Islandija. Bankininkų padiktuota revoliucija

Žiniasklaidoje neretai galima aptikti nuomonių apie taip vadinamą islandų revoliuciją kaip sėkmingos kovos su pasauline finansine oligarchija precedentą. Tuose samprotavimuose būtina išmokti atskirti pelus nuo grūdų.

Gaila, bet „islandiškas precedentas“ priklauso pelų kategorijai. O įvykiai nedidelėje saloje, kuriuos Nobelio laureatas Polas Krugmanas pavadino revoliucija, susivedė į tai, kad energingai spaudžiant vietiniams gyventojams, Islandijos valdžia atsisakė atiduoti 2008 metais bankrutavusių islandiškų bankų skolas. Konkrečiai kalba eina apie skolas užsienio indėlininkams. Ši akcija buvo pavadinta drąsiu mažytės laisvę mylinčios tautos iššūkiu pasaulinei finansinei oligarchijai. Susižavėję „islandiškos revoliucijos“ šalininkai prakalbo apie tai, kad pasaulio žiniasklaida sąmoningai nutyli įvykius „vikingų šalyje“, kad „revoliucijos užkratas“ nepaplistų po pasaulį. Ir iš tiesų žiniasklaida iki šiol labai šykšti, nušviesdama tuos įvykius.

Istorija prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai Islandija liberalizavo visas savo ekonomikos sferas. Buvo privatizuoti islandų bankai, visiškai liberalizuotas tarptautinis kapitalų judėjimas, užsienio investitoriams buvo suteiktos mokesčių lengvatos. Pasauliniai spekuliantai netgi pavadino „vikingų salą“ didžiuliu „hedž fondu“. Islandijos ekonomikos branduoliu labai greitai tapo bankai, kurie užsiėmė spekuliacinėmis operacijomis pasaulinėje finansų rinkoje ir pritraukė į savo depozitus ne tiek vietinių gyventojų, kiek užsienio klientų pinigus, daugiausiai tai buvo fiziniai asmenys iš Anglijos, Vokietijos ir Vokietijos. Buvo siūlomos labai patrauklios palūkanos. Susiformavo pastoviai auganti skolų piramidė, kuri sukūrė „ekonominio stebuklo“ nedidelėje saloje efektą. Jeigu 2003 metais Islandijos bankų sektoriaus aktyvai siekė 200% BNP, tai 2007 metais jie išaugo jau iki 900% BNP. Nuo „ponų stalo“ negausiems salos gyventojams (320 000 žmonių) atitekdavo netgi ne trupiniai, o ganėtinai riebūs kąsneliai. Finansinės krizės išvakarėse Islandiją reklamavo kaip sėkmingiausią Vakarų šalį. 20067 metais JTO pripažino Islandiją geriausiai tinkama gyventi valstybe. Profesoriai universitetuose skaitė lekcijas apie islandišką „ekonomikos stebuklą“.

reklama

FINANSINĖ KRIZĖ. „VIKINGŲ SALA“ ATSIBUDO

Tačiau sulig pirmaisiais pasaulinės finansų krizės požymiais, „islandiškas stebuklas“ pasibaigė. Bankų skolų piramidė nustojo augti ir islandų bankai 2008 metais paskelbė defoltus 85 milijardų dolerių sumai. Iškilo klausimas apie stambių sumų išmokėjimus užsienio indėlininkams. Valstybės valdžia iš pradžių ėmė veikti pagal schemą, kurią rekomenduoja ekonominio liberalizmo adeptai: a) prisiimti sau bankų įsipareigojimus užsienio klientams, b) paskelbti suverenų defoltą, c) kreiptis į Tarptautinį Valiutos Fondą pagalbos, d) prisiimti sau visus būtinus įsipareigojimus, kuriuos padiktuos TVF ir visi kiti „gelbėtojai“.

Reikjaviko iniciatyva 2009 metų pabaigoje parlamente buvo netgi parengtas įstatymo projektas dėl žalos kompensavimo užsienio indėlininkams, o su britų ir olandų valdžia buvo vestos derybos dėl skolų padengimo grafikų ir sąlygų. Tačiau netrukus islandų valdžia ėmėsi nestandartinių veiksmų. Formaliai juos padiktavo „tauta“, kuri staiga netikėtai „atsibudo“, išėjo į gatves ir ėmė reikalauti atsisakyti padengti skolas, kurių prisidarė bankininkai. O pačius bankininkus reikalauta teisti ir pasodinti už grotų. 2010 metų kovo mėnesį buvo surengtas referendumas, kuriame 93% salos gyventojų nubalsavo prieš tai, kad valstybė atsakytų už bankininkų klaidas. Taigi, valdžios veiksmų algoritmas buvo toks: a) atsisakymas išmokėti islandų bankų skolas užsienio indėlininkams, b) bankų nacionalizavimas, c) atsisakymas skelbti suverenų defoltą.

