Profilaktinis gydymas

Metas pašnekėti apie labai opią problemą mūsų sveikatos apsaugos sistemoje. Apie kurią tylima. Bet aš jaunas, nepatyręs, dar nenusvilęs ir vis dar neabejingas tam, kas vyksta su manim ir aplink mane, tad pabandysiu apie tai pakalbėti. Dar nenujaučiate apie ką aš? Ogi apie padėkas, pakišas - kyšius. Skubios pagalbos skyriuje.

Ši problema paprastai iškyla tuomet, kai nesutampa skubios pagalbos gydytojo ir paciento nuomonė dėl būtinybės būti paguldytam į ligoninę – gydytojui atrodo, ir tyrimai tai patvirtina, kad paciento būklė pakankamai nebloga, kad galėtų toliau gydytis namie,  tuo tarpu ligonis ar jo artimieji primygtinai nori ir reikalauja patekti į ligoninę.

Aš tai vadinu profilaktiniu gydymu. Mano nuomone, tai praeito amžiaus reliktas, kai žmonės neturėjo kito pasirinkimo tik dirbti, dirbti, ir dirbti tol kol susidėvėsi; kai buvo galvojama, kad žmogus nėra gyvybės forma, ir kad tam dalykui (nežmogui) poilsio bei patenkinti normalius poreikius nereikia. Taip gyvenantys žmonės greitai susidėvėdavo, t. y. anksčiau laiko, jiems buvo nepaaiškinta ir nesuvokiama kas yra žmogus, jo sveikata, kaip rūpintis savo kūnu ir siela, nebuvo ir informacijos apie tai. Tik buvo diegiama žinia, kad reikalui esant jus visada paguldys į ligoninę ir pagydys. Taigi dažnai patys žmonės ir nuspręsdavo, kad jam jau pakankamai blogai ir metas gultis į ligoninę. Ir guldydavo. Nes valstybė neskaičiavo, nebuvo reikalo skaičiuoti, kiek tai kainuoja, ir kad nėra prasmės to daryti. Ir šiuo metu dar daug žmonių taip pat gyvena ir įsivaizduoja, kad ligoninė tai sanatorija ar kurortas, kuriame reikia profilaktiškai kas kelis metus ar kasmet pagulėt, kad atlašintų ir „pasveiktum“. Nes tie žmonės ilgai taip gyveno, nes kitaip nematė, ir nieko čia jau turbūt nepakeisi.

Taigi, kaip vyksta profilaktinis įsigrūdimas ar profilaktinis artimųjų įgrūdimas į ligoninę? Kartais būna ir abiejų procesų sintezė, kai ir artimieji, ir pacientas siekia vieno tikslo - pakliūti į skyrių.

reklama

Pirmiausia potencialus pacientas (ta prasme jis mano, kad jis yra potencialus ir perspektyvus (perspektyvus pacientas yra toks, kuris dabar sunkiai serga ir kurį ligoninėje puikiai išgydys) pacientas), sugalvoja kalną įvairių ligų simptomų, tarpusavyje dažnai nederančių, nesusiejamų, ir nesuvedamų net į dabar taip madingas priešinsultinę ar priešinfarktinę būkles.Visus simptomus paryškina, supainioja, tada pasako auksinę frazę - "kraujospūdis šokinėja" (kai kurie detalizuoja, kad nuo 105 iki 140 mmHg st. – dažnai sumaišomi sistolinis ir diastolinis spaudimai) ir prikuria dar visokių istorijų. Tuomet paprastai seka gydytojo bandymas visus skundus ir simptomus struktūrizuoti ir sudėlioti taip, kaip turėtų būti. Tuo tikslu gydytojas užduoda daugybę klausimų kaip kiekvienas simptomas atsirado, kito ir t. t. Pacientai net patys nepastebi, kaip atsakinėdami į klausimus pradeda painiotis, pasimeta, pamiršta simptomus dėl kurių atvažiavo, pradeda akcentuoti kitus ir t.t. – pasaka be galo.

Antras dublis – į veiksmą įsitraukia artimieji, kurie dažnai geriau nei pirmųjų metų rezidentas kaip žirnius greitakalbe išberia paciento skundus, anamnezę ir būklę, pradedant nuo to, kas buvo prieš 10 metų, kokios ligos per tą laiką puolė, ką negero yra gyvenime jautęs, kokiose ligoninėse gulėjęs ir galiausiai kas vyko paskutiniu metu - viską sumala ir paryškina mažiausiai 10 kartų.

