Ukrainietišką svajonę galima sunaikinti, tik leidus jai realizuotis

Apie įvykius Ukrainoje Egidijui Baltušiui pasakojo politikos konsultantas ir analitikas iš Kijevo Dmitrijus Džangirovas.

Egidijus Baltušis: – Ukrainoje jau 2 metus valstybės gyvenimas sukasi arti kolapso?

Dmitrijus Džangirovas: – Situacija kritiška, bet Ukrainoje išliko paskutiniai 2 bastionai ir jie pakankamai stiprūs. Tiek kaime, tiek nedideliuose miesteliuose išliko nedidelis privatus ūkis, kuris padeda giminaičiams miestuose. Kad galėtų išgyventi, ukrainiečiai šiuo metu lengvai atsisako, bet kokių nereikalingų dalykų arba patogumų. Kaimuose gyvena miestiečių giminaičiai, tėvai, broliai, seserys. Senais laikais buvo daržai kolektyviniuose soduose, o dabar –  60 a, 1,5, 2,5, 4 ha ūkeliai, ir tai stiprus argumentas išlikimui.

Antras stiprus bastionas – šešėlinė ekonomika. Nesiimsiu įvertinti jos tikslių mastų – ar tai 40 ar 30 ar 50 procentų, bet šešėlinė ekonomika labai rimtas žmonių gelbėjimosi ratas.  Nuosmukis vyksta ir čia, bet viešajame sektoriuje prekybos apimtys krito ne mažiau 25 procentų. Tokio kritimo nebuvo net 1990 ir tai labai rimta, nes ir šešėlinė ekonomika, kaip bebūtų, vistiek turi išėjimą ir į mažmeninę, ir į didmeninę prekybą.

reklama

E.B.: – O ar valdžia kovoja su šešėline ekonomika?

D.D.: – Nestipriai. Didelio karo su šešėline ekonomika nėra.  Suprantate yra mokesčiai, kurie neišvengiami kaip mirtis, juos moka ir šešėlinė ekonomika, greičiau tai būdas išgyventi, net tokio dalyko, kaip atlyginimo mokėjimas vokeliuose yra bendras tikslas: mažinti mokesčių krūvį verslui. Ko gero, ukrainiečiai atlyginimus tokiu būdu gauna yra nuo 50 iki 100 procentų, bet tai vistiek bendrai paėmus yra labai mažos pajamos. Atlyginimai yra kritiškai maži, o pensijos … nėra šešėlinių pensijų, jos visos realios, jos yra šiandien 55, 60, 70 JAV dolerių…

E.B.:– Taip išeina, kad norint išgyventi, reikalinga kažkokia šešėlinė schema, kitaip žmonėms būtų galas?

D.D.: – Visi stengiasi kažkaip išgyventi, žinoma, sunkiausia senukams. Pavyzdžiui, visi stengiasi išnuomoti kambarį, nors nuomos kainos ir krito . Tokia mūsų krizės kaina, kad reikia 2 kart daugiau dirbti, kad uždirbtum tiek, kiek uždirbdavai 2013 metais. Visuomenė, kad išlaikytų savo minimalias išgyvenimo pajamas, stengiasi dirbti kas 1,5, kas 2 etatais, visi ieško papildomo uždarbio, niekas nesibodyja mažai apmokamo darbo, daug blogiau yra visai neturėti darbo. Vienas taksi vairuotojas, veždamas mane brangiu užsienietišku automobiliu, man pasakojo, kad neseniai dirbo didelės įmonės vadovu, o po “reiderių” jam liko tik mašina, ir jis stengiasi uždirbti nors kokius pinigus. Štai iki ko mes nusiritome. Kad grįžti prie gyvenimo lygio, kurį gyvenome prie Janukovyčiaus, mums reikia 10-15 metų.

Dar daugiau, jei paimtume vyresnius gyventojus, iš jų net kai kurie palaikė Maidaną ir jame dalyvavo, daugiau taip “blogai”, kaip prie Janukovičiaus niekada nebegyvens ir gyvenimo pokyčių nebepamatys, o likusį savo gyvenymą jie gyvens dar blogiau. Kitas dalykas, kad pagrindo nepasitenkinimui išties buvo. Valdžia yra įsitikinusi, kad yra formalios statistikos augimas kaip BVP, realios algos, realios pencijos, perkamosios galios. Tie, kas tuo  tiki, yra valdžios šalininkai, o iš tikro jie nesupranta paprasčiausio dalyko, kaip mes išėjome iš  2008- 2009m krizės. 2010 m Ukraina pradėjo pamažu keltis ir tikrai buvo pragyvenimo lygio gerėjimas, bet visuomenė matė, kaip staigiai pradėjo kilti gyvenimo lygis pas plėšrūjį elitą ir valdininkus, o tai pykdė.

reklama

Visuomenei buvo nesuprantama, kodėl jų gyvenimo lygis kyla per lėtai, ne taip, kaip norėtusi. Antras momentas: Kijeve, nežiūrint tai, kad Kijevas pats sėkmingiausias visoje Ukrainoje iš ekonominio plano, vistiek visuomenė matė prabangą žmonių, kurie paprasčiausiai sėdėjo ant finansinių srautų ir kurie atiminėdavo įmones. Prasidėjo  verslo ir nuosavybės užgrobimas. Paprastai tai buvo vidutinės įmonės, bet pasitaikydavo ir smulkaus biznio, o tai išaukdavo pasipriešinimą ir nepasitenkinimą. Šitokiame fone, visuomenėje vyko diskusija dėl Europietiško pasirinkimo ir atsitraukimo nuo Muitų Sąjungos.

Reikia suprasti, kad mitologija dėl ES buvo kažkokioje švarioje formoje, kur propagandistai visai rimtai (kaip opozicionierius Jeceniukas) aiškindavo, kad mes eisime į ES vien dėl to, kad ten aukštesni atlyginimai, pensijos ir kitas socialinis aprūpinimas. O kada aš klausdavau: kaip tai vyks, ar mes visi viską po lygiai pasidalinsime, ar kaip? – atsakymo niekas nežinojo. Na, aš nekartą užduodavau tiems eurofanams šiuos klausimus. Man argumentuodavo, kad ES rinka yra 8 kart didesnė nei Rusjios, aš klausdavau: apskritai 8 kartus ar 8 kartus Ukrainos prekėms? - Atsakymų nebuvo.

Žinoma, man viskas jau tada buvo aišku, bet ką aš noriu pasakyti, kad ir Kijeve, atrodo žmonių gyvenimas buvo neblogame lygyje, tačiau visuomenė buvo nepatenkinta. Būdavo pateikiami net absurdiški argumentai, kaip kažkokia senutė kaime kalba, kad reikia eiti į ES ir pasirašyti asocijaciją, kadangi ten kokybiška medicininė įranga, o tai leis mums turėti tokią įrangą mūsų kaimo ligoninėje. Aš neišvedžioju, taip pas mus tuomet žmonės fantazavo, aš mačiau tokias apklausas, tokią propagandą, o dėl to sunku buvo ginčytis, nes tai kartu buvo įdėjos mitų pavidale.

E.B.:– Tai žmonės įtikėjo į savo pačių sukurtas svajones?

D.D.: – Taip. Viskas buvo kaip svajonė. O svajonės nugalėti neįmanoma, svajonę galima sunaikinti, tik leidus jai realizuotis. Tai ir įvyko, kada Ukraina pasirašė asociacijos sutartį su ES.

Šauksmas