Paryžiaus įvykiai ir imperializmas: „lygūs“ ir „lygesni“

Visi žinome, kas prieš keletą dienų įvyko Paryžiuje – įvykdytas daugiau kaip šimtą gyvybių nusinešęs teroro aktas, už kurį atsakomybę prisiima vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojai.

ŽINIASKLAIDOS ISTERIJA

Nenuostabu, kad šis incidentas sukėlė ir toliau kelia didžiulį, netgi isterišką skandalą Vakarų pasaulio žiniasklaidoje: kas tik dabar nekalba apie „terorizmą“, „islamizmo grėsmę“ ar „Europos ateitį“? Išpuolius vieningai smerkia tiek liberalai, tiek ir vadinamosios „kraštutinės dešinės“ veikėjai, šaukdami išsigimusios ir kasdien vis labiau išsigimstančios Europos atstovus savotiškam „kryžiaus žygiui“ Vakarų kultūrai ir civilizacijai apginti.

Bet, kaip žinome, ta vadinamoji „kultūra ir civilizacija“ pati yra pasiekusi tokį degradacijos laipsnį, kad yra labai abejotina, ar šitoks „kovos šauksmas“ galės įkvėpti ką nors daugiau, kaip tik bandas idiotų, nesuvokiančių ir nenorinčių suvokti tikrųjų šio incidento bei pačių islamizmo ar terorizmo reiškinių priežasčių.

Į KENIJOJE AR LIBANE VYKUSIAS ŽUDYNES „DEMOKRATAMS“ – NUSISPJAUTI

Verta pažymėti tai, kad praktiškai tuo pat metu, kai įvyko garsieji Paryžiaus išpuoliai, vienoje labiausiai nuskurdintų Afrikos šalių – Kenijoje – viename universitete įvyko dar kruvinesnis teroristinis išpuolis, per kurį buvo išžudytinet 147 studentai. Ne mažiau tragiškas įvykis neseniai sukrėtė ir Libano sostinę – Beirutą – kuriame žuvo daugiau kaip 40 žmonių.

Bet kažkodėl apie tai sisteminė žiniasklaida perdaug nešneka – įdomiau juk linksniuoti „Paryžiaus tragediją“ – negu užsiminti apie tragedijas „besivystančiose“ šalyse kaip Kenija ar Libanas – ką bekalbėti apie tai, kad daugelyje tokių kraštų kruvini išpuoliai ir bergždžios mirtys dažnai būna netgi ne atskiri incidentai, bet niūri kasdienybė.

Aišku, Prancūzijos nelaimei skiriamas didesnis dėmesys, nes tai yra žymiai galingesnė ir įtakingesnė šalis, kuri, dėka savo pozicijos, natūraliai mėgins kaltinti kitus, o ne pasižiūrėti, kokios tikrosios islamizmo ir terorizmo priežastys.

„LYGŪS“ IR „LYGESNI“

Šitoks faktų vertinimas parodo, kad didieji Vakarų „demokratai“, mėgstantys klykti apie „lygias teises“ ir „demokratiją“, kur tik tai būna reikalinga jiems naudingiems perversmams ir karinėms invazijoms prieš savarankiškas šalis rengti, arba kelti absurdiškus seksualinių bei kitokių iškrypėlių „teisių“ klausimus, faktiškai lygiateisiškumo nepripažįsta, kada tai liečia jų pačių „civilizuotų“ ir „demokratinių“ visuomenių (ne) lygiateisiškumą kolonijinių bei kvazikolonijinių šalių atžvilgiu, akivaizdžiai pastarųjų nenaudai.

reklama

Jis parodo, kad šiuolaikinėje tarptautinių santykių sistemoje, kuri, vienaip ar kitaip, yra viešpataujančios socialinės-ekonominės santvarkos, kapitalizmo, pasekmė ir politinė išraiška, nepaisant gražiai skambančių „demokratinių“ šūkių, vis dėlto yra „lygūs“ ir „lygesni“: Afrikoje, Azijoje ar arabų šalyse kasdien gali žūti dešimtys, šimtai ar netgi tūkstančiai žmonių, tame tarpe vaikų ir moterų, ir visiems „padoriems vakariečiams“ į tai bus daugiau ar mažiau nusispjauti; o tegul tik žūsta vos vienas-kitas europietis ar amerikietis – ir tai jau taps pasaulinio masto tragedija, dėl kurios, girdi, turėtų gedėti kone visas pasaulis.

