Nežmoniškiausi XX amžius eksperimentai

XX amžius be viso kito buvo dar ir daugybės eksperimentų amžiumi. Eksperimentų, kuriuos mes šiandien kitaip kaip nežmoniškais ir pasibjaurėtinais nepavadintume. Ir visgi negalima neigti, kad tų eksperimentų rezultatai padarė tam tikrą įtaką mokslo pažangai.

VENDELO DŽONSONO EKSPERIMENTAS

1939 metais psichologas Vendelas Džonsonas atliko eksperimentą su 22 vaikais našlaičiais. Pusei jų jis „diagnozavo“ tam tikrus kalbos pažeidimus (realiai neegzistuojančius), o kita pusė vaikų gavo teigiamas charakteristikas.

Rezultate, pas visiškai sveikus vaikus, gavusius neigiamas charakteristikas, ėmė iš tikrųjų rastis kalbos defektai, kurių anksčiau nebuvo, iškilo ir kitų problemų, taipogi susijusių su negatyvia charakteristika.

Džonsono kolegos pavadino jo eksperimentą nežmonišku, kadangi pati idėja eksperimentuoti su našlaičiais pasirodė mokslo bendruomenei absoliučiai nehumaniška. Nežiūrint į tai, kad bandymo rezultatai nebuvo apskelbti nė viename moksliniame leidinyje, tai buvo pirmasis tyrimas, kuris atkreipė dėmesį į žmogaus kalbos ryšį su jo jausmais ir emocijomis.

reklama

MALIARIJOS TYRIMAI UŽ GROTŲ

Per II Pasaulinį karą JAV armija, kartu su sveikatos apsaugos departamentu tyrė maliarijos simptomus ir ligos eigą, naudodami kaip bandomuosius kalinius, kadangi nenorėjo užkrėsti sveikų kareivių.

Tuomet tyrimas gavo apdovanojimą už pagalbą armijai, o pagiriamasis straipsnis buvo išspausdintas žurnale Life.

Kaliniai tapo pirmaisiais žmonėmis, ant kurių išbandė naujus vaistus. Vėliau, per Niurnbergo procesą, nacistų gydytojai netgi paminėjo šį eksperimentą, mėgindami pateisinti savo pačių veiksmus. Vėliau buvo priimti įstatymai, draudžiantys daryti bandymus su žmonėmis, kurie negali atsisakyti dalyvauti eksperimente.

DACHAU IR HIPOTERMIJOS TYRIMAI

Nacistai atliko begalę beprasmiškų ir nežmoniškų eksperimentų, per kuriuos bandomieji patyrė didžiules kančias ir pažeminimus. Tačiau yra eksperimentas, kurio rezultatus vis dėlto pripažino mokslininkai – hipotermijos tyrimai Dachau.

Nacistų „gydytojai“ panardindavo bandomuosius į ledinį vandenį arba palikdavo šaltyje, o paskui staigiai panardindavo į vonią su beveik verdančiu vandeniu. Daugiau kaip šimtas žmonių žuvo ir absoliučiai visi patyrė nežmoniškus skausmus.

Renkant duomenis tolimesniems tyrimams ir kruopščiau ištyrus konclagerio archyvą, buvo išsiaiškinta, kad eksperimentai buvo ne tik negailestingi, bet ir beprasmiški – nacistai nekėlė sau jokių medicininių ar mokslinių tikslų.

IŠMOKTO BEJĖGIŠKUMO SINDROMAS

reklama

Profesorius Martinas Seligmanas reguliariai kratė šunis elektra, įrodydamas tokiu būdu išmokto bejėgiškumo teoriją. Tyrimo metu dalis šunų reguliariai patirdavo elektros smūgius tam tikrą laiką. Paskui visi šunys, įskaitant tuos, kurie patyrė elektros smūgius, buvo patalpinti į narvus, per kurių sieneles šuo galėjo lengvai peršokti. Tačiau prieš tai elektra kratyti šunys netgi nemėgino bėgti iš narvų.

Išmokto bejėgiškumo sindromas ir dabar labai plačiai naudojamas – šio atradimo pagrindu kuriamos depresijos gydymo ir vaikų motyvacijos metodikos.

HARLOU EKSPERIMENTAS

Ne vieną dešimtmetį Haris Harlou vadovavo serijai eksperimentų su beždžionėmis, kurie šiandien būtų laikomi neetiškais. Jis paimdavo makakos mažylį ir augindavo jį izoliacijoje arba, kaip pats tai vadindavo, „bevilitiškumo duobėje“.

Nežiūrint į žiaurumą, jo tyrimai padėjo įrodyti, koks svarbus mamos buvimas šalia mažylių vystimuisi. Eksperimento metu beždžioniukai augo su dviem „surogatinių motinų“ rūšimis: pusė jų buvo padaryta iš vielos, kita pusė – iš audeklo.

Makakos, kurios augo su „mama“ iš audeklo, išaudo aktyvesnės, o tos, kurios išaugo šalia vielinės „mamos, buvo baikščios ir turėjo gerokai mažesnį svorį. Eksperimentas parodė, kad nepakanka paprasčiausiai maitinti vaiką – jam reikalingas švelnumas ir motiniška šiluma.

EKSPERIMENTAS SU MĖLYNAKIAIS IR RUDAAKIAIS

Po Martino Liuterio Kingo nužudymo mokytoja Džeinė Eliot padalino savo trečios klasės mokinius į dvi grupes. Iš pradžių ji susodino į priekinius suolus visus, pas kuriuos buvo mėlynos akys – ji juos dažniau gyrė, skyrė papildomo dėmesio.

Kai dėl tų, pas ką buvo rudos akys, tai jiems reikėjo sėdėti galiniuose suoluose, nešioti specialias apykakles ir jiems pastoviai primindavo, kad jie ne tokie protingi, kai mėlynakiai. Po savaitės ji sukeitį grupes vietomis. Rezultate mokiniai, tarp kurių nebuvo nė vieno negro, pradėjo kur kas geriau suprasti, ką reiškia būti „juodu“.

Nežiūrint į tai, kad šiuolaikiniu požiūriu eksperimentas buvo atliktas pažeidžiant etines normas (vaikų neklausė sutikimo dalyvauti, be to, jie patyrė patyčias), jis buvo pozityviai priimtas visuomenėje ir Eliot netgi ėmė vesti kursus, apmokančius tolerancijos.

www