Genderio anatomija arba baisi pasaka apie mergaites ir berniukus

Gerbiamas skaitytojau, ar teko kada lankytis absurdo teatre? Arba tapti masinės apgaulės, kurios dalyviai užsiima labai keistais ir nenatūraliais dalykais, auka? Susidaro įspūdis, kad tau arba pradeda stogas važiuoti, arba visas pasaulis staiga išėjo iš proto. Tokį jausmą patyriau, kai susipažinau su genderio ir Gender Mainstreaming koncepcija, užgimusia Amerikos universitetuose, pasigriebta liberalių kairiosios ir feministinės pakraipos ideologų. Teorija, patiekta su kovos už lygias teises padažu, buvo sėkmingai sumaitinta tarptautinio moterų judėjimo šalininkėms ir dabar ją paklusniai įgyvendina Vakarų politikai-marionetės. Skubu tave patikinti, gerbiamas skaitytojau: stogas važiuoja ne tau, o jiems. Iki absurdo privestas šiandieninis politkorektiškas reliatyvizmas gali prajuokinti bet kurį blaiviai mąstantį žmogų. Vis bėda, kad tai - juokas pro ašaras.

Skambūs vaikiški balsai žaidimo aikštelėje ir miego valandos ramybė. Mažyliai su prijuostėmis, dalykiškai maitinantys savo lėles ir pasišiaušę išdykėliai, lenktyniaujantys žaisliniais automobiliukais. Tai - vaikų darželis. Vieta, į kurią atvedame savo vaikus ir esame tikri, kad šią dieną jie praleis jaukiai ir saugiai. Vieta, atrodytų, be galo tolima nuo politinių batalijų ir socialinių eksperimentų. Tačiau ne tiems, kurie dieną naktį rūpinasi, kaip pertvarkyti visuomenę. Kurie iš visų jėgų, pasitelkę valstybės mechanizmą, siekia pagerinti mums gyvenimą. Kurie naktimis nemiega, o vis svajoja ir planuoja: štai jis, paprastas ir nuostabus, tolerantiškas ir santūrus - jau pamažu užgimsta nuostabus naujasis ateities pasaulio žmogus.

Tačiau naujas ir, juo labiau, nuostabus žmogus neatsiranda pats savaime, lydekai paliepus, man panorėjus: jį reikia užauginti, išpuoselėti, išauklėti... Būtent tokį uždavinį sau išsikėlė Vienos miesto tarybos narė Renata Brauner ir projekto vadovė Daniela Orner, įkurdamos 1999 metais Fun & Care - pirmą Austrijos sostinėje "jautrų lytims" (geschlechtssensibel) vaikų darželį. Galima pamanyti, kad tokiame darželyje sukurtos geriausios sąlygos tiek mergaitėms, tiek berniukams - atitinkamai jų įgimtoms savybėms, polinkiams ir interesams. Kurgi ne. Įgyvendindamos genderio teorijas realiame gyvenime, organizatorės siekia "atverti berniukams ir mergaitėms kiek galima daugiau įvairiapusių kelių, siekiant tikrosios šansų lygybės (renkantis profesiją, partnerį ir t.t.)". Vaikams siūlomos "naujos, alternatyvios, su stereotipais nieko bendro neturinčios galimybės". Kaip tai realizuojama praktikoje?

Labai paprastai. Mergaitės mokomos žaisti futbolą, krapštytis su įrankiais, atiminėti iš berniukų automobiliukus, "atsikariauti" vietą garderobe, pasiekti savo tikslus riksmais ir smurto pagalba. Berniukams demonstruojama, kaip reikia žaisti su lėlėmis, juos supažindina su masažo ir kūno priežiūros gudrybėmis, išduoda kiekvienam rankinuką su kosmetikos rinkiniu, paaiškina, ką reiškia būti gražiam, aprengia princesių suknelėmis, lakuoja nagus, padeda įprasti prie pasyvaus vaidmens: kentėti, prašyti pagalbos, nusileisti. Pavyzdį rodo auklėtojos ir auklėtojai, neretai vaidinantys visiškai nebūdingus savo lyčiai vaidmenis.

