Šokiruojantis nūdienos eksperimentas - sprendimas mėnesį negerti nė lašo alkoholio

Gyvenant alkoholinėje kultūroje būna sunku taip paprastai nustoti gerti. Tik patys drasiausi ryžtasi stulbinantiems eksperimentams, kurį aprašė net pats delfis. Tokį iššūkį sau išsikėlė vilnietis Kristoforas. Jis nusprendė mėnesį laiko gyventi be alkoholio ir įvertinti savo sveikatos ir psichikos reagcija į tokią pakitusią būseną, vadinama visiška abstinencija. Tik bėda ta kad iš tiesų būtent blaivumas yra normali žmogaus būsena, o nuolatinis sistemingas išgėrinėjimas yra pakitusi būsena. Kai kurie stikliuko mėgėjai gali man paprieštarauti, kad vakare bokalas alaus yra nieko tokio, juk saikingai viskas galima, net ir visiškas nuodas (net karaliai mažomis dozėmis vartodavo kalio cianidą, kad išsiugdyti imunitetą). Bet aš savo ruoštu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad organizmo detoksikacija vyksta apie 3 savaites, netgi ir po to paties vieno bokalo alaus, tiesiog dauguma to nejaučia. O pasekmės būtų juntamos fiziškai jei organizmas dirbų maksimaliai savo galimybių ribose, tas ypač aktualu subtiliom smegenų sritim, kurios atsakingos už ekstrasensoriką ir kitas, kol kas žmogui neprieinamas galimybes. Bet kadangi dauguma panaudoja tik keletą procentų savo organizmo galimybių tai pajunta poveikį tik tuomet kai organizmo sistemos pradeda išeiti iš rikiuotės (sutrinka koordinacija, kalbos funkcija, sulėtėja reagcija, išsijungia intelektas ir t.t.).  

Žinoma aš Kristoforą labai sveikinu su tokiu pasirinkimu, bet norėčiau paskatinti ties tuo nesustoti ir eksperimentą pratęsti bent jau iki vienerių metų laikotarpio.  Citata iš delfio straipsnio: „Paklaustas, koks tikslas buvo mėnesį atsisakyti bet kokio alkoholio, vilnietis sakė, kad to ėmėsi peržvelgęs savo socialinį gyvenimą ir supratęs, kad visi susitikimai su draugais, savaitgaliai, netgi kasdienės vakarienės namuose nepraeina be alkoholio“.  Taip teisingai Kristofai tai tikrai nėra taip jau nekalta, tai - alkoholizmas ir berods antros stadijos, taigi yra apie ką susimąstyti.

reklama

Pamastyti tikrai yra apie ką. Galima būtų pradėti nuo to kas įtakoja žmogų pradėti vartoti alkoholį, kuomet tam nėra fiziologinio poreikio. Be abejo tai yra mūsų alkoholinė kultūra, kuomet jokios šventės neįsivaizduojame be išgertuvių. Kultūrą didžiąja dalimi formuoja televizija, ten pilna filmų, serijalų ir kt šlamšto, kur rodomas teigiamas herojus (sektinas pavizdys) kuris vartoja ir kartais visai daug, o jam nieko, jis pasidaro dar šaunesnis ir geresnis. Tai yra paprasčiausia alkopropoganda, nes realiam gyvenime to nebūna. Bet koks pagėręs žmogus darosi tuo mažiau patrauklesnis kuo dugiau svaigalų išgeria. Bet taip iš šono atrodo tik negeriančiam, kuris pastebi skirtumą, o kai išgėrinėja kartu tai nebemato skirtumų nes pats būna tokios pačios būsenos, ir savęs iš šono negali įvertinti. Labai gerą alkopropogandos pavizdį nurodo Kristopas: citata:„Vaikystėje jis su šeima žiūrėdavo „Santa Barbarą“ ir labai stebėdavosi turtuoliu C. C. Capwellu, kuris vaikščiodamas su chalatėliu po rūmus vis prieidavo prie bariuko įsipilti ko nors iš grafino – tai sau, tai svečiams“.  Juk gyvenimas tai ne Santa Barbara ir realybė yra visai kitokia nei tas iliuzorinis vaizdelis. Bėdos prasideda kai žmonės tokius kaškieno sukurtus vaizdinius projektuoja į savo gyvenimą ir jais vadovaudamasis kuria savo elgesio modelius, atitinkamai tokius pačius sutinka pas savo draugus ir toks elgesys atrodo savaime suprantamas. Tai liečia ne tik alkoholį, bet visus elgesio modelius, apie kuriuos liaudyje teigiama „taip jau yra“.

