Policija liepė Karmazinų pilkapyne gaisrininkams gesinti vėlinių žvakutes

Šeštadienio ankstyvą popietę nusprendėme pagerbti protėvių kapus žvakučių ugnelėmis, kurių jau niekas nelanko, išskyrus turistus. Tokią tradiciją baltų pasaulėžiūros žmonės, Romuva ir sąmoningi tautiečiai tęsia jau nuo 1998 metų prie atkurtų pirmųjų Lietuvoje pilkapių.

PILKAPIO ATKŪRIMO PRIEŠISTORĖ

Neries regioninio parko teritorijoje, Vilniaus rajone, Dūkštų seniūnijoje yra vienas didžiausių pilkapynų. Beveik devynių hektarų plote yra aptikta apie 140 pilkapių, iš kurių mano (tuo metu dirbau NRP kulūrologu) ir bičiulių jėgomis buvo atkurti trys IV a. po kr. pilkapiai.

Tuomet, 1997 metais kasinėjimams vadovavo doktorantas Gintautas Vėlius, talkino VU istorijos fakulteto I kurso studentai. Dažnai po kasinėjimų archeologai tiesiog atgal supila žemes ir mes, eiliniai žmonės, apie pilkapio radinius ir tolimesnį jo likimą nieko nežinome.

L. Balsio foto archyvas. Gintautas Vėlius įteikia didžiojo pilkapio radinį prof. Luchtanui

Todėl kilo mintis rekonstruoti tris pilkapius. Archeologai tam pritarė. Teko pagal archeologų mums suteiktus kasinėjimo rekonstruotus planus supilti pilkapį taip, kaip jis galėjo atrodyti prieš 1600 metų. Pats didžiausias pilkapis buvo labiausiai suniokotas Lenkijos okupacijos karinio garnizono. Per šią vietą, po Lenkų Vilniaus okupacijos, ėjo pasienis. Kaip rašė pats „pogrindinio Vilniaus lenkų „universiteto“ dėstytojas J. Volkonovskis, rašęs, kad 1939 m. lietuviai „okupavo“ savo ilgaamžę istorinę sostinę Vilnių ir jo apylinkes, kuriose 3 000 metų gyveno baltai ir kurios 1 000 metų priklausė Lietuvos valstybei.“ [1].

Didysis pilkapis pasirodė besąs IV–V am. Kiti du, vėlyvesni – XI–XII am. Didžiajame rasti 7 moliniai verpstukai, apsilydžiusi sulaužyta žalvarinė apykaklė, viso 21 radinys, dauguma iš kurių laikomi kaip įkapės. Degintinių palaidojimų būta keturių. Į pilkapį per griovį ėjo 3 keliukai, kurį juosė akmenų vainikas. Įdomus faktas, pilkapio grioviuose rastos 4 laužavietės, išdėstytos tiksliai šiaurės – pietų, rytų – vakarų kryptimis. 2. Šio pilkapio išskirtinumas paliudytas radiniais ir dabar šią informaciją apie tai skelbia stendas pačiame Karmazinų pilkapyne.

Parko direktorė Audronė Žičkutė apie Karmazinų pilkapyną:

Taip buvo atpilti pirmieji Lietuvoje Lietuvoje 3 pilkapiai, prie kurių nuo 1998 metų dabar pastoviai rudenį suliepsnoja Vėlinių laužai, uždegama virš šimto žvakučių, giedamos giesmės ir pagal senąjį paprotį vaišinamasi kartu su vėlėmis.

1998 metų vėlinės Karmazinų pilkapyne, uždegamo protėvių laužai pilkapio griovyje.