Gydytojas, būna, kad net neturi laisvų lovų skyriuje, bet jei turi ir yra principingas, mėgsta pačiam gresiantį stresą valdyti (jei prisiguldysi sveikų žmonių į skyrių kris tavo reputacija, bet svarbiau tai, ką darysi tuomet, kai atvažiuos tikrai sunkus pacientas ir vietų nebebus?), didvyriškai atremia ir tai. Nes niekam dar niekada nepakenkė prieš 8,5 metų buvęs nedidelis kraujospūdžio išsireguliavimas, ir prieš 2 metus buvusi hospitalizacija M. Marcinkevičiaus ligoninėje (ar kitoje - pavadinimas čia nesvarbu) ir t. t.

Visgi istorija taip paprastai nesibaigia ir beveik visada būna trečias dublis, kai neturintys kur dėti pinigų giminės pasitelkia į pagalbą visagalius popierėlius. Iš tiesų tik mano, kad tie popierėliai visagaliai. Pradeda juos kišti visur, pradedant rankomis ir kišenėmis, baigiant stalčiais ir ambulatorinėmis kortelėmis (esu matęs kaip gydytojai pinigus įdėjo į gėlių puokštę, bet tai buvo kitokiu atveju, kai pacientą gydytoja išrašė iš skyriaus. Gydytoja pamatė tuos pinigus tik po kelių dienų, kai gėlėms pakvipo kelione į šiukšliadėžę). Toliau veiksmas gali pakrypti įvairia linkme. Bet man tai būna momentas, reikalaujantis daugiausiai kantrybės ir labiausiai išmušantis iš vėžių (nes aš mokausi ir kažkiek moku gydytis, o ne kovoti su vėjo malūnais). Jautiesi kaip iš Raudonųjų žibintų kvartalo, kur visi galvoja, kad įkiš tau pinigus ir tuomet tu elgsies kaip nori jie. Iš žvilgsnių supranti, kad tu tik jaunas, medicinos neišmanantis daktariūkštis ir neturėdamas patirties nekreipi dėmesio į baisius paciento skundus ir dar baisesnę būkle, nepaguldai jo į skyrių ir dar drįsti neimti pinigų ir apskritai - nesielgi taip, kaip liepia pinigų davėjas. Ypač rezistentiškais atvejais pasakau, kad mus stebi kameros (nors jų tikrai nesimato ir kabinete nėra – yra kitur), ir kad garsas yra įrašinėjamas. Tai suveikia. Dažniausiai. Minusas Lietuvoje yra toks, kad policininkams siūlant kyšį, gali nubausti ir kyšininką, ir policininką. O medicinoje nubausti gali tik gydytoją – tas, kuris kyšį duoda šių dienų teisinėje sistemoje lieka teisus, o gydytojas visada kaltas. Mano nuomone, tai didelė blogybė. Man būtų geriau, kad būtų mokama didesnė sveikatos draudimo įmoka, tuomet absoliučiai dingtų noras duoti pinigus, būtų didesnės algos medikams, o tai garantuotų finansiškai saugesnę ateitį (naivu, bet esu linkęs tuo tikėti).

reklama

Kas vyksta neimant pinigų ir neguldant į skyrių žmogaus, kuriam tu kaip gydytojas manai, nėra ką tame skyriuje veikti? Kyla konfliktas. Tada tampi nebe gydytoju, o antžmogiu, kuris negerbia paciento, kuris nekenčia žmonių, kuris nemoka pasirūpinti. Kiek tada sulaukiu grasinimų direktoriumi ir vedėjais, su kuriais neva buvo sutartas paguldymas arba kurie mane tai jau taip nubaus, kad žemė su dangum maišysis.

Įvykus konfliktui, visada laukiu atomazgos  - skundo. Dar nesulaukiau, bet ruošiuosi, nes tikrai bus. Šiaip niekada, net esant reikalui nenoriu eiti į administraciją ir neskubu ten, nes tai yra vieta, kur tau pranešama apie skundus. Nors kol kas, turiu tik vieną padėką, kuri, kaip suprantu, buvo metų (o gal ir daugiau) įvykis, nes apie jį kalbėjo turbūt visi, net vyr. slaugytoja ir vedėjas keliskart paklausė ar žinau, kad gavau. Nes šiaip, įprastai, skubios pagalbos skyrius gauna tik skundus... Raštiškos padėkos labai smagu, bet gali jų ir nebūti, jei būtų normalus, adekvatus ir nuoširdus padėkojimas už suteiktą pagalbą. 