Pilnai sutinku su Kristoforo išvada, kad alkoholizmas labiausiai kenkia socialiniam gyvenimui, juk alkoholizmas yra antisocialinis reiškinys; citata: „Baigdamas pasakojimą Kristoforas pastebėjo, jog bene daugiausiai pokyčių atsisakius alkoholio jo laukė socialiniame gyvenime. Pirmą savaitę susitikti siūliusiems draugams jis pranešė apie sprendimą nevartoti alkoholio. Ir tada dalis bičiulių susitikimus atidėjo. Iki eksperimento pabaigos.“ Manau Kristoforui vertėtu susimastyti, apie savo taip vadinamus draugus, kadangi jei draugas išgidęs jog susitikęs nevartosi alkoholio nemato reikalo susitikinėti, kyla klausimas kas tada gali būti bendro be išgertuvių ir kas tai tokie per draugai, jei daro spaudimą? Juk toks draugas iš tiesų elgiasi egoistiškai, nes jis verčia savo pašnekovą daryti tai ko anas nenori, kad pačiam būtų komfortiškiau.

O tai, kad Kristoforas sulaukė šiokių tokių pašaipėlių ir spaudimo aš net neabejoju. Pats patyriau šitai savo kailiu, tiesa sakant vis dar patiriu. Tik reikėtu patikslinti kad spaudimas ne šioks toks – jis didžiulis. Bet taip yra turbūt todėl kad mano taip vadimamas eksperimentas trunka ne mėnesį, o jau apie 6 metus ir nekurie draugai vis dar turi vilties mane gražinti į taip vadinamą “doros kelią”. Netgi įgauna tam tikrą azastą ima rungtis kuris gi čiamane įkalbės „pasitaisyti“. Tokiais atvejais aš jiem pareiškiu gilią užuojautą, kad gyvena iliuzoriniame pasaulyje.  Kas liečia mano alkoholio atsisakymo priežastis – tiesiog susirinko pakankamai informacijos ir gyvenimiškos patirties ta tema, kuomet tiesiog kaip Kristoforas peržvelgiau savo gyvenimą ir nusprendžiau visai nebevartoti bent metus laiko, po to pamačius teigiamą rezultatą pratesiau eksperimentą neribotam laikui.

Šalia visų Kristoforo išvardytu alkoholio atsisakymo pliusų (atsilaisvinę organizmo resursai reikia mažiau miego, gali visada sėsti prie vairo) galima būtų pridurti, dar keletą labai svarbų momentų:

1) Finansinis - tauposi tiesiogiai svaigalams išleistos lėšos, bei išsaugomas darbingumas ir sveikata, kuriai atstatyti leidžiami pinigai. Manau bare geriant, kad ir brangius, nealkoholinius gėrimus išleidžiama mažiau nes nėra poreikio tiek prisisrėbti. O ir gryžus namo tikriausiai nekyla noras išgerti nealkoholinio alaus, beje kaip produktas jis taip pat nerekomnduojamas, kadangi kaip ir alkoholonis turi hormoninę sudedamają - moteriškus fitoestrogenus. Belieka Kristoforo minimas ritualas kaip bendravimo forma. Ritualą aptarsime vėliau.

reklama

2) Atsilaisvina organizmo resursai: per tą laikotarpį pastebėjau, kad nesu rimtai susirgęs.