FPÖ (Austrijos laisvės partija) deputatas K. Klementas griežtai sukritikavo parlamente šitą ir kitus į jį panašius Gender Mainstreaming`o projektus, dėl ko jį nušvilpė kairiųjų partijų atstovai. Projekto įkvėpėjai Renatai Brauner sekasi geriau: dabar ji yra Vienos vice merė ir Austrijos socialdemokratų partijos SPÖ pirmininko pavaduotoja.

O tuo metu Berlyne...

Pedagogai iš Miuncheno organizacijos "Disensas" rengia su paaugliais iš Marcano taip vadinamą "Išankstinių nuostatų konkursą", kuris turi parodyti, kad moterys ir vyrais skiriasi gerokai mažiau, negu priimta manyti. Įsiplieskė karšti debatai apie tai, ar gali mergaitės šlapintis stovėdamos, ar turi vaikinai demonstruoti savo jausmus. Pabaigai du "Disenso" darbuotojai pareiškė vienam ypač užsispyrusiam vaikinukui, kad "jis paprasčiausiai apsimeta vaikinu, iš tikrųjų pas jį yra vagina". Labai galingas pedagoginis veiksmas, tiesa? Ir, be jokios abejonės, labai naudingas paaugliui, kuris dar nežino, kuris iš pasaulių jam realesnis - tasai, virtualus kompiuterinių žaidimų ir kino, agresijos pasaulis, ar tas, realusis, pilnas melo ir abejingumo. Ir kas žino, ką tas vaikinas išdarinės po kelių metų: kraipys nuogą užpakalį homoparade, spardys senukus metro ar skubės su puokšte gėlių į gimdymo namus? Pastarasis variantas mažiausiai tikėtinas, jei turėsime galvoje, kad bus pasiektas oficialus "Disenso" tikslas, o būtent - "sugriauti paauglio saviidentifikaciją", "išauklėti iš jo nuosavos lyties kritiką" ir suformuoti iš jo ne tai, kad "kitokį vaikiną", o apskritai "ne vaikiną".

Tokia "pedagoginė veikla" bet kuriam normaliam ir padoriam žmogui pasirodys jei ne kriminalinė, tai bent jau viešai smerktina. Tačiau... Esmė slypi tame, kad finansuoja tokius projektus valstybiniai biudžetai, strategijos Gender Mainstreaming, apie kurią ir kalbėsime, rėmuose.

reklama

Genderio teorijos esmė - tai sąvokos Sex (biologinė lytis) atskyrimas nuo sąvokos Gender (socialinė lytis). Tokiu būdu, genderis išreiškia socialinius lyties aspektus konkrečioje visuomenėje, konkrečioje kultūroje. Atrodytų, įprastas mokslininko sociologo, kuris stebi ir analizuoja, instrumentas... Kur kas mažiau nekaltai atrodo idėja paimti į savo rankas visus genderio vaidmenų perskirstymo visuomenėje svertus. Ši koncepcija buvo pavadinta "Genderio kryptimi" (Gender Mainstreaming). Angliškas terminas, mažai ką sakantis ir vokiečiui, ir bet kuriam kitam europiečiui. Tačiau miglotumas ir nekonkretumas šiuo atveju yra neatskiriama sumanymo dalis. Sumanymo, kuris jau įgyvendinamas. Nepastebima, tačiau nenumaldomai.