Apie tai skelbė ir informaciniai Neries reg. parko lankstinukai. Įdėja atkurti pilkapius buvo įvykdyta, bet norint palaikyti rekonstruotų pilkapių autentiškumą, reikėjo bent kasmet uždegti tose pačiose vietose, pilkapio griovyje laužus. Taip atsirado šių kapų aplankymo tradicija, kurią kasmet palaiko įvairūs žmonės, baltų tikėjimo bendruomenė Romuva ir žinoma aš pats su bičiuliais iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Alytaus, Tytuvėnų ir dar daugelio Lietuvos vietų.

KONFLIKTO DĖL UGNELIŲ ANT PILKAPIŲ PRIEŠISTORĖ

Šių 2014 metų spalį, pagal senovinį laiko skaičiavimą vadinamą Vėlių mėnesiu, mes, kaip visada, su gerbiama parko direktore Audrone Žičkute suderinome leidimą įvažiuoti į pilkapyną arčiau pilkapių, kad galėtume atvežti prie griovių paruoštų malkų ir galėtume žvakutėmis pagerbti protėvių pilkapius.  Lankant pilkapyne mūsų protėvius, pasimeldžiant ir vaikus supažindinant su mūsų tautos istorija, stipriname savo ir tautos dvasingumą, jaunąją kartą ugdant dorai gyventi ir puoselėti savo krašto vertybes. Kadangi šiame parke man teko atkurti ir išvalyti nuo krūmų ne tik Karmazinų pilkapyną, bet ir kitus kultūros objektus, piliakalnius dar iki minėtos direktorės atsiradimo šiame parke, žinodamas parko lankymo taisykles, stengiausi viską suderinti oficialiai. Direktorė anksčiau net pasakydavo, kam aš prašau leidimo, juk pats esu šio parko objektų atkūrimo  iniciatorius ir prižiūrėtojas, todėl visada geranoriškai bendravome panašiais klausimais. Gavus iš pačios direktorės nuo įvažiavimo į pilkapyną šlagbaumo raktus, mes, atvykę į vietą, pradžioje ėmėmės talkos. Visada atsiveždavome šiukšlių maišų, darbinių pirštinių, pjūklelį, kirvuką išvirtusioms senoms šakoms sutvarkyti, sudeginant pilkapyne mūsų kažkada pilkapio griovyje įrengtose laužavietėse. Miškas buvo dar šlapias ir įmirkęs nuo kelių dienų rudeninio lietaus, todėl be atsivežtų sausų malkų būtume nelabai įkūrę ugnelę. Vieni rinko nuo pilkapių senus, žmonių suneštus žvakučių indelius (žmonių prašome nevežti stikliniuose indeliuose, pakanka mažų „šaškučių“), kiti valė mišką nuo prikritusių šakų, jas sutempdami į vietą ir supjaustydami nedideliais gabalėliais. Kai padarydavom talką, mes su pagalbininkais, pagal senovinius papročius pavakarieniaudavome pilkapyne, ant žemės gražiai išdėlioję vaišes sau ir vėlėms bei miško žvėreliams.

reklama

Karmazinų pilkapis vėlinių metą

Taip betriūsiant karts nuo karto ateidavo vis nauji turistai ar šiaip pasivaikščioti po parką išsirengę žmonės, kurie klausinėdavo kokia čia proga žvakutės, uždegti laužai. Teko ne tik dirbti, bet dar ir pabūti gidu, pasakojant kaip buvo atkurtas pilkapynas, atpilti čia pilkapiai, kaip seniau žmonės švęsdavo šventes ir panašiai. Žmonės su mažais vaikais labai domėjosi ir stebėjosi mūsų istorija, padėkodavo už įdomų pasakojimą ir keliaudavo toliau pažintiniu taku.

PRISISTATO POLICIJOS PATRULIS

Jau visais sutemus, pilkapyne išryškėjo ant pilkapių uždegtos žvakutės, kurios saugiai padėtos ant šlapios žemės. Šiaip ne taip pavykus užkurti šlapias malkas, pradėjo rusenti pilkapio griovyje keturi lauželiai, aukštyn į viršų kildami lengva baltų dūmų srovele pilkapį įrėmindami tarsi tarp keturių baltų perregimų kolonų. Vaizdas tapo mistiškas, ypač, kai virš mūsų sužėrėjo daugybė žvaigždžių.

