Elitas ir tauta

Bet kokią visuomenę valdo valdančioji klasė. Kai politikos padangėje pasirodo išskirtinė asmenybė, ją iškart apsupa išskirtiniai bendražygiai. Netgi Kristui reikėjo apaštalų. Kiekviena istorinė epocha suformuoja tokį elitą, kos jai reikalingas: tarkime, karo metu reikalingi karvedžiai, o valstybėje, siekiančioje pavergti kitas šalis, reikalingi žymūs keliautojai ir atradėjai. Mes jau kalbėjome apie viešpataujančios klasės funkcijas, kurių pagrindinės yra tokios:

Taktinis valdymas;

Strateginis planavimas;

Dvasinės visuomenės sferos formavimas.

Mes taip pat išsiaiškinome, kad viešpataujanti klasė gali būti sudaryta iš elito ir pseudo elito, skirtumas tarp jų yra toks: pseudo elitas valdo visuomenę, vadovaudamasis nuosavais interesais, o elitas vadovaujasi visuomenės interesais. Galima sakyti, kad pseudo elitas gyvena pagal principą „visuomenė – man“, o elitas – „aš – visuomenei“.

Iškelkime tokį klausimą: kapitalistinei visuomenei vadovauja elitas ar pseudo elitas? Tačiau iš pradžių panagrinėkime kai kurias paprasto eilinio žmogaus charakteristikas.

Jei pažvelgsime tiesai į akis, turime pripažinti, kad, pirma, absoliučios tautos daugumos interesai yra materialūs – tai gyvenimiškų tikslų ir motyvacijų šerdis. Antra – daugumos žmonių pasaulėvoka nepaprastai siaura ir primityvi. Trečia – elgesį sąlygoja egoizmas. „Geltonosios spaudos“ įkūrėjas ir ideologas V. Herstas vadovėlyje savo reporteriams rašė: „Skaitytojai domisi visų pirma įvykiais, kuriuose esama jo nuosavos primityvios prigimties elementų. Jiems galima priskirti savisaugos instinktą, meilę, seksą ir tuštybę“. Dėl to nemaža dalis kaltės dėl šiuolaikinės visuomenės materializacijos ir primityvizacijos tenka ir paprastam eiliniam žmogui.

Tačiau šitos savybės buvo paprastam žmogui būdingos visais laikais, o dvasinė degradacija nevyko. Kodėl? Todėl, kad egzistavo elitas ir jo uždavinys buvo palaikyti visuomenėje atitinkamą moralinį klimatą. Elitas kūrė visuomenėje tokią atmosferą, kad blogiausios žmogaus prigimties savybės neišsiverždavo į paviršių. Žmonių prigimtyje esama neigiamų savybių – tai neginčytina, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad visuomenė serga. Bet kurio žmogaus organizme esama piktybinių mikrobų, bet tai nereiškia, kad šis žmogus serga. Imuniteto funkcija – užkirsti kelią ligai. Atitinkamai, elito funkcija – užkirsti kelią visuomenės ligai. Žmogus, praradęs imunitetą, labai greitai žūsta – toks, beje, ir yra AIDS veikimo mechanizmas. Nesunku susiprotėti, kas nutiks visuomenei, praradusiai elitą.

reklama

Elitas – tai visuomenės imunitetas, dėl to nužmoginimą galima drąsiai laikyti socialiniu AIDS.

Mūsų visuomenės tragedija slypi netgi ne tame, kad elitas yra blogas, o tame, kad jis paprasčiausiai neegzistuoja. Mes gyvename visuomenėje, neturinčioje imuniteto.

Žmonės linksta prie gėrio

Viešpataujančios klasės uždavinys slypi ne tame, kad skatintų patologijos ir pradžių žemiausių žmonių savybių atsiskleidimą, o tame, kad sustiprintų potencialią žmogaus trauką link tobulumo. Paprasti žmonės kaip laivo keleiviai: visi nori atplaukti į galutinį uostą, bet niekas nemoka valdyti laivo ir pasieks jie uostą, ar nepasieks, priklauso nuo ekipažo.