Galima netgi retoriškai paklausti, kasgi yra toks nusistatymas, jei ne grynų gryniausias rasizmas?

TERORIZMAS IR MIGRANTŲ KRIZĖ

Girdisi ir tokios versijos, esą egzistuojanti tiesioginė koreliacija tarp Paryžiaus įvykių ir terorizmo apskritai bei pastaruoju metu vis aštrėjančios Europą užplūdusių pabėgėlių bei kt. migrantų krizės.

Už šitokio teiginio esanti racija – nebent tik faktas, kad iš tiesų dalis „Islamo valstybės“ kovotojų sėkmingai įsiskverbia į Europą, imituodami pabėgėlius – tai yra nepaneigiama. Šito šviesoje dažnas „patriotas“ ar „baltosios Europos gynėjas“ šauks visus į kovą su migrantais bei pabėgėliais.

Tačiau pabėgėlių bei migrantų vaizdavimas neva tai didžiausiu blogiu ar priešu, būdingas „ultradešiniesiems“, rodo tik visišką nesusigaudymą situacijoje, arba grynų gryniausią demagogiją, arba grynų gryniausią idiotizmą. Nes juk pabėgėliai, migrantai – tai tėra tiktai pasekmės daug sudėtingesnių procesų, apie kuriuos mąstyti ir kuriuos suvokti tūlam tautininkui galbūt yra pernelyg sudėtingas uždavinys…

KAPITALISTINIS IMPERIALIZMAS – PASAULIO NEGANDŲ PRIEŽASTIS

Tiek pabėgėlių krizė ir masinė migracija, tiek ir kylanti islamistinio terorizmo banga – visa tai tėra tiktai pasekmės, o ne giluminės priežastys. Galima sakyti, kad priežastys – skurdas bei karai Artimuosiuose rytuose, Afrikoje ir kt. panašiose šalyse. Betir šitoks klausimo aiškinimas geriausiu atveju būtų tik naiviai paviršutiniškas.

Reikia suprasti, kad kraštuose, iš kurių ir per kuriuos į Europą plūsta pabėgėlių minios esančio skurdo, karų ir kt. neramumų priežastis yra šiuolaikiniame pasaulyje viešpataujanti socialinė-ekonominė santvarka – kapitalizmas – kuris lemia tai, kad vieni išnaudoja kitus, šiuo atveju, „išsivysčiusios“ Vakarų šalys per transnacionalinį gamybinį bei finansinį kapitalą barbariškai išnaudoja Afrikos bei Azijos šalių gamtinius bei žmogiškuosius išteklius ir iš to kraunasi milžinišką pelną.

Kapitalizmas lemia darbo išnaudojimą; išnaudojimas lemia tai, ką dar „Kapitale“ Karlas Marksas įvardijo kaip visuotinį kapitalistinio kaupimo dėsnį: kuo toliau vystosi bei auga kapitalistinė gamyba, tuo labiau auga kapitalas ir skursta darbas, tuo labiau auga atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų.

Tai – ne subjektyvi K. Markso, kaip ekonomisto ar istoriko nuomonė, bet objektyvus, moksliškai ir istoriškai patvirtintas dėsnis: globaliu mastu duobė tarp turčių ir skurdžių iš tiesų yra didesnė, nei kada nors anksčiau per visą žmonijos ekonominę istoriją (dar pagal 2014 m. Pasaulio banko pripažintą statistiką, 85 asmenys valdo kone pusę pasaulio turto, ką bekalbėti apie viršutinį 1 proc.).

