Nusimato Lenkijos ir Lietuvos santykių atšalimas

Po spalio Seimo rinkimų Lenkijoje prisiekė nauja šalies vyriausybė. Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičiusšia proga pareiškė, jog tikisi „draugiško ir intensyvaus dialogo“ su nauja Lenkijos vadovybe, kuri yra „artima Lietuvos draugė ir strateginė partnerė“. Pastarieji žodžiai perdėti: paskutiniaisiais metais Lietuvos-Lenkijos santykiai buvo ne draugiški, o priešingai — konfrontaciniai. Ir atėjusi valdžion Varšuvoje „Teisės ir teisingumo“ vyriausybė šią situaciją tik paaštrins.

Lenkija ir Lietuva turi bendrą istoriją, bendrą sieną, bendrus infrastruktūros vystymosi projektus, vienodus užsienio politikos planus ir uždavinius. Taigi atrodytų, abi šalys turi būti strateginėmis sąjungininkėmis. Tačiau, nors Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius teigia, kad taip ir yra, tai galima pavadinti tik svajonėmis.

Strateginė Lenkijos ir Lietuvos partnerystė taip ir nesusiklostė, o kartais santykiuose reiškėsi atvira konfrontacija, kuri beveik visada lietė pažeistas Lietuvos lenkų teises. Ryškiausiai taipasireiškė 2010–2012 metais, kai tarpvalstybiniai Lenkijos-Lietuvos santykiai buvo įvardinami blogiausiais tarp dviejų NATO ir ES šalių. Tuomet neapykanta pasiekė tokio lygio, jog Vilniuje nežinomieji išniekino maršalo Pilsudskio kapą.

Dvišalių santykių pagerėjimo buvo tikimasi 2012 metais, kai Lietuvoje konservatorius valdžioje pakeitė socialdemokratai. „Lietuvybė“: lenkiškų mokyklų likvidavimas, mokymosi jose valstybine kalba organizavimas, lenkiškų vardų ir pavardžių rašyba pagal lietuviškas taisykles, dvikalbių lentelių lenkų kompaktinio gyvenimo vietose nuėmimas — visa tai toleravo Tėvynės sąjungos — Lietuvos krikščionių demokratai.

reklama

Socialdemokratai žadėjo peržiūrėti tautinių mažumų įstatymą, neliesti mokymosi nevalstybine kalba, į valdančiąją koaliciją įtraukė Lietuvos lenkų rinkiminę akciją, o jos atstovą paskyrė į strategiškai svarbias pareigas — energetikos ministru. Sąjunga su Lenkija (bent jau susitaikymą) prieš pastaruosius rinkimus į Seimą žadėjo socialdemokratai.

Realybėje nematome ne tik sąjungos, bet ir rimto, įtikinamo susitaikymo.

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangomis, kuri po to, kai konservatoriai prarado vyriausybę, ėmė plaukti jų farvateriu, dingo numatytas tautinių mažumų klausimų įstatymuose liberalizavimas, atsinaujino baudos už dvikalbystę, o naujojoje švietimo reformoje nusimato tolimesnis dėstymo nevalstybinėmis kalbomis mažinimas.

Esant tokiai padėčiai nėra ir kalbos apie Lenkijos-Lietuvos strateginį bendradarbiavimą, nors, atrodytų, tam yra galimybių. Tačiau naujasis Lenkijos prezidentas Andžej Duda, savo inauguracijos kalboje iškėlęs Tarpjūrio koncepciją, faktiškai atgaivinančią Jogailaičių idėją, savo pirmuoju vizitu pasirinko ne jogailaičių gimtinę Lietuvą, o tolimą Lenkijai Estiją. Aišku kodėl: sutampant užsienio politikos kryptims, lankantis Lietuvoje neišvengiamai būtų paliesti Lietuvos lenkų padėties klausimai, o tai neabejotinai paaštrintų senstelėjusį konfliktą.

Panašios problemos santykiose su Vilniumi iškils ir naujai lenkų vyriausybei, kuri, kaip ir prezidentas, atstovauja konservatoriškai „Teisės ir teisingumo“ partijai.

Lietuvos atveju konfliktą aštrina du Lenkijos jogailaitiškos politikos klausimai: antirusiško geopolitinio bloko iš Rytų Europos valstybių sudarymas ir pasienyje su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva gyvenančių kresų — etninių lenkų ir jų palikuonių teisių gynimas.