ES Amsterdamo susitarimas, pasirašytas 1997 metais įtvirtino Gender Mainstreaming kaip oficialią strategiją. Viename iš JTO dokumentų ji apibūdinta kaip "pagrindinė globalinė strategija, skatinanti genderinę lygybę", kuri privaloma visoms valstybėms JTO narėms. Ji turi tapti svarbiausia visuose visuomeniniuose projektuose. Ir kiekviename žingsnyje, ar tai būtų patrankų modernizacija, naujos geležinkelio linijos tiesimas ar viešojo tualeto dažymas, būtina priešintis lyčių diskriminacijai, laikytis lygybės principų: "Genderio vaidmenys, nelygybė ir disbalansas - tai anaiptol ne natūrali biologinių skirtumų pasekmė, visa tai lemia sistemos ir kultūros, kuriose mes gyvename. Tai reiškia, kad galime įtakoti genderio vaidmenų formavimą ir keitimą, mesdami iššūkį susiklosčiusiai situacijai ir siekdami socialinių pokyčių... Genderis - tai auklėjimo rezultatas... Genderis apibrėžia socialiai ir kultūriškai nulemtus moterų ir vyrų elgesio modelius, kurie, skirtingai nei biologinės lytys, yra viso labo "išmokti", vadinasi, juos galima pakeisti".

O kam keisti lyčių elgesio modelius? Su vyrų ir moterų lygiomis teisėmis viskas aišku, įstatymų lygmenyje jos seniai įtvirtintos. O čia kalba eina jau apie šimtaprocentinę lygiavą ir unifikaciją! Bejėgiai pakeisti egzistuojančius skirtumus tarp vyrų ir moterų, genderio šalininkai neigia jų objektyvias priežastis ir nori įteisinti savo virtualią realybę griežtais nurodymais, pagal pačias geriausias totalitarių revoliucijų tradicijas. Čia jums ir lygiava, ir "griežta partinė linija", kurią pagrindė savo darbais "teoretikai". Tokie kaip amerikietė Džudit Batler, absoliučiai neigianti biologinės lyties realumą (!!!) ir propaguojanti seksualinius nukrypimus bei lyčių "sumaišymą". Arba jos prancūzas kolega poststruktūralistas Mišelis Fuko, kurio netradiciniai seksualumo tyrimai nutrūko dėl pačiu laiku jį numarinusio AIDS 1984 metais. Arba postmodernistas ir Fuko tautietis Žilis Delezas, šizoanalizės autorius, kuris nusižudė, nušokdamas nuo laiptų... Ir daugelis kitų "postfilosofų" ir "literastų".

Skaitome toliau. "Genderis - tai kai vadovaujamasi ne stereotipais "vyras" ir "moteris", o atsižvelgiama į visą žmonių įvairovę: niekas nepriklauso tiktai vyriškai lyčiai ar tiktai moteriškai. Mes gyvename pasaulyje, kurį įtakoja lyčių elgesio modelių pasiskirstymas". Kas gi iš to gaunasi? Nėra nei vyrų, nei moterų, o tiktai per prievartą paskirstyti vaidmenys? Vokiečių sociologas Konstantinas Mašeris rašo: "Paviršutiniškai skaitant, susidaro įspūdis, kad kalba eina apie vyrų ir moterų pusiausvyrą visuomeninėje ir profesionaliojoje sferoje. Kas gi gali tam prieštarauti? Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad kalba greičiau eina apie įvairovių lygybę. Įvairovių lygybę netrukus taps Vokietijos mokyklinių programų dalimi (jau tapo - Mašeris tai rašė 2006 metais). Mokiniai bus pastatyti prieš faktą, kad žmonės gali būti heteroseksualūs, homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs ir jiems teks apsispręsti, kuriai kategorijai, jie, mokiniai, save priskiria. Jokio gyvenimo būdo negalima bus laikyti nukrypimu. Nuo 2006-2007 metų Berlyne įsigalioja naujos mokymo programos 7-10 klasėms. Visos tos seksualinės pakraipos taps temomis biologijos, vaizduojamojo meno, užsienio kalbų, filosofijos, istorijos, visuomenės mokslų ir sporto pamokose".

Kad sužinotume, kokiu pavidalu pateikiami mokiniams visi tie supainioti ir žmogaus prigimčiai prieštaraujantys kliedesiai, galima užmesti akį, pavyzdžiui, į "Metodinius nurodymus biologijos, vokiečių, anglų kalbų, etikos, istorijos ir visuomenės mokslų, lotynų kalbos ir psichologijos mokytojams Berlyno vidurinėse mokyklose". "Nurodymai" pavadinti (prašau nenualpti) "Lesbietišku ir pederastiniu gyvenimo būdu", o išleido juos Berlyno-Branderburgo žemės mokyklų ir žiniasklaidos institutas, vadovaujamas Berlyno miesto senato.