Elitas turi milžinišką įtaką visuomenės vystymuisi, juk žuvis pūna nuo galvos. Paprasti žmonės linksta į dvasinį augimą, tačiau dažniausiai nesugeba savarankiškai ugdytis. Pavyzdžiui, dauguma žmonių smerkia vagystes kaipo tokias, yra įsitikinę, kad vagis turi sėdėti kalėjime, tačiau tuo pat metu daugelis negali atsispirti pagundai pasisavinti svetimą. Iš čia atsiranda visiems žinomas reiškinys, kai svetimoje akyje pastebima dulkelė, o savoje – rąsto neįžiūrima. Paprastas žmogus siekia gėrio, bet neretai nesugeba įveikti savyje neigiamą pradą.

Dauguma žmonių yra labai patiklūs ir imlūs svetimai įtakai, dėl to elitą turi sudaryti patys geriausi – tuomet ir dauguma links į gėrį. O šiuo metu viešpataujanti klasė tempiasi visuomenę į dugną. Svarbiausias šiuolaikinio elito interesas – pinigai, todėl natūralu, kad tokia pasaulėžiūra įskiepijama visai visuomenei.

Paprasti žmonės domisi šalies vystymosi taktika ir strategija tik tiek, kiek tai liečia juos pačius ir artimuosius: sumokėjo atlyginimą – taktika gera, išdavė premiją – ir strategija nebloga. Iš tikrųjų tokiame primityviame vertinime nėra nieko blogo – dauguma žmonių neprivalo būti protingais ir, juo labiau, ne visi turi būti altruistai. Jeigu visi bus altruistais, visuomenė paprasčiausiai žus. Protingi ir altruistiški būna vienetai – taip buvo, taip yra ir taip bus. Baisu ne tai, kad dauguma žmonių yra primityvūs ir egoistiški, baisu, kad primityvi ir egoistiška yra viešpataujanti klasė, kuri lemia visos visuomenės vystymosi kryptį. Analogiškai: nėra nieko baisaus, jei dauguma lėktuvo keleivių nemoka pilotuoti, bet jeigu pilotuoti nemoka ar nenori pilotai – tai jau žūtis visiems.

Viešpataujanti klasė nemąsto ne tik apie dorovinę visuomenės sveikatą, bet ir apie jos ateitį apskritai. Vakarų šalių gyventojus išstumia ateiviai iš Rytų. Tai gresia tautų, kurios sukūrė tas valstybes, išnykimu, tačiau viešpataujanti klasė nieko nedaro, kad išgelbėtų savo tautas. Nė vienoje Vakarų valstybėje.

Neilgai trukus bus nebegalima kalbėti apie viešpataujančią klasę kaip apie kažkokią vidinę valstybės jėgą, kaip tai buvo tūkstančius metų. Vyksta globalizacijos procesas, kurios pasekmėje visuomenė paklus jau ne tautiniam, bet tarptautiniam kapitalui. Ateis laikas, ir Rusijos ateitį lems, pavyzdžiui, amerikiečių maisto produktų gamintojai. Klausimą, kiek amerikiečių verslininką jaudina rusų tautos dorovės lygis, galima laikyti retorišku.

Pokyčiai, kuriuos patyrė paprasti žmonės

Užgimus kapitalizmui, paspartėjo ne tik žaliavų perdirbimas į produktus, bet ir žmonių perdirbimas į darbinius robotus – post-žmones.

reklama

Gimstant kapitalizmui, Europoje kelis šimtmečius valstiečiai buvo nuvaromi nuo žemės ir, tokiu būdu, verčiami „savanoriškai“ pardavinėti savo darbą fabrikuose. Per prievartą nuo savo žemės nuvaryti žmonės turėjo dvi išeitis: arba pardavinėti savo darbo rankas, arba skursti, elgetauti, valkatauti, plėšikauti. Ilgą laiką kapitalistai vertė žmonės dirbti plakimu, kankinimais, bausmėmis. O tuos, kurie „savanoriškai“ dirbti nenorėjo, gaudė, sodino į narvus kaip žvėris ir baudė mirtimi už valkatavimą. Tik per Henriko VIII valdymo laikotarpį Anglijoje buvo pakarta 75 000 žmonių. Taip vyko perėjimas iš feodalizmo į kapitalizmą. Kapitalizmas susikūrė ant žmonių kaulų. Pasitelkus prievartą, žmonės buvo mokomi tam tikrų elgesio modelių, konkrečių pažiūrų, naudingų kapitalizmui, kuriam viešpataujant, svarbiausia yra materialiniai poreikiai.