Auganti kapitalo ir turtų koncentracija neišvengiamai gimdo monopolijas, kurios jau daugiau kaip prieš šimtą metų pradėjo savitą kapitalizmo stadiją, kuri šiandien, įgijusi itin sudėtingas formas, artinasi prie savojo epogėjaus – imperializmą: skirtingų monopolinių kapitalo centrų iškilimą, jų vykdomą kapitalo eksportą į pigesnių išteklių kraštus ir tai sekančią tarpusavio kovą dėl naujų rinkų ir teritorijų užgrobimo.

Šiandienos pasaulis iki pat savo šaknų yra valdomas imperializmo, kuris lemia tiek pasaulinę ekonominę bei politinę hierarchiją, tiek ir kylančius karus bei konfliktus. Pasaulinėje imperialistinėje sistemoje Afrikos ir Azijos šalys dažnu atveju, nepaisant formalaus savarankiškumo, iš esmės atlieka lygiai tą patį pigių gamtinių bei žmogiškųjų išteklių šaltinių vaidmenį, kokius atlikdavo ir anksčiau, turėdamos oficialų kolonijinį statusą; tai yra neokolonializmas.

reklama

Jos pasekmių tarpe yra ne vien tiktai dabartinė pabėgėlių krizė, bet ir masinė nuskurdintųjų kraštų gyventojų migracija į Europą ir Vakarus apskritai: jei šios šalys nepatirtų baisiausio galimo ekonominio išnaudojimo ir politinio pavergimo, tiek per vietinius, europiečiams parsidavusius banditinius „vadukus“, tiek per tiesioginę užsienio įtaką, tai ir nebūtų jokio realaus pagrindo žmonėms masiškai bėgti iš savojo krašto.

Jau kam, o tikrai lietuviams turėtų būti gerai suprantama, kad žmonės ne iš gero gyvenimo palieka savą tėvynę; o tai suvokus paaiškėja, kad „multikultūralizmo“ projektas Vakarų šalyse pats yra natūrali imperializmo pasekmė, kuris savo ruožtu gimdo rasizmą ir etninius konfliktus, kurie naudingi vien tik kapitalui.

Kapitalizmas gimdo skurdą vienur ir perteklių kitur, nerūpestingą miesčionišką egzistavimą Vakarams ir kruviną chaosą likusiam pasauliui. Tai yra giluminė problemų ir pasaulio negandų priežastis, apie kurią kalbėti nepopuliaru, nes juk tai diskredituoja ne vien tiktai „Vakarų demokratijas“, bet ir pačią kapitalistinę santvarką apskritai.

VAKARAI PATYS KALTI

Pagaliau, kaip ten bebūtų, Vakarai tiek dėl pastarųjų teroro aktų, tiek ir dėl kylančio islamiškojo terorizmo bangos apskritai, tam tikra prasme patys ir kalti: ne vien tiktai dėl vykdomo imperialistinio Trečiojo pasaulio kraštų apiplėšimo, ne tik dėl savo šovinistinių-rasistinių pretenzijų į buvimą „laisvės ir demokratijos“ nešėjais pasauliui, bet ir savo keliamais ir organizuojamais karais, be to, ir pačiu „Islamo valstybės“ pirmtakų finansavimu, apginklavimu bei parengimu, siekiant nuversti Muamarą Kadafį Libijoje ir Bašarą al Asadą Sirijoje.

Vakarų europiečiai netgi ne dešimtmečius, bet ištisus šimtmečius engdami bei išnaudodami savo kolonijas, dabar įgijusias formalų savarankiškumą, bet vis dėlto likusias neokolonializmo orbitoje, tik mėgaujasi šio ekonominio bei politinio didelės pasaulio dalies pavergimo teikiamomis privilegijomis, tačiau nesusimąsto, apie tai, kad šitokie veiksmai anksčiau ar vėliau sukelia atoveiksmį, kuris esamu momentu ir reiškiasi islamistiniais sąjūdžiais.