"Nurodymų" autorius, mokytojas Martinas Fugė mergautine pavarde Haupt (patys spręskite, kokios jis/ji lyties), dėstydamas genderio teorijas, abejoja neabejotinais dalykais: "Dauguma žmonių mano, kad egzistuoja įgimti skirtumai tarp vyrų ir moterų. Visuotinai priimta manyti, kad esama tik dviejų biologinių lyčių, priešingų viena kitai ir kiekvienas žmogus nuo gimimo priklauso (pagal lytinių organų anatomiją, chromosomų rinkinį, endokrininės sistemos ir kūno ypatumus) vienai iš šių dviejų lyčių. Kiekvienas yra arba vyras, arba moteris... Toks požiūris atrodo iš pirmo žvilgsnio daugeliui žmonių tinkamas. Realybėje gi nebūna žmonių, kurie visu šimtu procentų turėtų visus vienos iš dviejų lyčių ypatumus. Žmonių skirstymas į viso labo dvi lytis apriboja tuos asmenis, kurie gimė su nevienareikšmiškais lyties požymiais. Interseksualūs žmonės (paprasčiau tariant - hermafroditai) turi patirti chirurgines operacijas, kad galėtų būti priskirti vienai ar kitai lyčiai".

Čia mes susiduriame su pasipiktinimą keliančiu ciniško piktnaudžiavimo hermafroditų problemomis atveju. Hermafroditai - nelaimingi, gamtos nuskriausti žmonės, kurie sudaro vos 0,004-0,05% naujagimių. Naudojantis mikroskopinės mažumos tematika, mėginama apversti aukštyn kojomis tradicines pažiūras į žmogų, šeimą ir visuomenę. Šita pasibjaurėtina taktika labai būdinga genderio teorijai apskritai. Pati sąvoka "genderis" atsirado seksologijoje, mėginant terminologizuoti transseksualų - žmonių, kurie jaučiasi priklausantys priešingai lyčiai (apie 0,001-0,01% visų žmonių) fenomeną.

Metodinė priemonė skelbia: "Dvilytiškumo norma verčia žmones priskirti save ar būti priskirtiems vienai iš dviejų biologinių (ir socialinių) lyčių. Ir nors tiktai itin retais atvejais biologinė lytis turi reikšmę, dažniausiai tiktai tada, kai užsiimama seksu, mūsų pasaulis vis tiek grindžiamas dvilytiškumu (atkreipkite dėmesį - apie vaikų gimdymą čia apskritai nekalbama). Daugelis vaikinų ir merginų nesutelpa įprastuose dvilytiškumo rėmuose ir jaučia diskomfortą. Jie vadina save "transgenderiais"... Seksualinio identiškumo nustatymas, remiantis asmeninėmis pažiūromis ir norais, nepriklausomai nuo dvilytiškumo normų, turi tapti savaime suprantama žmogaus teise. Mes dar toli iki to. Tačiau dvilytiškumo ribos pamažu klibinamos ir žingsnis po žingsnio plečiasi erdvė žmonių įvairovei".

Štai tokie kliedesiai diegiami vokiečių vaikams. Su priešinga nuomone ir argumentais susipažinti jiems neleidžiama. Laimei, kol kas tai dar įmanoma žiniasklaidoje ir internete. Pavyzdžiui, amerikiečių juristas ir publicistas D. Mandlis rašo, kad genderio ideologija kėsinasi atimti teisę į savo lytį, lytinį identitetą ir socialinę orientaciją. Lyčių supainiojimas - tai natūralių, prigimtinių lytinių vaidmenų neigimas, tokie vaidmenys pavadinami dirbtinai sukonstruotais. Įvairūs paskiri atvejai tampa pretekstais didinti galimų lyčių skaičiui. Lyčių supainiojimas pagrįstas Markuzės hipoteze, kad norint sunaikinti korumpuotą visuomenę, reikia skatinti bet kuriuos seksualinius nukrypimus".

