Šiuolaikinė televizija: Trojos arklys mūsų namuose

Daugeliui žmonių televizorius tapo geriausiu draugu, kuris suryja didžiumą dalį energijos ir laisvo laiko. Galima, žinoma, teisinti save, aiškinti, kad televizija leidžia pailsėti, atsipalaiduoti, papramogauti. Kad tai pats paprasčiausias ir nekenksmingiausias būdas leisti laisvalaikį. Tačiau reikia išsiaiškinti, ar toks jau jis nekenksmingas.

Patyrinėkite patys save, kai žiūrite televizorių.

Kuo ilgiau jūsų dėmesį ryja TV ekranas, tuo mažesnės galimybės mąstyti, tuo mažiau aktyvi mąstymo veikla. Jeigu ilgai žiūrite serialus, šou, reklamą, tai nuosavų minčių beveik nebelieka.

Tik nereikia manyti, kad tai poilsis ir atsipalaidavimas. Nežiūrint į tai, kad jūsų protas negeneruoja nuosavų minčių, jis įtraukiamas į televizijos reginio mąstymo aktyvumą, „mąsto“ televizoriaus mintis. Protas be paliovos sugeria iš ekrano skleidžiamas mintis ir vaizdinius. Be to, jis pereina į pasyvią padidinto jautrumo būseną, panašią į hipnozę. Štai kas padaro televiziją galinga manipuliacijos protais priemone.

Korporacijos moka milijardus, kad nesąmoningo imlumo stadijoje įpirštų vartotojams savo prekes. Ir visada gauna pelnus, vartotojo sąskaita, savaime aišku. Finansinio kapitalo savininkai moka dar daugiau, kad šioje hipnozės būklėje „pasaulio šeimininkų“ mintys taptų TV žiūrovų mintimis. Ir dažniausiai šį tikslą pasiekia.

Paprastai TV degraduoja žmogų panašiai kaip alkoholis ar narkotikai. Be to, ji sukuria stipria ir liguistą priklausomybę. Beveik kiekvienas „normalus“ žmogus gali prisiminti, kaip jis ilgai perjunginėjo kanalus ne dėl to, kad rasdavo kažką įdomaus, o dėl to, kad kaip tik nieko įdomaus ir nebuvo. Žmogus užkibo už kabliuko, buvo užhipnotizuotas, paniro į savotišką transą. Jo nuosavas mąstymo aktyvumas paralyžuotas, dėmesį visiškai užgožė tai, kas vyksta ekrane. Ir kuo veiksmai beprasmiškesni, tuo stipresnis hipnotinis poveikis.

reklama

Žinoma, pats savaime televizorius nekaltas. Galima sukurti programas, kurios suteiks naudingų žinių apie mūsų nuostabų pasaulį, padės žmonėms pakeisti gyvenimą į gerą pusę, atvers širdis ir netgi skatins mąstyti. Šia prasme televizija turi milžinišką potencialą, prie kurio žmonija kol kas dar neprisilietė. Tačiau didžiausiai mūsų nelaimei TV kanalus kontroliuoja žmonės, suinteresuoti tuo, kad užmigdytų žmogų, nuslopintų jo sąmonę ir tokiu būdu neregimai kontroliuotų jo elgesį ir mintis.

Ypač kenksmingos tos laidos ir reklamos, kur vaizdiniai keičiasi kas kelias sekundes ar dažniau. Tokių programų žiūrėjimas išvysto dėmesio trūkumo sindromą. Tokiu protiniu sutrikimu šiandien visame pasaulyje serga milijonai žmonių. Trumpo laiko tarpai, kurių metu dėmesys pritraukiamas prie greitai besikeičiančių vaizdų, padaro suvokimą paviršutinišku, neduoda galimybės apmąstyti ekrane mirgančių vaizdų prasmę.

Iš televizijos gaunami patys bendriausi ir paviršutiniškiausi įspūdžiai, kurie labai greitai išsivėdina iš sąmonės.

Pasižiūrėjai į turistus, einančius nuostabiais kalnais ir tuojau pat pamiršai. O štai jeigu eisi pats, patirsi sunkumus, grožėsies kraštovaizdžiu – teigiami jausmai liks su tavim visiems laikams, taps dalimi tavęs, praturtins tavo vidinį pasaulį. Vaizdas ekrane ryškus, bet negyvas.

Medžiaga vidinio pasaulio turtinimui gali tapti tik tai, ką žmogus išjautė. O tai dažniausiai – gamtos poveikis ar tiesioginiai santykiai su žmonėmis, t.y. gyvas, realus pasaulis. Paveiksliukas ekrane – plokščias, negyvas, neturi savyje impulsų, kurie ugdytų žmogaus kūrybinį pradą. Ekrano vaizdiniai jau gatavi, jie paprasčiausiai suvartojami ir žmogus tampa vaizdinių vartotoju, o ne kūrybiška asmenybė.

