Parlamentarų grupė: „Lietuvos Komunistų Partija vykdė genocidą“

Vis netyla kalbos apie tai, kad saujelė parlamentinių „teisuolių“ nusprendė imtis iniciatyvos, kad uždraustoji Lietuvos Komunistų Partija (LKP) ne tik būtų įvardijama kaip „nusikalstama organizacija“, bet dar ir apkaltinama „genocido vykdymu“.

Kol tūlam „patriotui“ šitokia retorika tikriausiai kelia didžiulį moralinį pasitenkinimą, mums ji mažų mažiausiai tekelia tik sarkastišką šypseną.

Visų pirma, niekas neneigia, kad būta represijų, per kurias nukentėjo tiek kai kurie nekalti asmenys, tiek ir iš tiesų visuomenei priešiški elementai. Tai – istorinis faktas, kuris buvo neišvengiamas dėl objektyvių pokario Lietuvos gyvenimo realijų.

Bet vienas dalykas yra genocidas, t. y. siekis sunaikinti tautą; visai kitas –  tariamas ar netgi tikras susidorojimas su kokia nors politine ar kriminaline grupuote.

Jei LKP ar tarybų valdžia apskritai būtų vykdžiusi lietuvių tautos genocidą, tai Tarybų Lietuvos laikotarpiu ne tik nebūtų buvę tokio didžiulio bendro gyventojų skaičiaus išaugimo, bet taip pat ir pačios šalies „sulietuvėjimo“ (lietuvių procento išaugimo).

reklama

Vis dėlto, kaip žinome, tarybų valdžios gyvavimo pabaigoje Lietuvoje gyveno praktiškai 3,7 mln. žmonių, kurių daugiau kaip 80 proc. sudarė lietuvių tautybės asmenys, ką bekalbėti apie klestėjusį meną bei kultūrą.

Žinoma, čia turime reikalą su buržuaziniams veikėjams būdingu mąstymu: juk yra lygūs, bet yra ir lygesni…

Mažutė dalis lietuvių tautos, konkrečiai, buožės, kapitalistai ir smetoninio režimo liokajai, o dabar – jų palikuonys ir landsberginiai vadukai – sudaro „tautos žiedą“, kuris esą gali save įvardyti kaip vienintelį tikrąjį „lietuvių tautos“ reprezentantą.

Tuo tarpu absoliuti dauguma lietuvių ir Lietuvos piliečių, lyginant su šiais „šviesuliais“ – varguoliai, runkeliai, šiukšlės ir pan.

Tokia yra mūsų ponų „patriotų“ logika, kuria remiantis galima sakyti, kad LKP vykdė lietuvių tautos genocidą, kuomet didžioji dalis lietuvių tautos išgyveno ligi tol neregėtą materialinio bei kultūrinio suklestėjimo laikotarpį, o tuo piktinosi tik saujelė smetoninės diktatūros nostalgikų.

Bet kol šie šunyčiai lojo, socializmo karavanas važiavo ir Lietuva, vedama tikrų patriotų, tokių kaip Antanas Sniečkus, sėkmingai vystėsi ir, skirtingai negu šiandien, turėjo aiškią ir, tiesą sakant, ne tokią jau ir prastą ateities perspektyvą.

Kitas dalykas – neįtikėtinas, netgi juoda to prasme juokingas šio kaltinimo prieš LKP veidmainiškumas. Ką gali apie genocidą kalbėti arba moralizuoti tie, kurie patys atstovauja lietuvių tautą faktiškai naikinančiam režimui? Būtent „nepriklausomos“ Lietuvos, t. y.  kapitalistinės Lietuvos, kaip Amerikos vasalo, egzistavimo laikotarpiu prasidėjo ir įsibėgėjo fizinio lietuvių tautos sunaikinimo procesas, kurį lydi šlykščiausias moralinis bei kultūrinis visuomenės išsigimimas.

Tad jau kam, o tikrai ne mūsų „gerbiamiems“ Seimo nariams, atstovaujantiems Kovo 11-osios Lietuvos – nustekentos, pažemintos ir apiplėštos Lietuvos – „idealams“, aiškinti visuomenei, kas vykdė ar nevykdė genocido. Tegul jie prieš kaltindami kitus pasižiūri į pačius save.