Bevaikis valstybės vadovas – nonsensas

Pasaulyje ilgus šimtmečius gyvavo labai protinga ir žmonijos patirtimi pagrįsta nuostata, kad valstybės vadovais negali būti nesusituokę ir bevaikiai asmenys. Liūdna Lietuvos patirtis patvirtino tai, kas daugelyje valstybių yra savaime suprantama ir nereikalauja papildomų, valstybei brangiai kainuojančių eksperimentų.

Negalima ir neprotinga neigti daugelio amžių žmonijos patirtį, kad valstybei vadovauti turi būti skiriami tiktai asmenys, turintis šeimą ir palikuonis.

Priežastis labai paprasta: viengungio ir bevaikio šeimoje istorija turi pabaigą, kuri ateina kartu su jo fizine mirtimi, tuo tarpu žmogus, turintis palikuonis biologine prasme yra nemirtingas – jo ½ genetinio kodo – DNR tęsia žemiškąjį gyvenimą jo vaikuose.

Tas, kurio vaikams, anūkams, proanūkiams, t. y. jam pačiam juose, tuo pačiu, teks gyventi Lietuvoje ir po 100 metų, visiškai nenori, kad ši valstybė taptų „eritrėjomis, somalijomis“ ar kitomis panašiomis puslaukinių žmonių apgyvendintomis pseudo valstybėmis, su jų akmens amžiaus laikų papročiais, kurie nedaug te pakito, nuo tų laikų, kai pas juos ėmė skverbtis Europos civilizacija.

reklama

Vaikų ir anūkų turintis žmogus nori (išimtys tik patvirtina taisyklę), kad ir jo ainiai galėtų grožėtis saulėlydžiais Palangos pajūryje ir nematytų pakrantėje besituštinančių, ar su fotoaparatais lakstančių laukinių negrų ir arabų, kaip, kad jau šiais metai matė vokiečiai Baltijos pajūryje, ar prancūzai prie savo pajūrių.

Ar viengungiui svarbu, kaip ir už kokius „šišus“ ateityje, kai jis reziduos anapilyje, reikės atsiskaitinėti valstybei su kreditoriais už „independensus“ ir kitus „nupendensus“, „snoriukus“ ir t.t. pagal sąrašą? Jis gulės personalinėse kapinėse Antakalnyje ir nesisielos dėl ainių bankroto.

Štai iš čia kyla ir dar viena susijusi problema – valstybės vadovo asmeninė atsakomybė už valstybei padarytą žalą. Čia ir nedelsiant, o ne prieš Dievo teismą.

Negalima taip toliau gyventi, kad žmogus, kuris priima lemtingus valstybei sprendimus, įklampina valstybę į skolas, tai yra apvagia kiekvieną mokesčių mokėtoją, kiekvieną Lietuvos vaiką, kiekvieną senelį, už šias finansines aferas nebūtų atsakingas. Negalima leisti, kad būtų naikinama valstybė ir į ją vežami nelegalūs migrantai, pažeidžiant Baudžiamąjį kodeksą, būtų diskriminuojami Lietuvos piliečiai, pažeidžiant Konstituciją, nelegalams mokant kelis kartus didesnes išmokas negu Lietuvos piliečiams.

Tai yra nusikaltimai, už kuriuos turi būti numatyta neišvengiama personalinė kiekvieno valdininko atsakomybė, turinti neišvengiamos realios bausmės išraišką.

Atėjo laikas baigti nevykusius eksperimentus su valstybe, netinkamų pareigoms vadovų rinkimais, nes jau prisieksperimentavome, nes jau esame ant prarajos krašto.

Algimantas Lebionka

Šauksmas