Apie 19 – 20 val. staiga miške pasirodė policijos automobilis, berods pažymėtas 1225 numeriu. Supratau, kad kažkam paskambinus į policiją, sukeltas bereikalingas nerimas. Ramiai nuėjau prie atvykusių pareigūnų. Jiems pareikalavus dokumentų ir pateikus vairuotojo pažymėjimą, ėmiau atsakinėti į užduotus klausimus ką mes čia darome. Smulkiai nupasakojau kas čia vyksta, pakviečiau apžiūrėti pilkapį, papasakojau kaip anksčiau čia žmonės švęsdavo, ką veikiame ir kad viskas suderinta su parko direktore. Trumpai užsiminus apie šioje vietoje pilkapius suniokojusį Lenkijos okupacijos karinį garnizoną, pastebėjau keistą policininkų veido išraišką. Kilo mintis paklausti pareigūnų pavardžių, nes jie patys pradžioje neprisistatė pagal tarnybos taisykles. Kažką neaiškiai pratarė, iš pavardžių tapo aišku, kad tai ne lietuvių tautybės pareigūnai. Vieno paklausiau ar esate rusas ar lenkas? Pareigūnas, iš tų dviejų, matyt vyresnysis, suburbėjo esąs rusas. Supratau, kad jam matyt nepatiko mano patriotiškas pasakojimas apie didvyrišką lietuvių istoriją ir mūsų žmonių ikikristinę pasaulėžiūrą bei karių didvyriškumą. Pareigūnas (pavardžių neskelbsiu) pasirodo nieko apie mūsų kultūrą neišmano, nes pasakė, kad nėra čia jokių kapinių ir kad mes čia neva tai galime žvakutėmis padegti mišką. Akivaizdus šalia stendas su nuotraukomis ir aprašu apie pilkapyną ir čia vykdomus laidojimo papročius jo nedomino. Teko priminti, kad rusai apsikrikštijo tik 988 metais po kr. ir jie lygiai taip pat senovėje laidojo savo protėvius, tokie palaidojimai vadinami „kurganais“.

Kitas pareigūnas susidomėjęs klausėsi ir labai ramiai į viską reagavo, matė, kad susirinkę padorūs žmonės, tyliai stovi prie uždegtų žvakučių prie pilkapio. Su juo mes draugiškai nusifotografavome. Dėkingi šiam pareigūnui už supratimą ir blaivią reakciją į aplinkybes.

Foto baltai.lt redakcijos

Vyresniam pareigūnai tai nepatiko, ėmė aiškinti, kad turime pateikti raštišką dokumentą ar leidimą čia kažką daryti. Bandžiau paaiškinti, kad ant kapų uždegti žvakutėms leidimo ne tik nereikia, bet net nėra tokio įstatymo. Kad mes čia neorganizuojame kažkokio tai renginio, o tiesiog padėjome parkui talka, surenkant šiukšles ir palaikant kartą metuose tradiciją uždegti vėlinių laužus. Atrodė, kad viskas baigsis tiesiog ramiu pasikalbėjimu.

Talkininkai prie pilkapio vaišinasi arbata ir gėrisi žvaigždėtu dangumi. Foto baltai.lt redakcijos

Pakviečiau prie mūsų vaišių, norėjome pavaišinti arbata, bet pareigūnas ėmė aiškinti, kad jam Vilniaus policijos komisariato komisaras Mikalauskas liepia viską čia užgesinti. Bandymas paaiškinti, kad mes neprivalome gauti leidimo kapinėse uždegti mirusiems žvakutes, kad tai yra suderinta žodžiu, o ne raštu, nieko nepadėjo. Suteikėme parko direktorės telefoną, kuriai paskambinus, patvirtino, kad mums suteikė žodžiu leidimą uždegti žvakutes ir laužus. Tačiau užsispyręs pareigūnas matyt norėjo parodyti „ką jis gali“, nes intelektualios žinios apie lietuvių istoriją matyt sumenkino savivertę ir čia norėta parodyti kas čia vadovaus „paradui“.