Televizorius – vartojimo ir manipuliacijų visuomenės simbolis.

Jo judantys paveiksliukai dirgina tiktai paviršutinius proto sluoksnius. O ir pats protas dažniausiai nespėja apdoroti informacijos, greitai besikeičiant vaizdams arba perkrovus suvokimą pernelyg dideliu informacijos kiekiu. Dėl to vienos ar poros dienų jau nebelieka jokių įspūdžių. Įspūdžius išstumia nauji, šiuos – dar naujesni ir taip toliau iki begalybės. O laikas beprasmiškai ir nebegrąžinamai prarastas ir žmogus lekia mirties linkui, nespėjęs susimąstyti apie gyvenimo prasmę.

reklama

Yra ir kitas pavojus.

Emociškai pergyvendamas filmo herojaus gyvenimą, jūs, pats to nepastebėdamas, labai daug visko prikraunate į savo pasąmonę. Ir kada nors svetimi elgesio modeliai, svetimi principai, svetimos idėjos pasireikš jūsų gyvenime, o jūs manysite, kad tai jūsų pačių pasirinkimas ir jūsų norai, o ne įdiegti iš šalies. Jeigu tai agresyvūs ir kenksmingi modeliai – jie pražudys jūsų gyvenimą.

Visų mūsų bendram apgailestavimui, televiziniai nuodai labai patrauklūs.

Televizija – tai tas Trojos arklys, kurį mes patys įsitempiame į savo būstą irleidžiame savo priešams, pavergėjams nepastebimai prasiskverbti į mūsų sąmonę ir įveikti mūsų pasipriešinimą. Prieš informacinį ginklą armija bejėgė. Penktoji kolona veikia kiekviename prote. Čia nei tankais, nei lėktuvais nieko nepadarysi. Praėjusių karų ginklai jau nebetinka informaciniame kare.

Žiūrėti ir klausyti galiausiai įkyri, pasidaro nuobodu. Žmogus pradeda junginėti kanalus, ieškoti kažko naujo, pats nežinodamas ko. Gyventi svetimą gyvenimą primityviuose serialuose nėra lengva. Tačiau kai savas gyvenimas nykiai monotoniškas ar pilnas kančių, ryškūs paveiksliukai ima traukti kaip narkotikas. Tačiau, kaip ir bet kokio narkotiko, jo reikia vis daugiau ir daugiau. Taip beprasmiškai praslenka dienos ir metai.

Tuo tarpu normaliam žmogui reikia veiksmo, kūrybiškos veiklos, darbo. O televizija perkelia žmogų į išgalvotą iliuzinį pasaulį, trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą realiame pasaulyje, stabdo žmogaus vystymąsi. Realybę pakeičia iliuzijos, svetimos, neretai labai skurdžios vaizduotės produktas. Tai savanoriška emigracija į virtualų pasaulį. Ten gera tiems, kurie realiam gyvenimui jau yra pražuvę. Tačiau normalus tobulėjimas įmanomas tik realiame pasaulyje.

Televizijos pagalba valdyti žmones pasidarė labai lengva.

Televizija valdo tai, kur žmogus žiūri.

O žmogus žiūri ten, kur nukreipta telekamera.

TV valdo ir tai, ką žmogus mato.

Jis mato ekrane tiktai tai, ką nori jam parodyti režisierius.

Pasitelkus montažą ir kompiuterinius efektus vaizdą galima pakeisti taip, kaip reikia kanalo savininkams. Ištraukiant, pavyzdžiui, iš demonstrantų minios labai seną žmogų ar nevykusį lozungą, ir dar paredagavus vaizdą kompiuteriniais metodais, galima sukarikatūrinti opozicijos mitingą. Parinkus tinkamą momentą, kai vaikomas jaunimas, protestuojantis prieš auksinio milijardo politiką, antiglobalistų demonstracijos pateikiamos kaip chuliganų siautėjimas. Tokių metodų yra daugybė.

Televizija įpratina smegenis vartoti gatavus vaizdus ir atpratina nuo protinio darbo.

Televizija kuria gatavus vaizdinius, kurie įkraunami į sąmonę be jokio apmąstymo. Žmonės gauna informaciją manipuliacijų ir proto prievartavimo metodais. Informacijos perteklius nuslopina gyvenimo emocinį foną. Žmonės nebesidžiaugia, nesilinksmina, nedainuoja ir nebendrauja. Jie tiktai spokso ir klausosi, kaip tai daro kiti. Reakcija į judančius paveiksliukus ekrane, pavyzdžiui, į futbolą, virto paprasčiausiu refleksu, kaip pas katę, kuri seka kokį nors nedidelį judantį daiktą.

MESKITE LAUK TELEVIZORIŲ!

www