Žudantis laikas

Man tai pati šlykščiausia profesija. Jie šlykštesni už mesijus politikus, už jų raštų aiškintojus politpliurpalogus ar atvirus žiniasklaidos klapčiukus. Jie man šlykštesni net už filosofus, tuos pasipūtusius tuščių ir negyvų frazių žongliravimo meistrus, kurie bukai propagandai suteikia neaprėpiamos išminties šydą. Kalbu apie šlykštukus, kurie ne tik meluoja - jie meluoja dvigubai, pateikdami melą už mokslo patvirtiną tiesą. Jie dar meluoja, kad yra mokslininkai.

Taip, aš kalbu apie istorikus.

Kelis pažįstu ir menu šiek tiek ankstesnes jų kalbas. Kada juos dabar girdžiu, man sunkiai telpa į galvą tie du istorijos mokslai. Dar sunkiau dera su tuo, ką dar visai neblogai prisimenu.

Kas čia blogo tyrinėti senovę?

Visai neblogai! Knistis po senus kapus ir šiukšlynus - tai juk nekaltas užsiėmimas. Atrandi akmeninį kirvuką ir supranti, kad žmonės dar neturėjo elektros. Ar jie meluoja, ar ne, kurdami senovės mitus apie tautinę mūsų didybę, man nelabai svarbu. Nei aš koks tikintysis, nei mitų mėgėjas. Manęs nepasiekia jų pasakos.

Istorikų nusikaltimas prasideda, kai jie ima tvarkyti mūsų pačių praeitį, net tuos laikus, kuriuos dar turėtume prisiminti. Turėtume? Stop! Tai, ką prisimenu, pasirodo, yra visai neteisinga ir mokslu nepagrįsta. Ką prisimenu, to iš tiesų nebuvo. Prisiminti turiu štai taip... Ir jie moksliškai pasakys, kas iš tiesų buvo mano jaunystėj. Mano jaunystėj buvo tik priespauda ir socializmas, o socializmas - tai juk gulagai, trėmimai, psichuškės ir cenzūra. Netgi valstybė, kurioj gyvenau, vadinosi visai kitaip! Pats pagalvok: kas gero bus prie sovietų? Taigi mano jaunystėj prie sovietų nieko gero nebuvo, aš - paprasčiausia auka.

reklama

Kiti gal sakys, kad tai - nusikaltimas prieš ateities žmones, kurie matys iškraipytus laikus. Bet ateitis nelabai nukentės. Juk praeitis vis tiek iškraipoma, istorija šimtus sykių perrašoma. Lietuviai rašo vienaip, lenkai - kitaip, rusai - dar trečiaip. Visgi tai, ko neprisimenu, nėra mano realybės dalis. Tai - tik legenda. Ar tokią girdėsiu legendą, ar tokią... Legenda vis tiek - ne mano gyvenimas. Ji - ne mano dalis.

Bet keisti mano asmeninę atmintį?..

Tai jau nusikaltimas prieš kiekvieną žmogų asmeniškai, žalojant jo psichiką. Mūsų protelis juk skirtas tam, kad suvoktume tai, ką matom, girdim, užuodžiam, jaučiam, ką žinome ir ką prisimename. Reali patirtis rūšiuojama, dedama į atmintį, kur ir geri, ir ne tokie puikūs dalykai. Iš esmės esame tai, ką mes prisimename. Save suvokiame tokius, kokius galime prisiminti - laimingus ar nelabai, protingus ar kvailokus... Užtenka  žmogui į galvą įkalti nuostatą, kad nieko, visiškai nieko gero jo jaunystės metais nebuvo, ir ta nuostata blokuos gerus, malonius prisiminimus. Juk negali taip būti, kad galvočiau vienaip, o prisiminčiau kitaip!

Kada geroji atminties dalis blokuojama, žmogus ima suvokti tik dalį savęs tarsi būtų patyręs insultą. Jis ima tikėti, kad visada viskas buvo blogai, vadinasi, nieko gero niekada ir nebus. Juodas nuostatų šydas neleidžia matyti visos realybės.

Dabar kaip tik gyvename juodojo šydo dienas. Iš tiesų tai savižudybės laikas, kuris mums rodomas tarsi kokia istorinė pergalė, kaip nepriklausomybės stiprėjimo metai, kaip grįžimas atgal į Europą, kaip sutapimas su NATO galybe. Triumfo laikai, bet žmonės masiškai bėga iš pergalių žemės, kuri jau pasiekė savižudybių rekordą. Kas čia per laimėjimas? Kieno tai istorinė pergalė?

Taip, naujos realybės kūrėjų. Ačiū partijoms ir vyriausybei, ačiū visam propagandos mokslui!

---

LDiena.lt: savo ruožtu privalau perspėti, nors tarp istorikų yra ir padorių, sąžiningų, protingų žmonių, tačiau pati istorija kaip socialinis institutas - tai ne mokslas, o poltikos prostitutė.