IR NUSKAMBA NEĮTIKĖTINA FRAZĖ: „PRAŠOME VISKĄ UŽGESINTI, NES IŠKVIESIU GAISRINĘ“. Na to jau buvo per daug. Paklausiau ar žvakutėms užgesinti ant pilkapių dabar važiuos iš Vilniaus ugniagesiai? Policininkas paniekinamai pasakė, kad jis čia pats nesiims gesinti žvakučių, jo darbas padėti žmonėms, kai žmonės prašo. O pasirodo kažkas „paprašė“ mus išvaryti, todėl reaguojama į kažkieno skambutį. Čia susiklosto pati įdomiausia aplinkybė, policininko rimtas ketinimas kviesti gaisrinę. Nepatikėjau savo ausimis, kad žvakutes gesins gaisrinė. Beliko pasakyti, kad mes tikrai negesinsime kapinėse žvakučių, uždegtų mūsų protėviams, tegu kviečia gaisrinę, o mes kviečiam televiziją, nes tokio beprecedentinio atvejo dar nebuvo, bus geras reportažas apie tai, kad Lietuvoje jau reikia leidimo uždegti kapuose žvakutes ant protėvių kapų. Pasidarė įdomu, ką pasakytų mūsų tautiškais drabužiais dažnai pasirodanti žmonėms prezidentė Dalia Grybauskaitė apie tokį mūsų tautos pažeminimą. Ką apie tai mano Etninės kultūros globos tarybos nariai, kurie patys čia daugybę kartų uždegdavo šiame pilkapyne laužus. Šios šventės akimirkos įamžintos Virginijaus Kašinsko etnofilme:

reklama

POLICIJA ĮVYKDO SAVO GRASINIMUS

Atsisakę gesinti žvakutes ir laužus, paskyrę vieną iš atvykusių svečių budėti prie laužo, mes paklausiame ar mus čia areštuoja ar mes galime eiti apsiprausti prie upelio ir pabūti tyliai maldoje, pagerbiant protėvius kol atvažiuos gaisrinė. Nusprendžiau skambinti direktorei ir pasitarti ką daryti. Laimė direktorei jau buvo paskambinta iš policijos ir nupasakota, kad čia miške didelė ugnis, kad toks ir anoks su kažkuo čia degina žvakes ir laužus. Paaiškinau kas iš tiesų čia įvyko, papasakojau kaip reagavo policija ir iškvietė gaisrinę.

Man pataria skambinti į gaisrinę ir atšaukti melagingą pranešimą apie gaisrą šlapiame miške. Taip ir padariau, paskambinus bendruoju pagalbos telefonu 112 ir sujungus su gaisrine, paaiškėjo, kad gaisrininkai pagal sutartį su policiją privalo vykti į vietą, jei juos iškviečia. Nepadėjo paaiškinimas, kad deginti kurą iš Vilniaus iki Karmazinų yra 30 km ir dėl žvakučių gesinimo yra tiesiog absurdiška. Gaisrininkai apgailestavo, kad jie supranta aplinkybes, bet jie privalo vykdyti policijos nurodymus, nes jie nieko negali padaryti, mes turime kreiptis į policiją.

Pagalbos telefono operatorė man suteikia Vilniaus komisaro tiesioginį numerį. Paskambinus tiesiogiai, komisaras tarsi suprato apie susidariusias aplinkybes, bet liko prie sprendimo drausti, kad nesvarbu apie mums duotą žodinį leidimą tvarkyti pilkapyną ir ten uždegti žvakutes. Mes PRIVALOME TURĖTI RAŠTIŠKĄ LEIDIMĄ. Jokie argumentai, kad tokių leidimų niekas neišduoda ir nėra tokio įstatymo, mums pagrasinama administracine bauda ir kad teismas spręs apie mūsų veiksmų teisėtumą. Jis remiasi ten esančiu policininko žodiniu aiškinimu koks miške didelis pavojus nuo žvakučių užsidegti šlapiam miškui.