KAS VYKO IŠ TIKRŲJŲ

Valdžia iš tikrųjų atsisakė išmokėti bankų skolas – iš viso 5,3 mlrd$ 340 tūkstančiams indėlininkų iš Anglijos ir Olandijos. Tačiau egzistavusi bankroto išvakarėse indėlių draudimo sistema buvo taikoma tiktai rezidentams, t.y. islandams. Reikia turėti galvoje, kad islandų bankai turėjo ofšorų požymių, o ofšoriniai bankai, kaip taisyklę, jokių indėlių draudimo sistemų užsienio indėlininkų atžvilgiu neturi. Kaip tik neteisėtos buvo islandų valdžios pastangos užkrauti skolų naštą ant savo mokesčių mokėtojų pečių. Jeigu tai būtų įvykę, smarkiai padidėtų suvereni (valstybinė) Islandijos skola. Padidėtų iki tokio lygio, kad vyriausybė būtų nepajėgi padengti einamųjų išlaidų, skirtų išmokėti palūkanoms. Tada būtų tekę skelbti suverenų defoltą. O štai šito finansiniai oligarchai nenorėjo. Tai iš tiesų taptų „islandišku precedentu“, kuris galėjo baigtis tuo, kad Europa subyrėtų kaip kortų namelis dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje. Iš dviejų blogybių bankininkai pasirinko mažesnę.

Jokios Islandijos „blokados“ TVF ir kitos tarptautinės bei finansinės organizacijos nevykdė. 2008 metų spalio 24 dieną Islandija paprašė kredito iš TVF. Lapkričio 17 dieną šalis gavo 5,1 milijardą dolerių (30% BNP) biudžeto deficito finansavimui. Mainais valstybė įsipareigojo apkarpyti biudžetą ir atkurti finansinio sektoriaus funkcionavimą. 2009 metų liepą Islandijos vyriausybė paskelbė trijų naujų bankų, sukurtų iš senų bankų liekanų, rekapitalizaciją 2,1 milijardams dolerių (12% BNP) išleidžiant į apyvartą valstybines obligacijas. Kai dėl taip vadinamo bankų nacionalizavimo, tai jo buvo imtasi krizės metu ne tik Islandijoje, bet ir Amerikoje, Anglijoje ir kitose ES šalyse. Tai grynai techninės nacionalizacijos, skirtos išgelbėti bankams valstybės iždo sąskaita. Paskui valstybė ramiai pasitraukia iš bankų kapitalų, bankai vėl tampa privačiais. Beje, užsienio indėlininkai islandų bankuose nenukentėjo, kadangi gavo kompensacijas iš savo vyriausybių.

MITAS APIE ISLANDIJOS „SUVERENŲ DEFOLTĄ“

Be to, Islandijos vyriausybė turėjo absoliučiai neginčytinus įsipareigojimus dėl valstybės skolos. Skola buvo didelė, bet ne rekordinė. 2007 metais ji siekė 29,1% BNP, o 2008 metais išaugo 70,3%, 2009 metais – 88,2%. Šitie rodikliai nedaug skyrėsi nuo tų, kurių tais laikais būta Airijoje ar Graikijoje. Ir jokio suverenaus defolto Islandijos vyriausybė nepaskelbė. O pasaulinė žiniasklaida staiga pranešė (tarsi didelę paslaptį), kad esama kažkokio „islandiško precedento“, kurio esmė ta, kad salos valdžia paskelbė suverenų defoltą. Tačiau nieko tokio nebuvo. Taip, išties būta nemalonaus momento santykiuose tarp Islandijos ir TVF 2009 metais. „Vikingai“ užsiminė, kad neaptarnaus TVF kredito, bet ne dėl to, kad šito nenori, o dėl to, kad nebuvo kuo aptarnauti. Štai tada TVF ir pareiškė, kad jis priklauso „privilegijuotiems“ kreditoriams, o kiti indėlininkai gali ir palaukti.

