkiminių kampanijų finansavimą.

Tirpsta nacionalinių valstybių sukurtos socialinės apsaugos sistemos. Vis daugiau darbdavių ieško būdų, kaip atsikratyti ilgalaikių įsipareigojimų savo darbuotojams ir vietovėms, kuriose veikiama. Jei Vakaruose anksčiau buvo plačiai priimtina, kad darbdavys rūpinsis savo samdinių pensija ir sveikatos draudimu, tai pastaruoju metu ryškėja tendencija atsisakyti šių garantijų. Stambesnių firmų siekis didinti pelningumą perkeliant gamybos procesus į kitas šalis, kuriose darbo ir valstybės reguliavimo kaštai yra menkesni, yra dar vienas ryškus pavyzdys, kaip silpsta bendruomeniškumo dvasia verslo pasaulyje.

Dėl gamybos perkėlimo darbo vietas prarado ir toliau praranda milijonai Europos ir Šiaurės Amerikos dirbančiųjų. Net ir Lietuvoje, kur bedarbystė yra didžiulė rykštė paprastiems gyventojams, kai kurie gamintojai jau spėjo perkelti veiklą į Kiniją ir kitas Rytų Europos šalis. Jei uždarytų gamyklų darbuotojai įsidarbina kitur, jų pajamos paprastai būna žymiai skurdesnės. Tad ir atitinkamų šalių piliečių perkamoji galia tampa silpnesnė.

Lietuvos valdančioji klasė mums rodo į Vakarų šalis kaip į pavyzdį. Valdantieji nenori suvokti, kad Vakarų ultra-liberalizmu pagrįsti ūkio modeliai eina saulėlydžio link ir negali mums būti plėtros etalonu. Europos Sąjungos parama, dėl kurios Lietuva turėtų pasiekti Vakarų Europos pragyvenimo lygį, šito uždavinio akivaizdžiai neatlieka, nors Briuselio pagalba jau tiekiama 20 metų. Tai yra ne tik todėl, kad ES senbuvės jau nebeturi tiek atliekamų resursų, kiek turėjo prieš 40 metų, kai dosni parama buvo tiekiama Ispanijai, Portugalijai ir pietinei Italijai.

ES struktūros yra vis daugiau paveikiamos stambių lobistų įtakos. Jos ne tiek siekia Lietuvos ir kitų naujų ES narių gerovės skatinimo, kiek įtakingų finansinių interesų patenkinimo naujųjų narių sąskaita. Vis gilesnė ES integracija, kurią taip aistringai remia Lietuvos elitas, tik vis stipriau įklampins mus į senbuvių gilėjančias krizes.

Nors tarptautinis finansinis elitas ir jų rėmėjai atskirose šalyse gins globalizaciją iki paskutiniųjų, ateitis visgi priklauso decentralizacijai ir nacionaliniam savarankiškumui, ypač ūkio valdymo srityje. Laisvas kapitalo eksportas į besivystančias šalis ir laisvas darbo jėgos judėjimas tarp atskirų valstybių Europoje sukėlė tiek vidinių problemų, kad sunku darosi rasti paprastų piliečių pritarimą tolesnei integracijai. ES atžvilgiu kritiškai nusiteikusios politinės jėgos smarkiai augina savo rėmėjų gretas Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Graikijoje. Ypač sustiprėjo nacionalinio savarankiškumo šalininkų Vengrijoje.

Deja, Lietuvoje pasitikėjimas savo jėgomis smarkiai nukrito dėl 20 metų besitęsiančios nuolaidžiavimo ES atžvilgiu politikos. Nei viena “sisteminė” politinė partija nebando subrandinti piliečių atsakomybės jausmo dėl savo ateities. Viskas yra pastatyta ant Vakarų šalių geros valios Lietuvos atžvilgiu kortos. Tad mūsų laukia ilgas auklėjimo nacionaline dvasia darbas. Nacionalinis Interesas sieks paruošti ideologinį pagrindą ateities permainoms ES viduje.

Laisvas ir klestintis individas – tik solidarioje ir nepriklausomoje tautoje. Nacionalinis Interesas siūlo naują tautiškumo ideologiją, įprasminančią tautos nario asmeninį gyvenimą sujauktame moderniame pasaulyje. Tokia nacionalinė ideologija išryškins dabartinio laikotarpio esmines tendencijas ir jų reikšmę žmogaus materialinei gerovei. Modernus tautiškumas racionaliais argumentais parodys, kad individo asmeninę gerovę gali užtikrinti tik asmeninė atsakomybė už savo tautos ateitį. Būdamas visokeriopai priklausomas nuo savo socialinės aplinkos, žmogus turi suvokti, kad solidariai elgdamasis savo tautiečių atžvilgiu jis realiai stiprins savo valstybę. O stipri nacionalinė valstybė, kurios piliečiai yra pripratę aukotis nacionaliniams interesams, sugebės suteikti pagalbą atskiram žmogui, kai jam jos reikės. Tas, kuris skverbdamasis į priekį neatsižvelgia į artimųjų poreikius, silpnina tautą ir tuo pačiu jos galimybes sukurti pilnavertį, civilizuotą gyvenimą net ir tam pačiam egoistui. Kas ne kas, bet jau mūsų laikų individas turi suprasti, kad „nemokamų pietų nebūna”. Gyvendamas įprastiniu režimu pagal dabartinę liberalizmo ideologiją, žmogus pats pamatys, kad jis kartu su milijonais kitų europiečių toliau grims į globalizacijos sukurtą pastovių ekonominių krizių liūną.