Tuo tarpu, kol bandžiau aiškinti komisarui apie absurdiškumą varyti gaisrininkus iš Vilniaus kapinėse gesinti žvakutes, tuo metu girdėjosi, kaip komisaras su kažkuo tariasi pridengus telefono mikrofoną. Aiškiai girdėjosi, kaip pasakė, kad „jiems direktorė leido, viskas oficialu, kad viskas ten saugu ir ką jam dabar daryti“. Ir tada suvokiau, kad komisaras, privalėdamas remtis policininkų parodymais, pats pateko į keblią padėtį. Kad neišprusęs policininkas, nieko neišmanydamas nei apie lietuvių kultūrą, nei apie papročius, nei kas tie parkai ir ką juose žmonės LAISVOJE LIETUVOJE gali veikti, teikia iškreiptą informaciją, į kurią komisaras privalo reaguoti.

Tada pasiūliau bendradarbiauti su parku, gal surengti kokias pažintines policininkams išvykas, supažindinant su lietuvių kultūriniais objektais ir jų paskirtimi, su parko lankymosi galimybėmis ir taisyklėmis. Nes dėl žemo kultūrinio išsilavinimo ne lietuvių tautybės policijos darbuotojams sunku atpažinti, suprasti ir tuo labiau suvokti kaip teisingai nušviesti padėtį ir teisingai informuoti aukštesniąją grandį. Juk gaisrininkai turėjo vykti pagal kvailą jei ne absurdišką iškvietimą, degindami mūsų mokėtojų lėšas. O jei prireiktų gesinti kur nors Vilniuje tikrą gaisrą, tai galėjo ir pritrūkti tos pačios mašinos. Komisaras pasiūlė panašaus pobūdžio siūlymus pateikti aukštesnei valdžiai. Tuo pokalbis ir baigėsi, nepavykus atkalbėti nuo bereikalingo gaisrininkų tarnybos trukdymo.

Policininkams leidus mums paėjėti pilkapynu iki upelio, vėliau pamatome, kaip policijos automobilis išvažiuoja, bet tuoj vėl sugrįžta prie pilkapių, o po trumpo laiko vėl išvažiuoja. Grįžus mums atgal susirinkti daiktų ir atsigerti arbatos bei sušilti prie galimai dar neužgesinto laužo (temperatūra lauke nukrito iki minuso), radome mūsų budėtoją, kuris papasakojo kas čia įvyko per trumpą laiką.

Trumpai tariant atvažiavo gaisrinė, bet negalėjo privažiuoti prie pilkapių dėl vartų siaurumo. Pasirodo policijos automobiliu buvo nuvežtas gaisrininkas iki pilkapių, kuris turėjo pagal policininkus imtis „tvarkos“ ir viską gesinti. Bet gaisrininkui pamačius, kad žmogus ramiai prižiūri specialiai tam įrengtose laužavietėse ir dar giliai grioviuose rusenančius laužus, tik patarė labai didelės ugnies nedaryti. Paklausė ar turime priemones gesinti gaisrą? Mūsų svečias patikino, kad automobilyje turi ir ne vieną gesintuvą, kurio pakaktų net ir didesniam sausringam miško gaisrui. To pakako, kad policininkai paliktų viską kaip radę ir išvažiavo it musę kandę.

