Socialistai pralaimėjo Venesuelos parlamento rinkimus

Dideliam imperialistų ir jų liokajų džiaugsmui, gruodžio 6 d. vykusiuose Venesuelos parlamento rinkimuose Nicolo Maduro vadovaujami socialistai patyrė pralaimėjimą: kol ligšiolinė opozicija laimėjo 99 vietas parlamente, socialistai tegavo tik 44 (iš viso yra 165 vietos).

OPOZICIJA – JAV PENKTOJI KOLONA

Tai yra pirmas Venesuelos socialistų pralaimėjimas rinkimuose nuo pat N. Maduro pirmtako, Hugo Čavezo, atėjimo į valdžią 1999-aisiais; kaip žinome, H. Čavezas ėmė vykdyti pažangias socialines ir politines reformas, nacionalizuodamas naftos išteklius ir faktiškai paversdamas Venesuelą realiai savarankiška valstybe, o nebe JAV vasalu – bananine respublika – kokia ji ir buvo iki 1999 m.

SEKSUALINIAI IŠKRYPĖLIAI – IMPERIALIZMO AGENTAI

Įdomus vadinamojo opozicinio judėjimo Venesueloje aspektas yra vadinamųjų seksualinių mažumų šalininkų garsūs šūkavimai apie tariamą N. Maduro režimo abejingumą ar netgi priešiškumą jų tariamų teisių reikalams – rinkimuose į Venesuelos parlamentą antisocialistinėje stovykloje dalyvavo net atviras transvestitas.

Tai parodo, kad seksualiniai iškrypėliai, mobilizuojami šiuolaikinio liberalizmo ir pseudo-kairiųjų ideologijų, faktiškai sudaro vieną iš daugelio JAV imperialistų aresenalo elementų, nors, kaip taisyklė, jokioje šalyje jie nesudaro didesnės gyventojų dalies ir todėl telieka tik itin groteskišku imperializmo vertybių atspindžiu.

reklama

BOLIRAVINĖ REVOLIUCIJA PAVOJUJE

Akivaizdu, kad socialistams pralaimėjus rinkimams, parlamentinę daugumą sudarinės buržuazinės jėgos, kurios ne tik priešiškos socialistinėms N. Maduro šalininkų idėjoms, bet ir tiesiogiai aptarnauja JAV interesus šalyje.

Šito šviesoje galima neabejoti, kad prieš N. Maduro bus organizuojama arba apkalta, arba savotiškas venesuelietiškas maidanas su tikslu visą valdžią atimti iš socialistų ir grąžinti Venesuelą į jos buvusį bananinės respublikos statusą.

Be to, juk itin dideles viltis į perversmą prieš šalį valdžiusius socialistus vadinamiejo opozicionieriai deda dar nuo H. Čavezo mirties 2013-aisiais metais, po kurios estafetę perėmė N. Maduro; šiandien H. Čavezo ir N. Maduro vedama Bolivarinė revoliucija yra atsidūrusi kaip niekada didžiuliame pavojuje, ypatingai dėl to, kad, patinka mums tai pripažinti ar ne, ji prarado nemažos dalies žmonių palaikymą.

EKONOMINIS NUOSMUKIS

Nors, kaip pripažinome viršuje, šiandien Venesuelos socialistai ir nebeturi absoliučios piliečių daugumos palaikymo, vis dėlto, savo laiku jie tokią turėjo, o tai, be abejo, lėmė faktas, kad H. Čavezo valdymo laikotarpiu ženkliai pagerėjo didžiulės gyventojų dalies materialinis pragyvenimo lygis: nacionalizavus naftos išteklius ir ėmus vykdyti pažangesnę socialinę politiką, neišvengiamai turėjo pagerėti ir Venesuelos darbo žmonių padėtis.

JANKIŲ EKONOMINIS TERORAS

Vis dėlto, nemaža dalis tų pačių darbo žmonių šiandien, sugundyti klaidingų tariamo amerikoniško kapitalistinio rojaus iliuzijų, eina iš vien su buvusiąja opozicija. Ir tiesioginė to priežastis yra jau keletą metų šalį slegiančios ekonominės problemos, kurios yra JAV imperialistų taikomų sankcijų prieš Venesuelą padariniai. Tad, tarp kitų dalykų, Venesuela gali būti įvardijama kaip JAV ekonominio teroro auka.