Kaip lyčių supainiojimo strategija įgyvendinama realybėje, galima paskaityti toje pačioje 172 puslapių mokymo priemonėje "Lesbietiški ir pederastiniai gyvenimo būdai", ten šalia teorinės ir informacinės medžiagos studijavimo, siūloma megzti kontaktus su vietinėmis homoseksualistų organizacijomis, kviestis jų atstovus į pamokas, žiūrėti filmus ir žaisti žaidimus, pavyzdžiui: "Tu sėdi prie staliuko homoseksualistų bare ir nori susimedžioti šiai nakčiai simpatišką vyruką. Pasirodo naujas lankytojas, kuris tau atrodo patrauklus. Kaip pasinaudosi savo šansu?" arba: "Tavo vardas Peteris, tau 29 metai. Tu nori oficialiai užregistruoti partnerystę su savo draugu Kemaliu. Šiandien jūs ruošiatės papasakoti apie tai jo mamai".

Arba: "Tavo vardas Evelina Majer. Tau 19 metų. Tu nori užregistruoti partnerystę su savo drauge Katrina. Šiandien jūs einate pas liuteronų pastorę frau Šulc, kadangi norite susituokti bažnyčioje" ir t.t. Vokiečių sociologė Gabrielė Kubi kalba apie "Genderio kryptį": "Kalba eina apie socialinę inžineriją, apie naujo žmogaus sukūrimą, kuris galės kaitalioti savo lytis. Kad šito pasiektų, valdžia turi užvaldyti vaikus ir seksualizuoti juos kaip galima ankstyvesniame amžiuje. Tuo užsiima federalinis švietimo centras BxgA. Lytinio švietimo skyrius pavaldus Šeimos reikalų ministerijai, kuri įgyvendina realybėje genderio idėjas, visi kiti panašūs centrai pavaldūs sveikatos apsaugos ministerijai. BzgA nemokamai platina medžiagą, skirtą tėvams, mokytojams, auklėtojams, mokykloms ir mokiniams. Kiekvienas gali atsisiųsti ar perskaityti tą medžiagą internete".

Štai keli pavyzdžiai.

Vaikų seksualinio auklėjimo vadove, skirtame tėvams, turintiems vaikų, kurių amžius nuo 1 iki 3 metų, kalbama apie tai, kad būtina drauge su vaikais (!) tyrinėti ir stimuliuoti (!!!) lytinius organus. Šita pedofilijos vadovėlį primenanti brošiūra per 6 metus pasiekė 650 000 egzempliorių tiražą (neskaitant interneto), ir tik tada pasipiktinę tėvai ir konservatyvios žiniasklaidos atstovai ėmė skambinti pavojaus varpais. Šeimos, moterų ir jaunimo reikalų ministerija buvo priversta nutraukti brošiūros platinimą.

Profesorius Amendtas rašė apie šį skandalą: "Psichoterapinė patirtis byloja, kad viskas, kas susiję su lytiniais organais, sukelia vaikui psichologinę traumą. Į incestą panašių veiksmų uždraudimas turi istorišką ir kultūrinį pagrindą. Tačiau, panašu, genderio šalininkai nenori įžvelgti skirtumų tarp suaugusių ir vaikų (...) Skirtumai tarp kartų, kurie apskritai daro įmanomą kultūrą, genderio ideologijai atrodo įtartini. Savitvarda, draudimai ir gamtos nulemta nelygybė (nevienodumas) genderio ideologijai yra svetimi. Genetiniai, hormoninai ir biologiniai lytiniai skirtumai griauna genderio teorijos šalininkų iliuziją apie visų žmonių lygybę. Faktas, kad su tuo nevienodumu reikia skaitytis, įžeidžia genderistus. Genderio ideologijos šalininkai demonstruoja agresyvų susierzinimą, kai tik kalba užeina apie lyčių anatomijos skirtumus".