3) Pats svarbiausias aspektas tai gyvenimo kokybės pagerėjimas: daug mažiau neigiamų gyvenimiškų aplinkybių – menalonumų ir nesusipratimų. Kuriem spręsti eikvojamas laikas ir resursai. Galima tai vadinti mistika, bet tai labai paprastai paaiškinama: jei žmogus yra bioenergetinė-informacinė sistema, tai galima prilyginti kompiuteriui – turintis tvarkingą programinę įrangą dirba gerokai efektyviau, nei su užkėsta virusais. Išgėrinėjantys asmenys turėtu atkreipti dėmesį, kad neblaiviam yra kur kas lengviau ką nors įteigti neurolingvistinio programavimo metodais nei blaiviam.

Kas liečia delfio straipsnio manierą ji kaškodėl primena tokį principą: jei negali sustabdyti kokio nors proceso geriau imkis jam vadovauti. Susidaro įspūdis, kad straipsnis ne tiek ragina pradėti tokį eksperimentą, o aptaria gan ekscentrišką poelgį žmogaus kuris leidosi į kraštutinumus. Juk jei delfis yra esminis Lietuvos propogandistas tegu propoguja sveiką gyvenimo būdą be jokių „bet“. O čia šalia keleto teigiamų momentų pačiame viršuje įdėta nuotrauka, turbūt iš alkoholio reklamos, su labai įtaigiai žiūrinčio viriškio su stikline kaškokio gėrimo. Jau vien ta nuotrauka pagal nutylėjimą nubraukia teigiamą teksto efektą, reikėjo kitokios paieškoti. Žinoma aš galiu klysti, bet tokia mano subjektyvi nuomonė.

 Ir dar vienas įrodymas kokia įsišaknijusi pas mus alkokultūra – tai kad autorius atsisako alkoholio mėnesiui, bet tokių atributų kaip nealkoholinis alus ar vynas neatsisako, taip sakant apie viska pagalvota - sistema laiko, kad per daug neatitoltu. Citata: „Per kitas dvi savaites Kristoforas suprato, kad net ne alkoholio norėjo, o ritualo. „Tai supratau, kai penktadienio vakarą su bičiuliais išėjome į miestą. Bare nedrąsiai paklausia, ar turi nealkoholinio alaus ir man buvo pasiūlyta įvairiausių rūšių, nuo balto iki juodo, brandinto aštuonias savaites, pasterizuoto ir gyvo. Kai išvardijo, kiek turi rūšių nealkoholinio alaus, supratau, kad jei nori išeiti su draugais pagurkšnoti ir išleisti pinigų, tuo pasirūpinta. Nebe tie laikai, kad alkoholio nevartojantiems siūloma tik sulčių ar kakavos“, – pasakojo vilnietis“. Taigi alkoholis pas mus ritualas – religija, o vargšai mėlynanosiai šiame aspekte labai reigingi, tiesiog radikalūs fanatikai. O man nekurie prieteliai pasakoja kad turiu gerti vyna nes tai Kristaus kraujas, į ką aš jiem atsakau – vynu senojoje Aramėjų kalboje (Kritaus gimtoji kalba) vadino vynuogiu sultis, o surūgusio produkto nepripažino tinkamo vartojimui. Bet jie vistiek man savo - Kristaus kraujas ir viskas...  tada sakau gal geriau nebūkim kanibalais ka? Tuomet tema nukrypsta apie tai kokia mano religija. Sakau, kad neišpažįstu jokios konfesijos ar sektos... tai tu ateistas sakau – ne. Nu tada tu musulmonas nes ten draudžia alkoholį -  dar syki sakau, kad neišpažįstu jokios konfesijos ar sektos. Dažniausiai tuo tema ir pasibaigia.

Mūsuose įsišaknijęs stereotipas, kad visai nustoti vartoti alkoholį gali tik visiškai beveltiški degradai, dažniausiai įstoję į visokias religines sektas. Bet tai labai klaidingas įsitinimas. Kadangi žmogus gimsta ir auga blaivas, bet kažkuriuo metu dėl įvairiausių priežasčių pradeda saikingai (iš pradžių visada saikingai, nes pradeda pykinti, apsisuka galva),  o paskui ir nevisai saikingai vartoti alkoholį. Esmė tame kad jei žmogus nebūtų pradėjęs gerti – jis ir būtų abstinentas. Blaivumas tai normali žmogaus būsena, ko nepasakysi apie vartojančius.