Tame tarpe ir pati Prancūzija, būdama imperialistine agresore, savo esme teroristinio NATO bloko aktyvia nare, dalyvaudama Libijos okupacijoje ir Sirijoje bei Irake siautėjančių nusikaltėlių paruošime, neabejotinai neša didelę dalį kaltės, kaip ir Jungtinės Valstijos bei Europos Sąjunga (ES) apskritai.

Tad čia matome toli gražu ne „nekaltą auką“ Prancūzijoje, žinoma, kalbant ne apie atskirus tragedijoje žuvusius asmenis, bet apie Prancūziją, kaip valstybę ir vadinamosios Vakarų civilizacijos atstovę, o būtent verkšlenantį skriaudiką, kuris, kaip sakoma, pats muša, pats ir rėkia.

RUSIJA PRIEŠ „ISLAMO VALSTYBĘ“ IR IMPERIALISTINIŲ JĖGŲ KONKURENCIJA

Žinome ir tai, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas, dar Jungtinių Tautų susirinkime paskelbęs apie savo valstybės ketinimus imtis konkrečių veiksmų prieš „Islamo valstybę“, savo pažadą tęsi, nors ir dideliam Vakarų imperialistinių valstybių nepasitenkinimui: jau ne pirma savaitė kaip Rusijos pajėgos tiesiogiai dalyvauja prieš „Islamo valstybę“ ir kt. banditų grupes Sirijoje nukreiptuose kariniuose veiksmuose.

Tai tiesiogiai susiję ne vien tik su Rusijos reagavimu į „Islamo valstybės“ jai metamus grasinimus, bet ir Eurazijos valstybių integravimo projektu, kurį Rusija vykdo drauge su Kinija, Kazachstanu bei Iranu: Rusijos intervencija Sirijoje turėtų didinti šio besiformuojančio bloko įtaką regione ir sudaryti atsvarą Euroatlantiniam blokui, kurio priešakyje regione stovi JAV ir Izraelis.

Iš vienos pusės, tai yra neabejotinai teigiamas dalykas – ir dėl to, kad pagaliau yra imamasi realių veiksmų prieš „Islamo valstybės“ barbarus, ir dėl to, kad šiuo būdu yra sudaroma atsvara JAV įtakai, kuri nuo TSRS žlugimo buvo kone absoliuti.

Tačiau reikia būti blaiviems ir suprasti, kad Rusija kartu su savo naujai formuojamu Eurazijos bloku, kad ir būdama atsvara JAV imperializmui, nėra jokia panacėja ir esminės alternatyvos esamai tvarkai, konkrečiai, kapitalizmui ir imperializmui, nesiūlo: tai yra tik dar vienas atskiras imperialistinio kapitalo centras, kuris šiandien kyla, kol JAV pamažu smunka.

Tai yra ne kas kita, kaip skirtingų imperialistinių jėgų, iš vienos pusės, JAV ir ES, iš kitos pusės, Rusijos su Kinija ir BRICS valstybėmis, tarpusavio konkurencija; iš šios konkurencijos gali kilti gerokai didesni neramumai, ekonominiai žaidimai ir netgi „karštieji“ karai, kas artina pasaulį prie situacijos, daugeliu esminių bruožų panašios į 1914-uosius metus.

Visiškai neatmestina galimybė, kad šiuose XXI ekonomikos ir geopolitikos žaidimuose tarp šiuolaikinių imperialistinių jėgų „Islamo valstybė“ ir Artimieji rytai gali suvaidinti panašų vaidmenį, kokį 1914 m. suvaidino Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Ferdinando nužudymas, bet kaip bus, parodys tik artimiausių kelerių metų įvykiai.