Pradiniame kapitalizmo etape vyko gyventojų, turinčių atitinkamas savybes, atranka. Netinkamus paprasčiausiai žudė ar suteikdavo teisę mirti iš bado. Šiandien vyksta antras etapas: pasitelkus masinės informacijos priemones, sukurta sistema, masiškai štampuojanti konkretų sąmonės tipą. Ypatingą vaidmenį šiame, o taip pat ir žmonių bukinimo ir unifikacijos procesuose vaidina televizija. Amerikiečių žurnalistas Metas Teibis 2000 metais straipsnyje „Žmogus-dėžė. Jeigu Amerikoje atjungs televiziją“, rašė:

„Jau pirmą naktį be televizijos prezidentas Klintonas paskelbs visą šalį nelaimės zona. Galbūt netgi įves ypatingąją padėtį. Televizijos nebuvimas paskatins amerikiečius mąstyti savarankiškai ir dauguma jų išeis iš proto per artimiausias kelias valandas. Taip ilgai tramdytas pyktis ir neapykanta išsiverš į paviršių ir puikiai ginkluoti gyventojai pavirs agresyvia, žudymo manijos apsėsta minia, su kuria susidoroti galės tik rinktinė kariuomenė… Tu dirbi – ir tu vienišas. Tau nėra su kuo išgerti ar susivaryti švirkštą, net jeigu šito panorėtum… Visa tai padaro darbą ir televizorių vienintele gyvenimo erdve. Darbas – vienintelė leidžiama yda, pripratinanti žmones būti godžiais. „Dėžė“ – vienintelė atgaiva… Be galo įvairus pasaulis, kuris taip skiriasi nuo tavo sunkaus ir žemiško gyvenimo. Ir tai taip blaško… Tačiau daugeliui televizoriaus jau per mažai. Maždaug kas savaitę koks nors amerikietis ateina į ofisą ir šaukdamas „Man gana!“ iššaudo 40-50 žmonių, o paskui nusišauna pats. Šis žmogus pasiekė ribą. Televizorius nebegalėjo atitraukti jo nuo suvokimo, kad jis neturi nei šeimos, nei draugų, o jo gyvenimas, iššvaistytas žeminančiam tarnavimui beširdei korporacija, yra visiškai tuščias“.

Anksčiau žmogus buvo verčiamas pardavinėti savo kūną – dirbti feodalui, mokėti duoklę ir panašiai. Dabar, manipuliuodami mūsų protais, mus verčia pardavinėti sielą. Parduodant kūną, dar galima būti dvasiškai laisvam, tačiau parduodant sielą, pavyksta išsaugoti tik laisvės iliuziją. Neatsitiktinai būtent sielą siekia nupirkti šėtonas. Šiandien prasideda naujo vergovės tipo era – sielos, proto, dvasios vergovės.

Logiška nužmoginimo tąsa yra sielos pardavimas. Dabar tai jau ne rašytojų vaizduotės vaisius, o realus faktas. Šanchajaus priemiesčio gyventojas papildė sąrašą žmonių, kurie mėgino parduoti savo sielą per internetą. Šitos egzotiškos prekės varžytinės įvyko stambiausiame Kinijos internetiniame aukcione „Taobao“. Buvo paduotos 58 paraiškos pirkti kiniečio sielą. Tačiau aukciono atstovai pareiškė, kad pagal aukcionų taisykles kompanijos svetainėje nėra punkto apie tokios prekės pardavimą, dėl ko kompanija nutraukė varžytines. Manote „Taobao“ buvo prieš patį sielos pardavinėjimą? Kurgi ne! Pagrindinė priežastis išimti prekę iš prekybos buvo ta, kad kilo neaiškumų dėl sielos pristatymo pirkėjui garantijų.

Rusija, be abejo, neatsilieka nuo pažangiosios žmonijos. 2002 metų kovo mėnesį Barnaulo gyventojas Vasilijus Potapovas patalpino viename iš amerikietiškų internetinių aukcionų savo „kol kas dar nenuodėmingą sielą“. Varžytuvės prasidėjo nuo 5 centų ir iš pradžių vyko ganėtinai vangiai. Statymai kilo kiekvieną minutę. Varžytinėse dalyvavo daugelio šalių gyventojai, tačiau prekė galiausiai atiteko amerikietei iš Alabamos. Už malonumą įsigyti ruso iš Barnaulo sielą, moteris užmokėjo 400$.

O dabar tokia saviveikla jau nuėjo į praeitį. Dabar egzistuoja ištisi aukcionai, kuriuose prekiaujama išimtinai sielomis.