reklama

Švedija, "Genderio krypties" pionierė ir pavyzdys, kovoja su kitais skirtingumo pasireiškimais - neleidžia berniukams įprasti šlapintis stovint. Kaip ten bebūtų, Šeimos reikalų ministerija jau keletą metų platina iškreiptų santykių rekomendacijas kaip šviečiamąją medžiagą, skirtą tėvams. Brošiūrų autoriai pateikia argumentus, kuriuos galima išgirsti iš žmonių, turinčių sunkių psichinių nukrypimų, kai juos patraukia teisminėn atsakomybėn už tvirkinimą. Pagal liguisto jų vidinio pasaulio logiką, vaikai labai trokšta "tyrinėti" lytinius organus. Panašūs samprotavimai būdingi žmonėms, turintiems nukrypimą, kurį psichiatrai savo diagnostikoje klasifikuoja kaip pedofiliją. Ir visa ta "pedagoginė" medžiaga puikiai įsipaišo į bendrą pedofiliškos propagandos kontekstą, kur seksualiniai piktnaudžiavimai pateikiami kaip gėris vaikų labui, kaip kultūros, laimės ir tarpusavio santykių pagrindas.

Šių politinių ir pedagoginių skandalų neįmanoma užglaistyti paprasčiausiu liūdnai pagarsėjusių brošiūrų išėmimu iš apyvartos. Užglaistymas prasidės tiktai tada, kai Šeimos reikalų ministerija atsisakys genderio ideologijos, kuri normalų lytinį švietimą paverčia prievartiniu seksualiniu auklėjimu.

Vokietijoje vaikų seksualizacija prasideda nuo vaikų darželio. To paties federalinio centro BzgA platinamas dainynas "Pilvas, nosis ir užpakalis" (Bauch, Nase und Po) ir to paties pavadinimo kompaktinis diskas panardina vaikus į kūniško juslingumo ir intymių santykių pasaulį, paversdami vaikus, anaiptol ne angeliškas, bet dar ir ne nuodėmingas būtybes, racionaliais hedonistais, pačiupinėjamais ir čiupinėjančiais kūnais. Pateikiamos instrukcijos: "tu gali pasakyti ne, tu gali pasakyti taip, tu gali pasakyti stop arba "dar kartą, lygiai taip pat", "ne, man tai nepatinka" arba "man tai patinka", "liaukis" arba "och, dar, dar!" Į dainų tekstus neįkyriai įpinami atitinkami duomenys apie fiziologiją. Tokie dalykėliai gali priversti parausti netgi suaugusį žmogų, tuo tarpu darželinukai, dar nejaučiantys subtilios ribos, už kurios prasideda intymumas, sugeria viską kaip kempinės.

Seksualizavimas tęsiasi pradinėje mokykloje, paskui - vidurinėje ir gimnazijoje per seksualinio švietimo pamokas. Nuo devynerių metų - praktiniai užsiėmimai su prezervatyvais per pamokas - kol kas dar su muliažais.

Iškyla klausimas: koks tikslas įtraukti tokio jauno amžiaus vaikus į seksualinę revoliuciją, per prievartą mokant tokių dalykų?

Šeimos, moterų ir jaunimo reikalų ministerijos platinama "Mažoji kūno abėcėlė" (Das kleine Körper-ABC) pasakoja jaunesnio ir vidurinio amžiaus mokiniams apie viską, "apie ką jie norėtų paklausti, bet nesiryžta" ir lytinių santykių ir sekso fiziologijos sferų. O taip pat ir tai, ko klausti vaikai nė negalvojo. Žvaliai ir patraukliai pasakojama apie petingo malonumus. Paaiškinama, kad būti lesbiete ar homoseksualistu - tai absoliučiai normalu... Dar toliau nueina mergaitėms skirtas brošiūra "Mergaitiški reikalai" (Mädchen-Sache(n)), pasakojanti apie "tikrąją meilę" ir apie "pirmąjį kartą", apie aistras ir frustraciją, draugystę ir seksą.. Brošiūrą sudaro 11 skyrių, "pagyvintų paveikslėliais. Bendraamžių pasisakymais ir patarimais, ką galima būtų išbandyti, kas leidžia skaitytojoms pasirinkti tai, kas išties jas domina". Gerosios tetulės, kurios parašė šią knygelę, netgi sufleruoja, kokie klausimai turi labiausiai dominti mergaites, pavyzdžiui: "Kuo užsiima lovoje lesbiečių poros?" - ir labai paprastai, be jokių kompleksų visa tai paaiškina.

