Lietuvos problema – ne pinigų stygius, bet politikų apetitai

Suomijoje planuojamas revoliucinis eksperimentas: ketinama kiekvienam piliečiui mokėti po 8oo eurų. O Šveicarija svarsto galimybę savo piliečiams užtikrinti 2500 USD bazines mėnesines pajamas.

http://vz.lt/verslo-aplinka/ekonomika/2015/11/05/suomiu-eksperimentas-kiekvienam-pilieciui–po-800-eur Apie tai – Juozas Pocius (Birželio 3-osios grupė).

Jei paklaustume Lietuvos žmonių, kokios gi mūsų pagrindinės problemos, 90 procentų atsakytų, jog maži atlyginimai. Mums įteigta, jog maži atlyginimai todėl, jog mažas darbo našumas. Antras teiginys – tą, ką galima būtų išmokėti žmonėms, pasiima „kiaulės verslininkai“.

reklama

Ir trečias teiginys: mažos pensijos ir maži atlyginimai todėl, kad valstybė surenka per mažai pinigų.

Kaipgi yra iš tikrųjų?

Nuo darbo našumo priklauso pirmiausia bendras vidaus produktas. Mes nuolat giriamės, kaip pas mus auga BVP, kaip mes baigiam prisivyti Europos lygį. Bet tose šalyse, kur BVP didesnis už Lietuvos du kartus, atlyginimas skiriasi keturiais kartais. O kur BVP didesnis tris kartus, atlyginimas skiriasi šešis kartus.

Kažkada padariau suvestinę, kaip BVP, tenkantis vienam žmogui, atsispindi atlyginimuose įvairiose šalyse. Šis santykis tarp BVP, tenkančio vienam žmogui ir atlyginimo skiriasi 1,5 -2 kartus.

Dar vienas labai svarbus dalykas, dėl ko ir prasidėjo ši analizė. Tą BVP iš esmės dalijasi trys subjektai: darbuotojas, darbdavys ir valstybė. Šiuo metu Lietuvos darbuotojui pagal statistiką tenka tik 31 procentas, darbdaviui 7, o vyriausybė sakosi, kad per biudžetą perskirsto tik 29 procentus BVP. Akivaizdu, kad viską sudėjus, nesigauna visas BVP “pyragas”, apie trečdalio trūksta. Kur čia šuo pakastas, paklausite.

Reikalas tame, kad valstybė per mokesčius ir įmokas surenka apie 30 procentų (SODRA, kelių fondas, privalomas sveikatos draudimas ir kiti fondai, kurių yra apie 12 ). O rezultate valstybė realiai pasiima ne 30, o 60 procentų. Vakarų pasaulyje (JAV, Australija, Vakarų Europa) darbuotojų atlyginimams tenka apie 50 procentų, apie 40 – valstybei, 10 – verslininkui. Lietuvoje darbuotojams tenka tik apie 30 procentų, o valstybė vietoje 40 pasiima 60 procentų. Įsivaizduokime, kad valstybė pasiimtų tiek, kiek Vakarų pasaulyje. Tuomet vietoje 30 milijardų (litais) atlyginimo fondo, būtų 50 milijardų atlyginimų fondas. Ir vietoje vidutinės algos į rankas, kuri dabar yra apie 550 eurų, turėtume virš 800 eurų atlyginimą. O vietoje minimalios algos į rankas 270 eurų, turėtume beveik 400.

reklama

Sklando mitas, kad mokėti didesnius atlyginimus darbdavius turėtų priversti stiprios profsąjungos. Tačiau jei iš darbdavių atimtume viską, ką jie turi (t.y. 7 procentus) – atlyginimai padidėtų tik 20 procentų. Pagal anksčiau pateiktus santykius tarp BVP vienam gyventojui ir atlyginimo, mums reikia ne 20, o 80 procentų (kad atlyginimai būtų apylygiai su vakarietiškais).

Lietuvoje pagal statistikos pateiktus duomenis veikia 48 tūkstančiai įmonių, o beveik pusę generuojamo pelno pasiima apie 100 didžiausių įmonių. Tos didžiosios įmonės galėtų mokėti ir didesnius atlyginimus, bet bendros situacijos tas nepakeitų, nes dauguma įmonių dirba beveik „tuščiais apsisukimais“.

Grįžkim prie pradžioje minėto teiginio, jog pensijos mažos dėl mažų valstybės įplaukų. Valstybė per mokesčius ir įmokas surenka apie 60 milijardų litų. Užpernai pensijoms išleista 8 milijardai, o biudžetiniams atlyginimams – apie 7 milijardai litų, taigi kartu sudėjus, jie sudaro apie ketvirtadalį valstybės surenkamų įplaukų (Vakaruose sudaro apie pusę). Akivaizdu, jog rezervai – milžiniški.

Dažnai galima išgirsti spėjimą, jo „jūs einate į rinkimus, vadinasi, braunatės prie lovio“. Reikia išsiaiškinti, koks gi tas lovys. Jei normaliose valstybėse jis sudaro 40 – 45 procentus, o pas mus – 60, seka išvada, kad Lietuvoje yra apie 15 milijardų litų perteklinių pinigų, kuriuos galima būtų perskirstyti. Dabar gi visada norima, kad tas lovys būtų vis pilnesnis, todėl didinami mokesčiai, beveik nedidinamos pensijos ir atlyginimai.

Kokia gi išeitis, paklausite. Ogi normali teisėsauga, kuri galėtų apsaugoti ne pripuolusių prie lovio politikų apetitus, bet gintų visuomeninį interesą.

Šauksmas