Tylus pilietinis karas JAV: kodėl amerikiečiai per 3 metus nušovė 90.000 bendrapiliečių

Kadras iš kultinio režisieriaus Oliverio Stouno filmo "Gimę žudyti", pagal Kventino Tarantino scenarijų, kuriame šlovinama ir pateisinama amerikietiška masinių žudikų "kultūra"

Šiaurinėse JAV valstijose vyko visuotinis nacionalinis minėjimas su žvakutėmis, prisimenant žuvusius nuo masinių šaudynių.

Kaip praneša „Guardian“, sekant patikslintais duomenimis, per pastaruosius trejus metus Jungtinėse Valstijose nušauta apie 90 000 žmonių (į žuvusiųjų tarpą neįskaičiuoti nužudytieji šaltu ginklu ar rankomis). Sužeista 220 tūkstančių žmonių. Masinių žmogžudysčių dažnis (kai vienu metu nužudomi 4 ar daugiau žmonių), yra apie 1 000 į metus, tai yra truputį mažiau nei trys masinės žmogžudystės į dieną.

Tokiu būdu, vidutiniškai per metus nuo šaunamojo ginklo žūva apie 30 tūkstančių žmonių.

Anksčiau buvo įvardijami kuklesni skaičiai – 12-13 tūkstančių nušautųjų į metus. (Yra versija, jog šie skirtumai susidarė dėl to, kad naujas tyrimas įtraukė į apskaitą ir „savišaudžius“, sąmoningus ir atsitiktinius savižudžius)

Dideliai šaliai tai nėra katastrofiška, tačiau pakankamai būdinga.

Kaip jau buvo rašyta, viso nuo 1968 metų amerikiečių nacija įvykdė nesankcionuotą 1,4 mln gyvybių sunaikinimą nušaunat.

reklama

Žvelgiant iš socialinės antropologijos požiūrio taško – prieš mus reiškinys, kurį galima traktuoti kaip „latentinį pilietinį karą“, kuriame savarankiškai utilizuojami potencialiai pavojingi visuomeninei santvarkai elementai. Jų nužudomas aukas (dažniausiai masinės žmogžudystės vyksta taip vadinamose laisvose nuo ginklų zonose, kur turėti ginklą draudžiama – todėl tokios dažnos žudynės ligoninėse, mokyklose, bažnyčiose ir kino-teatruose), šiame kontekste galima vertinti, kaip šalutinius nuostolius.

Kai mes kalbame apie „potencialiai pavojingus“ – mes visiškai neturime omenyje to, jog visi šie netikėti islamistai, negrų ar pirmūnų nekentėjai, yra neįvykę liaudies protesto lyderiai. Jie tik atstovauja lengvai pasiduodantį įspūdžiui ir pasiruošusį smurtui sluoksnį, sudarantį revoliucijose smogiamąją maišto jėgą.

Pažangioje stabilioje sistemoje, kuria be abejo šiandien yra Jungtinės Valstijos, vietinių bendruomenių intelektualai, kiek maištingai jie bebūtų nusiteikę, nekelia jokio pavojaus. Pavojingais jie gali tapti išimtinai tik susijungę kartu su ginkluotu socialiniu marginalitetu, įkvėptu bent jau paviršutiniškos idėjos ir išmokytu minimalių kolektyvinių veiksmų.

Tačiau, būtent tas visuotinis marginalų apsiginklavimas (kasmet JAV yra pavagiama apie 500 000 vienetų šaunamųjų ginklų) yra garantija apsauganti nuo minimų sąjungų. Esant „trumpam keliui“ atsikratyti socialinės frustracijos – nors ir racionaliai beprasmiškos masinės žmogžudystės forma – marginaliosios masės neturės motyvacijos kažkokiam organizuotumui, kuris vertinant yra ilgasis kelias.

Amerikiečių „kairieji“ – tai yra didesnės kontrolės šalininkai, išdidžios amerikietiškojo individualizmo dvasios atžvilgiu, – mano, jog žmogžudysčių sumažėjimo galima pasiekti sugriežtinus šaunamųjų ginklų prieinamumo kontrolę. Tačiau tikrovėje, ginkluotės konfiskacija masėse, išsaugos dešimtis ir šimtus tūkstančių gyvų marginalų, kurie bus priversti eiti link savo frustracijų atsikratymo minėtu ilguoju keliu.

Dabartinė situacija – pastovus vidutiniško skaičiaus kruvinų aukų aukojimas ir chaosas giežtai jam skirtose ribose, su periodišku, griežtu stichinių maištų malšinimu, ir neišvengiama bausme žudikams-individualams – yra, kaip bebūtų keista, balanso ir amerikietiškosios socialinės harmonijos išsaugojimo forma.