REFORMISTINIS BOLIVARIZMO POBŪDIS

Tam, kad galėtume aiškiai suvokti ir teisingai įvertinti krizinę situaciją Venesueloje, privalome turėti nors bendrą supratimą, ko siekė ligšiolinė Venesuelos valdžia ir kokios buvo jos esminės klaidos.

reklama

Ne paslaptis, kad tiek N. Maduro, tiek ir H. Čavezo tikslas – socialistinės santvarkos Venesueloje sukūrimas; tačiau aiškus faktas, kad per pastaruosius 16-ą metų, nepaisant daugybės pozityvių reformų, šis tikslas nebuvo įgyvendintas, t. y. nebuvo įvykdytas pilnas gamybos priemonių perėmimas iš kapitalistų į dirbančiosios visuomenės rankas: juk iki šiol Venesueloje egzistuoja privatus biznis su aiškiai socialistinei vyriausybei priešiškais interesais ir, šiaip ar taip, tai iki šiol yra kapitalistinė šalis.

PROLETARIATO DIKTATŪROS KLAUSIMAS

Mes čia nesakome, kad socialistai iš karto paėmę valdžią būtinai turi ar gali įvesti ir patį socializmą – netgi Tarybų Rusijos atveju egzistavo ir sėkmingai buvo įgyvendintas pereinamasis laikotarpis, žinomas NEP’o pavadinimu. Tačiau, kaip teisingai suprato Vladimiras Leninas, svarbiausia marksizme – tai mokymas apie proletariato diktatūrą.

Šio teiginio teisingumą patvirtino ne vien tiktai V. Lenino teoriniai samprotavimai ar loginiai išvedžiojimai, bet ir ilgametė revoliucinės kovos praktika: dar niekada nebuvo sukurtas socializmas su buržuazine demokratija, be proletariato diktatūros įvedimo, nes, ar įvestas socializmas ar ne, esminis klausimas yra klausimas dėl to, kieno rankose yra politinė valdžia ir koks šios politinės valdžios pajėgumas.

VADINAMASIS DEMOKRATINIS SOCIALIZMAS

Venesueloje socialistai valdžioje jau kelioliką metų, bet jie paliko buržuazinės demokratijos politinę sistemą, o todėl ir nesugebėjo, kad ir turėdami didžiulių masių palaikymą, susidoroti su buržuazine opozicija, užgniaužti pasipriešinimą socializmo įvedimui ir įtvirtinti naują santvarką šalyje.

Vadinamasis demokratinis arba XXI amžiaus socializmas, kurį iškėlė H. Čavezas, siekęs įgyvendinti socializmą be proletariato diktatūros, naudojantis užsilikusiais buržuazinės demokratijos mechanizmais, nesugebėjo ne tik pereiti nuo kapitalistinio prie socialistinio ūkio, bet ir apskritai išsilaikyti valdžioje.

TRUMPOS IŠVADOS

Socialistai pralaimėjo parlamentinius rinkimus ir tuo, labai galimas daiktas, artėja Bolivarinės revoliucijos epochoas Venesueloje atomazga ir visiškos kapitalistų savivalės atstatymas, o jei ne, tai garantuotas chaoso ir suirutės laikotarpis.

Šito priežastys glūdi ne vien tiktai ekonominiame ir politiniame JAV spaudime tiek sabotuojant Venesuelos ūkį, tiek ir finansuojant vietinę opoziciją, bet ir pačių Venesuelos socialistų strateginėse klaidose, vadinamojo demokratinio socializmo doktrinoje, joje esančiame proletariato diktatūros būtinumo neigime.

Tik ateitis parodys ne tik koks bus Bolivarinės revoliucijos likimas, bet ir tai, ar išmoks ir, jei taip, kaip H. Čavezo ir N. Maduro valdymo laikotarpio bei vadinamojo demokratinio socializmo pamokas išmoks ne vien tik Venesuelos, bet Lotynų Amerikos ir pasaulio kovotojai už šviesesnę tautų ateitį.