reklama

Kam prireikė pasakos apie suverenų Islandijos defoltą? Galbūt tam, kad tokiam žingsniui būtų „įkvėptos“ Graikija, Ispanija, Portugalija, kitos ES šalys. Dar 2012 metų sausį S. Golubickis išspausdino straipsnį su iškalbingu pavadinimu „Kodėl Ispanijoje nėra revoliucijos. Islandijos „antį“ pagamino JAV bankininkai?“, kuriame parodė: a) jokios „revoliucijos Islandijoje nebuvo, b) tie įvykiai, kurie per klaidą vadinami revoliucija, buvo organizuoti Volstrito, savais interesais. O visos aistros šioje temoje kunkuliavo dėl to, kad Volstrito ir Londono Sičio bankai (Goldmas Sachs, J P Morgan, Morgan Stanley, Barclay) išleido į rinką didžiulius kiekius antrinių finansinių instrumentų, kurie vadinami kreditiniais defolto svopais (KDS). Tokie svopai – tai savotiški apsidraudimai nuo įvairaus pobūdžio defoltų, kuriuos gali paskelbti bankai, kompanijos, valstybės. Bankai kreditoriai ir Europos valstybių obligacijų savininkai prisipirko defolto svopų už šimtus milijardų dolerių. Tarp jų buvo ir Islandijos suverenaus defolto svopai. Ir tie bankai išsigando, kad Islandija, kaip Europos ekonomikos silpnoji grandis, gali sukurti suverenaus defolto precedentą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis Volstrito palūkininkams. Jeigu Islandijos vyriausybė įsipareigotų padengti užsienio indėlininkams islandų bankų skolas, tai jos jau niekas neišgelbėtų nuo pilnaverčio defolto. Kita gi bankų ir kompanijų grupė, prisipirkusi žaisliukų, pavadintų KDS vardu, akivaizdžiai svajoja apie suverenius defoltus. Golubickio straipsnis apie Islandiją baigėsi taip: „Šitų svopų prikurta šimtams milijardų eurų, dėl to, kad būtų sukurta defolto situacija, šiandien tiks bet kokia nesąmonė – netgi tokia profanacija, kaip mažos, bet išdidžios saloje gyvenančios tautelės revoliucija“.

LĖTAS GRIMZDIMAS Į KRIZĖS PELKĘ, VADOVAUJANT PASAULINIAMS PALŪKININKAMS

Šiuo metu Islandija niekuo ypatingai neišsiskiria iš kitų Europos šalių. Ji, kaip ir kaimynės, lėtai grimzta į skolas. Pasižiūrėkime bendros suverenios euro zonos šalių skolos dinamiką (procentai nuo BNP): 2007 metai – 66, 2011 metai – 88, 2012 metai – 93. šiais metais (2013, red. pastaba). Eurokomisijos vertinimais, ši skola bus didesnė nei 95% nuo BNP. Prieš tai mes minėjome, kad Islandijos suvereni skola 2009 metais buvo lygi 88,2% BNP, o 2012 metais išaugo iki 118,9%. Jokia kova tarp Islandijos ir TVF, kaip kad rašo žiniasklaida, nevyksta. Ta mažytė ir „nepaklusni“ šalis praėjusiais metais netgi susilaukė TVF pagyrimo už sėkmingą kredito padengimą ir „teisingą“ politiką kovojant su skolų krize.

Labai sunku vaduotis nuo iliuzijų. Islandija yra greičiau pavyzdys to, kaip pasauliniai bankininkai įsigudrina nukreipti visuomenės protestų energiją į jiems reikalingą vagą. Jie išties yra patyrę organizuoti spektaklius, pavadintus „revoliucijomis“, „opozicijos protestais“, „liaudies sukilimais“. Sunku net įsivaizduoti, kokių veiksmų galėjo imtis Vakarai, jeigu Islandija iš tiesų būtų stojusi prieš Finansinio Internacionalo interesus. O ir šalies premjerės figūra kelia didelių abejonių. Šita moteris, Johana Sigurdardotir, vadovavusi vyriausybei nuo 2009 metų pradžios iki 2013 metų, pagarsėjo anaiptol ne savo kova su Fininternu, o tuo, kad tapo pirma istorijoje viešai pasiskelbusia homoseksualiste, kuri tapo vyriausybės galva. Ji taip pat tapo pirmąja vyriausybės vadove istorijoje, oficialiai susituokusi su kita homoseksualiste. Juokinga netgi kalbėti, kad nedidukė salelė, kuri visiškai atitinka šiuolaikinius liberal-sodomistiškus standartus, galėtų pradėti realią nacionalinę išsivadavimo kovą ir revoliuciją prieš finansų oligarchiją.

Tuo pat metu pasaulyje esama nemažai precedentų tokių akcijų, kurios yra realiai nukreiptos prieš Fininterno neribotą valdžią. Tik apie tai pasaulinė žiniasklaida nieko nekalba.