Avys ir vilkai. Kas pakels Europą kovai už išlikimą?

„Jie pakels kalaviją kai tik mes jį numesime!“ Taip, kalbėdamas apie būsimąjį Vakarų ir Rytų civilizacijų susidūrimą, dar XX a. pradžioje rašė Oswaldas Spengleris.

Šiandienos Europa jau riaugėja visiškai nekontroliuojamais atvykėlių srautais su tarp jų įsimaišiusiais teroristais (o juk pritariančių „pasaulinio kalifato“ idėjai daug daugiau!), ją viens po kito drebina kruvini džihadistų siurprizai.

Deja, Europa, kaip ir pranašavo Spengleris, neturi nei valios, nei vidinių jėgų gintis. Žinoma, po kiekvienos minioje sprogusios bombos ar nupjautos „netikėlio“ galvos Senojo žemyno politikai kurį laiką pasvaido rūstybės kupinus žaibus, grasindami teroristams „lig šiol neregėtu susidorojimu“. Tačiau vis žadamas rūstus Armagedonas taip niekad ir neįvyksta. Barzdoti mulos Londone ir toliau laisvai skleidžia neapykantą Vakarams, Paryžiaus policija „vis stebi“ potencialiai pavojingus“, taikūs biurgeriai po senovei per mylią aplenkia nedraugiškus getus, o juodbruvi Briuselio paaugliai niekinamai prunkščia į žurnalistų kameras esą „bedieviams“ taip ir reikia: „Tai ne europiečių, o Alacho žemę, ir skiria jis ją kam nori“. Paprastai tai reiškia: „susikiškite savo taisykles sau į vieną vietą!“

Vakarų pralaimėjimą Spengleris įžvelgė, visų pirma, nenumaldomame Europos visuomenės senėjime ne vien tik fizine, bet, kas ne mažiau svarbu, – moraline prasme. Europa pavargo dominuoti, pavargo diktuoti, pavargo kariauti, karšta geležimi rikiuoti prieš save visą pasaulį. Kelti siaubą ir pagarbą, kad ir kaip šventvagiškai XXI a. tai beskambėtu. Ji pavargo netgi agresyviau gintis, ir tai taps jai nuosprendžiu. Europos noras traukti ginklus išblėso, arba traukia ji juos nenoriai ir nerangiai, tik praleidusi smūgius į pačius paširdžius.

reklama

Vakarai, nepaisant viso technologinio, pramoninio ir iki šiol akivaizdaus karinio pranašumo, prarado svarbiausia – jaunatvišką veržlumą, stichišką pergalių ir nukariavimų troškimą. Spenglerio žodžiais tariant, tą „pirmykštį“, „barbarišką“ savisaugos ir dominavimo instinktą, vertųsi kautis dėl vis naujų horizontų ir, reikalui esant, bet kokiomis priemonėmis ginti save. Deja, pasaulyje lygsvaros nebūna: arba tu privalai nuolat atakuoti, arba nuolat trauktis. Kas, kad mūsų „liberalūs“, „humanizmu puošti“ protai nenori to pripažinti? Kas, kad lig šiol savo susikurtoje, palyginti ramioje europietiškoje buityje be karo, bado ir maro jautėmes nepasiekiami „necivilizuoto“ Anapus rankai?

Deja, tas Anapus nėra kitoje planetoje, o egzistuoja šalia, kaskart vis arčiau ir netgi tarp mūsų. Ten negalioja mūsų žaidimo taisyklės, negalioja iki utopizmo naivūs (ar greičiau – beprotiški?) amžino tarpkultūrinio sugyvenimo mitai, skirti ne kam kitam, o mūsų pačių bejėgystei užliūliuoti. Nesakau, kad šiandienos Europoje tais mitais netikima. Tikima, ir kartais iki tokio lygio, kad tai jau primena beviltiško narkomano kvaitulį. Bet visais laikais buvo aišku kaip diena: laisvė, teisės ir gerovė – nebuvo ir nėra jokia duotybė šiame negailestingame pasaulyje. Viską reikia iškovoti ir dažnai negailestingai ginti. Neužmiegant ant laurų, vis iš naujo ir iš naujo. Kitaip turėsi teisių tiek, kiek tau leis kitas!

Oswald Spengler (1880 – 1936 m.)