PASAKOJIMO PAMOKYMAS IR ĮŽVALGOS LIETUVIŠKOS SĄMONĖS PILIEČIAMS

Lietuvoje kažkas negerai su įstatymais ir jų vykdytojais. Žemas policininkų išprusimas kultūrinėje srityje ir noras parodyti „valdžią“ Lietuvos piliečiams, sudaro pažeistos dvasiškai ir morališkai valstybės įvaizdį. Bet kuris paskambinęs anonimas įstatymiškai gali sukelti ant kojų bet kurias tarnybas Ir būti nebaudžiamas, taip darant žalą pačiai valstybei, jei tai melagingas pranešimas.

Dabar galvoju, o kas būtu, jei neturėčiau prie savęs tapatybę įrodančio dokumento. Matyt tada būčiau vežamas su kitais talkininkais į nuovadą. PILIEČIAI, PRAŠOME NEŠIOTIS NET IR Į KAPINES ASMENS TAPATYBĘ PATVIRTINANTĮ DOKUMENTĄ, NES BE JOS JŪSŲ TIESIOG NEPRIPAŽINS IR GALIT PATEKTI Į NUOVADĄ KAIP PAŽEIDĖJAS.

Etninės kultūros globos taryba turėtų seime iškelti klausimus ir juos spręsti teisiškai apie baltiškos kultūros ir pagaliau lietuvių kultūros paveldo grąžinimą žmonėms ne parko taisyklių pavidalu, o teisine galimybe laisvai vykdyti savo kultūros puoselėjimą, atgaivinimą, prižiūrėjimą ir religines praktikas bei švenčių šventimą alkuose, pilkapynuose, prie mitologinių akmenų, ant piliakalnių ir senose baltiško paveldo vietose kaip LAISVIEMS LIETUVOS PILIEČIAMS, nežeminant savos tautos su visokiais panašiais leidimais uždegti vėlinių žvakutes kapuose ar galimybe atlikti savo tautos atminties ir dvasios sustiprinimą kaip LAISVIEMS ŽMONĖMS, o ne gavusiems „leidimą“ tai daryti.

Ilgės – gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo laikas | V.Daraškevičiaus nuotr. Alkas.lt

Pasijutau blogiau nei tarybiniais laikais, kada buvo draudžiama statyti kryžius, bet nebuvo draudimo kapuose ar miške esantiems senkapiams uždegti žvakutes. Pagal šį atvejį tada galima per Vėlines visoje Lietuvoje kviesti gaisrines ir gesinti kapuose žvakes, nes jos gali sukelti „gaisrą“ ir gal sudeginti kokį paminklą. Mūsų baltiškos pasaulėžiūros puoselėtojams tokie renginiai kaip Labanore švenčiamos Vėlines gali baigtis panašiai.

Jei šis atvejis nėra absurdas, tada suprantama, kodėl lenkų „Šalčininkų rajono savivaldybės taryba priėmusi nutarimą rajone paskelbti Kristaus karaliaus intronizacijos – valdžios perleidimo Dievui – aktą“[3]  yra normaliai priimta seime, kaip seimo vienos iš frakcijų „dvasiškumą“ išreiškiantis žingsnis. O štai lietuviai savo protėviams uždegę ant pilkapių žvakutes yra nenormalu ir tam pasitelkiamos mūsų pačių mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos gaisrinės tarnybos. LIETUVIAI AR MES JAU PRIĖJOME SAVO TAUTOS DVASINĘ KRIZĘ?

BALTAI.LT redaktorius

STRAIPSNĮ PRAŠAU VIEŠINTI VISOSE SVETAINĖSE, NURODANT BALTAI.LT KAIP ŠALTINĮ

Panaudoti šaltiniai

1.http://www.voruta.lt/kodel-negalima-sakyti-tiesos-apie-armija-krajova/
2. Informacija pagal NRP leidinius pateikta http://www.dukstos.lt/2_1_dukstos.html

3.Šalčininkų politikai priėmė valdžios perleidimo Dievui aktą. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/salcininku-politikai-prieme-valdzios-perleidimo-dievui-akta.d?id=27274031