Kita konfliktų pusė yra ta, kad tu net atlikęs visus tyrimus, daugiausia 99 proc. esi tikras, kad paciento būklė yra tokia, kokia yra dabar. Net atlikęs visus įmanomus tyrimus skubios pagalbos skyriuje gali įvertinti tik tai, kokia paciento paciento būklė yra dabar. Kaip bebūtų gaila, gydytoja ne burtininkas ir jis negali atspėti kas su pacientu bus po valandos, po dienos, tuo labiau po savaitės.

Ir daugybę kartų manęs klausė, o kas bus jei pasidarys blogai? Kviesti ir kviesti greitąją? Taip! Kviesti greitąją, nes niekas nežino kaip bus kai bus. Aš atsakau tik už tą laiką, kol pacientą matau savo akimis ir galiu vertinti jo būklę.

Teko girdėti apie gydytojus-serverius. Tai yra toks reiškinys, kai į duomenų bazę suvedami paciento skundai, anamnezė, tyrimų rezultatai. Jie apdorojami ir palyginami su milijonu kitų pacientų duomenų ir tuomet kompiuteris parodo, pavyzdžiui, tokį rezultatą: „pacientui už 10 min. pradės skaudėti krūtinėje ir jam išsivystys infarktas“ ir t. t. Mokslinė fantastika!

Tikriausiai pastebėjote, kad papasakojau nepasisekusį profilaktinio pasigydymo scenarijų. Visaip būna. Būna, kad ir pasiseka, bet dažniausiai ne dėl popierėlių, o dėl grasinimų, ir noro nepakenkti (dėl minėto paciento būklės kitimų nenuspėjamumo, noro ilgiau paciento būklę stebėti). Ir šioje vietoje man kilo noras trumpai pafilosofuoti apie mediko vietą visuomenėje, požiūrį į mediką ir panašius momentus. Labai trumpai.

Žiniasklaida visuomenei dažniausiai formuoja tik blogą medikų įvaizdį. Laikraščiuose ir televizijoje daugiausia skanduojama apie nelaimingus atvejus, medikų klaidas, nepasisekusius atvejus. Ir jie sulaukia didžiulio pasisekimo, nes tautiečiai gi mėgsta kriminalus ir kai kas nors kitiems nesiseka. O ar susimastėte, kiek kasdien žmonių susiduria su medikais, ir kiek tų kontaktų pasibaigia teigiamai ar net labai teigiamai? Tik apie tai niekur neskelbiama (nors daugėja geros informacijos apie transplantacijas, pasisekusius gydymo atvejus ir kt.), nors tai įvyksta bent tūkstantį kartų dažniau. O apie nelaimingus ir nepasisekusius  atvejus juk išgirstame ne kasdien, bet apie tai tikrai sužinosite.

Tuo tarpu apie nelaimingus, nepasisekusius atvejus, nors ir retesnius, sužino visi. Bet žmonės, atsibuskite, medikas dirba savo darbą, t. y. diagnozuoja, gydo, prižiūri, užsiima profilaktika ir t. t. O jūs tikite žiniasklaida, kuri nori nenori perša nuomonę, kad medikai tai žudikai baltais chalatais.

Tikrai atsipeikėkit, mes dirbam savo darbą, jūsų labui. Mes medikai, mes dirbame su žmogumi, su žmogaus kūnu ir psichika, ne su jūsų maistu, pinigais, turtu ar žeme ar pramogomis. Todėl gydytojas turi teisę pasakyti, kad tam tikrose situacijose žmogus miršta ir tai neišvengiama. Ir tenka su tuo susitaikyti, o ne kaltinti visus aplinkinius. Tie kas dirba su jūsų maistu, gali pasakyti, kad sorry kepsnys sudegė, reiks palaukti kito, bankininkas gali pasakyti, kad jūs negausite paskolos, protų mūšio vedėjas gali pasakyti, kad jūsų komanda užėmė paskutinę vietą, taip būna ir su gyvybe, ji anksčiau ar vėliau gęsta. Tad naudokitės proga kol neužgeso.