Spengleris rašė, kad rytietis permato europietį kiaurai, kai tik tas prabyla apie žmogiškumą ir amžiną taiką. Šiuose žodžiuose jis jaučia vakariečio baimę ir valios ginti save trūkumą. „Tai anksčiau jie bijojo baltųjų, bet dabar jie juos niekina“ – konstatavo vokiečių filosofas. Bet kodėl nutiko būtent taip, o ne kitaip?

Ogi todėl, kad europiečiai savyje išrovė galybės, pergalių ir šlovės mitus. Jie prarado religiją, kuri siūlė mirties įveikimą – vieną esminių bet kokios civilizacijos variklių. Galima iš to juoktis, galima nepripažinti, bet filosofas nekliedėjo, kalbėdamas apie tai, kas kuria Jos Didenybę Istoriją.

Be religinio mito, be tikėjimo savo išskirtinumu, nemirtinga šlove ir žygdarbiais, visuomenė tapo pacifistine. „Amžinasis karingumo pradas mirė vėlyvųjų amžių taikume. Europietis ėmė siekti komfortiškos ramybės. Ramybės, bet kokia kaina“. Vyrą – karį su ginklu rankose pakeitė taikinga vyriškos lyties būtybė „meilės paraduose“, o sukrėtimų nemėgstantis prekeivių (dabar jie vadinami verslininkais) luomas – šimtmečiais valdžiusią rūsčią karinę aristokratiją. „Vikingai išplaukė, biurgeriai liko“ – šis posakis kaip niekad tinka dabartinei Europai, naiviai besitikinčiai, kad priešas neatsilaikys prieš jos gėles ir atvirą šypseną. Deja, priešas ateina ne glėbesčiuotis, o skersti avių, kuriomis mes ir tapome. Mūsų atvirumu vadinamas neatsakingas atlapaširdiškumas bei visiška impotencija mirtino pavojaus akimirka liudija, kad tai ne priešas tapo galingas, o mes patys tapome silpni.

reklama

Tai ar verta stebėtis, kad Europą nenori kautis, o primygtinai ir kone maldaute siūlo priimti radikaliems atvykėliams jos gyvenimo sąlygas? Net keršto jausmo mes neturime: žaibiško, stichiško ir negailestingo. Mes leidžiame juoktis iš savęs, patapę klounais – į kairę ir į dešinę avansu išdalintų „liberaliųjų teisių“ įkaitais. Mes neturime teisėto pykčio, mes neturime išgyvenimo instinkto sąlygoto įsiūčio, mes neturime ginklų, kuriuos Europoje kadaise turėjo kiekvienas laisvas ir pakaltinamas pilietis, tam kad nedelsiant apgintų savo, ir savo vaikų gyvybes. Avys niekada nepasipriešins vienam vieninteliam tarp jų įsisukusiam vilkui. Vilką gali sustabdyti tik toks pats agresyvus žvėris.

Tačiau viskas, kas mums nuolat siūloma – tai „reikšti solidarumą“ ir nuolat gedėti dėl vis naujų teroro aukų, nešti popierines širdeles prie paminklų ir, taikiai susikibus už rankų, giedoti pagrabines giesmes. Galbūt tada kas nors gedės palinkęs ir prie mūsų pačių kraujo balų Europos sostinių aikštėse? Juodas humoras Vakarų saulėlydžio akivaizdoje…

Tai ką gi siūlė Spengleris? Ne, jis nesiūlė grįžti į viduramžius, jis nesiūlė griebtis valstybinio teroro ar atkurti išsikvėpusį kolonializmą, tačiau jis siūlė, jei reikia, nepabūgti kautis. Receptas – kautis: „Po griežtomis kultūringumo bei civilizuotumo formomis mumyse turi likti bent dalelė kažkur nuo senų laikų užsilikusio barbariškumo, galinčio prasiveržti kritiniais laikais tam, kad atsilaikytume, nugalėtume ir išliktume“.

—

P.S. Spėdamas, kad mūsų politkorektiškais laikais šis tekstas susilauks nevienareikšmės reakcijos, sakau, kad jis nėra nukreiptas prieš VISUS musulmonus. Tačiau jis yra nukreiptas ne tik prieš teroro aktų vykdytojus ir organizatorius, ne tik prieš garsiai ar nebyliai šiems išpuoliams pritariančius, bet ir prieš realybės nesuvokiančius, bekraščio mazochistinio liberalumo mitologijoje paskendusius savižudžius. Pagaliau – prieš mūsų pačių vidinę baimę ir bejėgystę, tik greitinančią Spenglerio pranašautą Saulėlydį, mūsų pačių pasaulio mirtį…