Ne mažiau turininga ir 100 puslapių brošiūra vaikinams "Kaip reikaliukai, išdykėliai?" Autoriai neapsiriboja paaiškinimais ir samprotavimais apie lytinių santykių abstrakcijas, neveda skaitytojų per paradines šios sferos duris, o atveria užpakalinį įėjimą, su meile jį aprašydami ir švaistydamiesi naudingais patarimais, skirtais ne tik normalios, bet ir netradicinės orientacijos atstovams. Visa tai prieštarauja ne tik mokslinei, bet apskritai žmogiškai logikai - kai žmogaus užpakalinė anga pavadinama Homo Sapiens lytiniu organu.

Gabreilė Kubi rašo, kad tokia literatūra "įdiegia vaikams ir paaugliams seksualumo, aistros patenkinimo idėją, kuri niekaip nesusiejama su santuokiniais ryšiais. Įvairių lytinio gyvenimo formų lygiateisiškumas paverstas dogma, ar tai būtų hetero, homo, bi ar trans seksualumas. Ir tai - "šeimos politika" valstybėje, kurią ištiko demografinė krizė. "Genderio" kryptis tapo prioritetu tiek tarptautiniame, tiek valstybiniame lygmenyje. Ideologijos tikslas - sukurti naują žmogų naujam nuostabiam pasauliui, neturintį vienos konkrečios lyties, niekuo su niekuo nesusaistytą, kurį domina tiktai savo žemiausių instinktų tenkinimas. Genderio ideologija prisivilioja žmones iškreiptomis ir amputuotomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, jos fasadas - tai reikalavimas suteikti lygias teises vyrams ir moterims. Tačiau kalba jau seniai eina ne apie lygias teises, o apie suvienodinimą, apie vyrų ir moterų unifikavimą. To reikalauja ES chartija, apsirašyta Nicoje. Nevienodumas prilyginamas nelygybei, o nelygybė, savo ruožtu, traktuojama kaip nelygios teisės. Genderio teorijos viešai nenagrinėjo nei parlamentai, nei žiniasklaida ir ideologija nuo to tiktai išlošė. Visuomenės nuomonė gali šitą monstrą sunaikinti. Tačiau mėginimai neigti lytinius skirtumus tarp vyrų ir moterų yra tokie absurdiški, kad jaus tiesiog sunku patikėti. Be to, genderio šalininkai naudojasi tokiomis užmaskuotomis ir aptakiomis formuluotėmis ir išsireiškimais, kad dauguma žmonių paprasčiausiai nesupranta, apie ką kalbama".

Gabrielė Kubi rašė šias eilutes prieš tris metus, kai vokiečių žiniasklaidoje pasirodė keletas publikacijų, demaskuojančių genderio teoriją, tačiau rezonanso jos taip ir nesulaukė. Negausūs leidiniai ir retos visuomeninės organizacijos (daugiausiai religinės), kurios vienija genderio priešininkus, spaudoje buvo išvadintos fundamentalistinėmis, ultrakonservatyviomis arba ekstremistinėmis. Skandalingą pedofilišką brošiūrą Šeimos ministerija platinti nustojo, tačiau 650 000 egzempliorių spėjo pasitarnauti "tėvynės labui". O federalinio centro, kuris platino tokią literatūrą, atstovai spaudai pareiškė, kad jų platinami tekstai yra moksliškai ir politiškai pagrįsti. Va va: politiškai...

Ministerija pašalino nuo savo internetinio tinklapio fasado patį pavadinimą Gender Mainstreaming, pakeitusi "vyrų ir moterų sulyginimu", bet pakanka pasikapstyti po tinklapį giliau - ir genderis vėl išplaukia į paviršių. Mechanizmas veikia toliau ir tiktai spartėja.