reklama

Vakarų pasaulyje paplitusi individo laisvės sąvoka trina ribą tarp socialinės realybės ir individo vaizduotės. Globalios santvarkos šeimininkai bando pritraukti šalininkus, žadėdami jiems neribotų galimybių rojų. Jie ragina individą ieškoti laimės ne vien savo šalies ribose, bet visame pasaulyje. Sunku prieštarauti teiginiui, kad geriau turėti daug pasirinkimo galimybių, nei mažai. Mes žinome, kad šimtai tūkstančių lietuvių randa naujas galimybes atostogauti, apsipirkti, prekiauti, mokytis ir dirbti užsienio šalyse. Tokie kontaktai su užsieniu turi savo teigiamų aspektų. Bet jeigu jie tampa gilesni ir atskiras asmuo nustoja sieti savo ateitį su gimtuoju kraštu, šių užsienio kontaktų ilgalaikės pasekmės bus neigiamos.

Globalistų ketinimai suburti vis stambesnes žmonių mases į vieną politinę/ekonominę erdvę neatspindi jų kilniaširdiškumo. Jiems svarbiausia ne pagausinti pasirinkimų galimybes paprastiems piliečiams, bet padidinti pasirinkimo laisvę sau. Būtent laisvas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas leidžia stambiems bankams ir tarptautinėms korporacijoms laisvai elgtis su dirbančiaisiais ir demokratiškai išrinktomis nacionalinėmis valdžiomis. Liberali imigracijos ir užsienio investicijų politika duoda darbdaviams šansą ne tik mažinti algas, bet ir palaipsniui išardyti socialinės apsaugos sistemas, kurias į gyvenimą atvedė ne kas kitas kaip nacionalinės valstybės. Mobilus kapitalas, jei jis nusprendžia, kad darbo santykiai ar mokesčiai jam netinka, gali kiekvienu momentu perkelti gamybinę įmonę į kitą šalį, kurioje dirbančiųjų teisės yra žymiai menkiau saugomos.

Kartais užtenka tik pagrasinti, kad firma ruošiasi išsikraustyti ir jos reikalavimai dirbančiųjų atžvilgiu bus tuojau pat patenkinti. Krizės apimtoje Europoje ypač matomi finansinių klanų ketinimai pasinaudoti palankiu momentu ir reikalauti beatodairiško socialinių garantijų karpymo. Darbdaviai ES erdvėje nuolat ieško būdų kaip mažiau pasidalinti pelną su visuomene ir kaip daugiau perkelti savo veiklos kaštus gyventojų visumai. Anksčiau Europos nacionalinės valstybės kovojo prieš tokius turtuolių asocialius veiksmus. Dabar, kai transnacionalinės korporacijos ir finansinės institucijos tapo stipresnės nei nacionalinės valstybės, vienam žmogui darosi vis sunkiau gintis nuo tarptautinio kapitalo, neturint nacionalinės valstybės arba sąmoningos tautos paramos.

Individui svarstant klausimą ar tapti pasaulio piliečiu, reikia suvokti kokią globalizuotą santvarką siekiama sukurti ir kokios bus tos santvarkos ilgalaikės pasekmės jam. Numatytas toks pasaulis, kuriame dominuoja laisvi santykiai tarp darbuotojų ir firmų, siekiant trumpalaikės finansinės naudos ir vengiant ilgalaikių įsipareigojimų. Idealiai globalistai pageidautų, kad valstybėms būtų uždrausta įtakoti darbdavių ir darbuotojų dvišalius santykius.

Tuo tarpu žmogus negimsta pasiruošęs dirbti. Priešingai, tėvai, auklėtojai ir valstybė paima vaiką savo globon maždaug 20 metų ir jį paruošia savarankiškam gyvenimui. Per tuos 20 metų jaunas žmogus daugiau ima nei duoda. Todėl pasaulyje nėra tokių privačių kompanijų, kurios sutiktų sumokėti ne tik už būsimo darbuotojo mokslą, bet ir visą išlaikymą bei auklėjimą nuo gimimo dienos. Firmos pageidauja, kad visuomenė padengtų šiuos kaštus. O vėliau, kai darbuotojas tampa mažiau produktyvus bendrovei, pastaroji kratosi atsakomybės dėl jo tolesnio likimo vidutiniškai 10-15 metų po išėjimo į pensiją. Taip pat neretas atvejis, kad žmogus rimtai suserga ir pasidaro neįgalus dirbti prieš pensiją. Kas juo turi rūpintis? Anksčiau, kai nacionalinės valstybės dar nebuvo praradusios savo galios, vyravo tvarka, kai stambesnės kompanijos užtikrindavo savo tarnautojams privačias senatvės pensijas. Globalizuotame pasaulyje dosnių darbdavių gretos toliau retės.