Panašios problemos Lenkijai iškyla ir santykiuose su Ukraina: strateginė abiejų šalių sąjunga prieš Rusiją joms pageidautina, tačiau pagalius į ratus kiša istoritnė oficialaus Kijevo politika, didvyriais vaizduojanti Banderos gaujas, išžudžiusias dešimtis tūkstančių Volynės ir Galičinos lenkų.

reklama

Beje, Ukraina — svarbiausia šalis antirusiškos „sanitarinės užkardos“ formavime: dėl to naujoji Lenkijos vyriausybė gali atsisakyti savo patriotiškų principų, nusileisdama Kijevui. Na, o Lietuva Rytų Europoje jokio strateginio vaidmens nevaidina, apie jos misijos paskirtį tik svavoja „landsbergistai“. Ir todėl santykiuose su Vilniumi lenkų elitas gali demonstruoti rinkėjams prinsipingumą ir nekurti strateginės sąjungos tol, kol bus pažeidžiamos Lietuvos lenkų teisės.

Tačiau akivaizdus klausimas: o ar nori strateginės sąjungos su Varšuva Vilnius? Ne paslaptis, jog nežiūrint į seniai susiklosčiusias teigiamas aplinkybes ji neatsirado tik dėl Lietuvos vadovybės kaltės. Norint Lietuvai suartėti su Lenkija nebūtinai reikėjo suteikti visas teises Vilniaus krašto lenkams — būtų pakakę neaštrinti Lietuvos lenkų padėties. Elementariai — neuždaryti lenkiškų mokyklų, nepanaikinti Tautinių mažumų įstatymo ir supaprastintos lietuvių kalbos egzaminų nelietuvių šeimų vaikams laikymo tvarkos, neliesti dvikalbių lentelių ir nebausti tų savivaldybių vadovų, kurie nepanoro jų nuimti.

Tačiau Lietuvos konservatoriška vadovybė ir prezidentė Grybauskaitė pastoviai aštrino Lietuvos lenkų temą.

Lietuvos dešinieji provokavo Lenkijos ir Lietuvos konfliktą pasitelkdami Vilniaus krašto lenkus.

Kam jiems to reikėjo, turint palaikymą lietuviškojo elektorato, vis prisimenančio lenkiško socialinio dominavimo laikus? Atsakant verta priminti, kad dabartinę Lietuvą ekonomiškai išlaiko du fenomenai: rekordinė depopuliacija, dėl kurios gyventojams reikia skirti vis mažiau išlaidų, ir Briuselio dotacijos, sudarančios 20% Lietuvos BVP. Tačiau Eurokomisijos valdininkai neskirs eurofondus Lietuvos prašymu šiaip sau: jie už tai nori sulaukti Vilniaus atpildo.

Tokia atsakomoji paslauga už Briuselio dotacijas ir yra Grybauskaitės antilenkiška politika — stengiamasi nesukurti strateginės Lenkijos-Lietuvos sąjungos.

Briuselis, Grybauskaitei padedant, vykdo Lenkijos pristabdymo politiką. Tokią, kokią Lenkija norėtų vykdyti santykiuose su Rusija. Rytų Europai Lenkija per didelė, per daug kylanti, savarankiška, įžūli. Reikalauja iš Briuselio biurokratijos teisių ir ypatingo požiūrio, demonstruoja regioninio lyderio ambicijas, nesistegdama vaidinti, jog tai daro ES labui.

„Teisės ir teisingumo“ atėjimas valdžion šią lenkų valdžios ypatybę tik sustiprins: ir prezidentas Andžej Duda, ir premjeras Beata Šidlo, ir URM vadovas Vitoldas Vaščikovskis, ir už jų nugarų stovintis Jaroslavas Kačinskis ne kartą sakė, kad santykiuose su Eurokomisija Varšuva turi elgtis ryžtingiau ir radikaliau. Jeigu „Teisės ir teisingumo“ veikėjai konfrontuos su Briuseliu, o tai jau matėme jiems esant valdžioje 2005–2007 metais, tai strateginė Lenkijos-Lietuvos sąjunga dar labiau atitols: Grybauskaitės ir kitų Lietuvos politikų provokatoriški talentai, ardantys tarptautinius santykius, tokiomis sąlygomis bus kaip niekada reikalingi.