Daug šeimų jau pajuto genderio politikos pasekmes. Ministerija išsikėlė tikslą aprūpinti darbu šeimas turinčias moteris su mažais vaikais (iki 3 metų amžiaus), tuo tikslu plečiamas lopšelių tinklas. Šeimos su nedirbančiomis mamomis baudžiamos finansiškai. Šeimos, kuriose vyras laikinai meta darbą, likdamas sėdėti namuose su kūdikiu, kad suteiktų galimybę jo motinai daryti karjerą, finansiškai skatinamos. Ir tai valstybėje, kur tik nedidelė moterų mažuma linkusi eiti motinystės atostogų mažesniam nei 1 metų laikotarpiui, o po atostogų dauguma jų nori dirbti nepilną darbo dieną. Ir tai šalyje, kur darbo nepakanka visiems darbingiems ir kvalifikuotiems vyrams, o ne vien vedusiems ir išlaikantiems šeimas. Ir tai nepaisant fakto, kad medikai ir psichologai nustatė, jog geriausiai vystosi tie vaikai, su kuriais mamos buvo pirmuosius tris gyvenimo metus, o ankstyvas atskyrimas, tremtis į lopšelius negatyviai veikia vaiko psichiką ir būsimas socialines funkcijas.

Tačiau kam rūpi vaikų ašaros, kai kalba eina apie tokį svarbų tikslą: su maniakų užsispyrimu naikinamus skirtumus tarp vyrų ir moterų. Vaiko asmenybės branduolys susiformuoja per pirmuosius tris gyvenimo metus, ir dėl to kolektyvinis auklėjimas smarkiai palengvino genderizmo monstrui naujojo žmogaus formavimo uždavinį. Gigantiška "šviečiamųjų", propagandinių, pedagoginių organizacijų industrija, kuriai priklauso įvairiausios struktūros, tyrimų centrai, ministerijos ir masinės informacijos priemonės, toliau plečia savo juodą darbą, griaunantį šeimos instituciją, tvirkinantį vaikus ir visuomenę apskritai.

Kaip gi pasipriešinti šitam siaubui? Ką gali padaryti konkretus paprastas žmogus?

Jis gali bent jau neleisti, kad jam "kabintų makaronus ant ausų", o esant galimybei - ir jo vaikams. Svarbu turėti galvoje, kad mokykla - tai ne tik švietimo įstaiga, bet ir labai galingas propagandos ir smegenų plovimo instrumentas, mes tai prisimename dar iš tarybinių laikų. Tačiau, kad sugebėtume apsaugoti savo vaikus, turime išmokti kritiškai mąstyti, būtina užduoti klausimus sau pačiam: kokia yra genderizmo esmė? Kam prireikė išgalvoti naują sąvoką ir teoriją, kuri prasismelkė į visas gyvenimo sferas, jei žmogaus gyvenime pilnai pakanka ir tokių sąvokų kaip šeima, lytis, profesija? Ir kam prireikė kurti tarptautinio masto šios teorijos diegimo programą?

Jei perskaitėte mokykliniame vadovėlyje ar interneto tinklapyje frazę "Ne biologinė lytis, o sociokultūrinės normos lemia vyrų ir moterų psichologines savybes, elgesio modelius, veiklos sferas ir profesijas", tai reikia savęs paklausti, ar taip yra iš tiesų? Ar sutampa šis teiginys su mano asmenine gyvenimiška patirtimi? Manau, bet kuris žmogus, kuriam teko auginti skirtingų lyčių vaikus, sutiks, kad esminiai skirtumai tarp berniukų ir mergaičių tiek psichologijoje, tiek elgesyje ir charakterio savybėse pastebimi jau pirmosiomis gyvenimo savaitėmis, kai dar jokia visuomenė ir jokia aplinka neturi jiems įtakos. Šito nevienodumo supratimas ir suvokimas padeda žmogui priartėti prie pasaulio sandaros supratimo.

Konstantinas Štemleris, Vokietija

www