Todėl kyla esminis klausimas – kodėl visuomenė turi prisiimti tokius įsipareigojimus, kai atskiram jos nariui tarptautiniai autoritetai suteikia laisvę ignoruoti savo asmeninę atsakomybę prieš visuomenę? Žmogaus jėgos yra ribotos ir jis negali vien tik duoti kitiems. Asmuo jungiasi į įvairias asociacijas tikėdamas, kad jose vyraus grįžtamumo dėsnis. Pagal šį dėsnį, asociacijos nariai aukojasi bendriems tikslams, tokiu būdu stiprindami asociacijos gebėjimus padėti individui, kai tam ateina laikas. Jei atskiri nariai tik ima iš asociacijos ir net neketina ką nors grąžinti, tai toks junginys bus pasmerktas silpnėti ir nebegalės tinkamai paremti savo narius. Pastarieji tai suvoks ir nebenorės toliau aukotis bendram reikalui. Šitaip miršta socialinis solidarumas, kuris yra kiekvieno žmogaus civilizuoto gyvenimo pagrindas.

Šiuo keliu eina Vakarų valstybės, o pasekmes mes matome kasdien, skaitydami apie vis plintantį finansinį nestabilumą bei neramumus, kuriuos sukelia neatsakingi stambių finansininkų veiksmai ir nepažabotas godumas. Socialinis solidarumas yra įmanomas tik stabiliose, ilgaamžėse asociacijose. Jeigu jos nariai nuolat jungiasi ir vėl skiriasi, aukščiau minėtas grįžtamumo faktorius nespėja įsigalioti, nes svarbiausias gyvenimo vertybes neįmanoma sukurti per dieną.

Nauja nacionalinės ekonomikos politika. Nacionalinio intereso tautinė kairė sieks sukurti alternatyvios ekonomikos koncepciją, kurioje valstybė imsis žymiai daugiau atsakomybės už tautos materialinį išlikimą nei iki šiol. Tikrosios nacionalinės partijos pasaulėžiūroje turi vyrauti nuostata perorientuoti šalies ūkį pagal vietinius poreikius, intensyviau išnaudojant vietinius resursus bei darbo jėgą. Lietuvos ūkis turi tarnauti tautos interesams, o ne užsienio kapitalui arba šalies oligarchams. Turi pasibaigti laikas, kai aklai pasikliaujama tarptautiniu darbo jėgos pasidalinimu, tarptautine prekyba ir kosmopolitinėmis rinkomis. Visuotinė ekonominė priklausomybė akivaizdžiai veda į visuotinę suirutę.

Šiuo metu vyrauja nuostata, kad nacionalinė valstybė neturėtų kištis į privačius ekonominius reikalus. Daugelis abejoja, kad valstybės tarnautojai yra pakankamai kompetetingi ir sąžiningi efektyviai valdyti ūkio raidą. Teisybė, kad dabartiniu metu valdininkija nesirūpina tautos gerove. Jai iš viršaus yra nuleidžiami integraciniai tikslai, kurie orientuoti į vienos politinės/ekonominės erdvės sukūrimą, o ne į tautos suklestėjimą. Todėl tautinio judėjimo ideologinis pagrindas turi būti tauta ir jos stiprinimas. Sėkminga politinė veikla priklauso nuo aiškaus tikslo turėjimo ir jo ryžtingo siekimo. Visuomenei turi būti aiškinama, kad kelias į jos materialinę gerovę veda per nacionalinės ekonominės erdvės ir regioninio bendradarbiavimo įtvirtinimą. Aišku, kad šiai idėjai priešinsis beveik visa mūsų politinė klasė, vietiniai oligarchai ir užsienis. Todėl reikės nusiteikti aštriai politinei kovai.

Tautinė kairė turi vieną galingą sąjungininką – globalistų neribotą godumą. Globalios korporacijos ir finansinės institucijos tapo tokios galingos, kad jų įtakai pažaboti nebeliko rimtesnių kliūčių. Jų destruktyvinė veikla įgauna vis didesnį pagreitį ir apima vis daugiau nacionalinių valstybių. Anksčiau ar vėliau, paprastiems mūsų piliečiams ir kitiems europiečiams taps aišku, kad tik stipri nacionalinė valstybė bus pajėgi ginti juos nuo tarptautinių finansininkų galios. Augant nacionaliniams judėjimams Europoje, atsiras ir naujų žmonių, sugebančių nukreipti valstybės politiką ir ūkio valdymą demokratiškesne kryptimi. Kai prie nacionalinio judėjimo prisijungs žmonės, tikintys nauja ideologija, norintys bei sugebantys valdyti, lietuvių tauta tikrai taps savo valstybės šeimininke.

Interesas.lt