Europos pabėgėlių krizė yra ne ekonominė, ji – kultūrinė problema

Robert W. Merry – „The National Interest“ (JAV) rašantis redaktorius ir knygų apie Amerikos istoriją ir užsienio politiką autorius. Siūlome šio autoriaus aktualaus straipsnio vertimą.

“The New York Times” lapkričio 3 paskelbė savo užsienio korespondento Adamo Nossiter straipsnį apie Prancūzijos miestą Beziers. Nossiter mus informuoja, kad Beziers yra stambiausias šalies miestas, valdomas kraštutinių dešiniųjų. Žurnalisto žodžiais Baziers meras Robert Menard kažkada “bebaimis gynėjas spaudos laisvės keturiuose žemynuose ir herojiškai gynė žodžio laisvę“. Bet dabar Ménard pasisako prieš užtvindžiusį jo miestą užsienio imigrantų srautą. Jis sako, kad nenori, kad dauguma Beziers gyventojų sudarytų musulmonai, nenori, kad miestas priimtų musulmonų tapatybę ir nenori, kad jis prarastų savo prancūzų paveldą ir prancūzišką dvasią. “Tai yra skaičių problema”, sako jis.

Nossiter nuomone, tai daro Ménard „dešiniųjų ekstremizmo simboliu Prancūzijoje.”

Tai įdomus apibūdinimas, ypač, jeigu atsižvelgti, kad savo straipsnyje Nossiter ne kartą pažymi: daugelis šalyje seka įvykius siūlymu Beziers, skaitydami, kad gali būti kalbama apie naujos politinės tendencijos atsiradimą šalyje. Nossiter cituoja kažkokį universitetino politologą, kuris sako, kad “Béziers tikrai galėjo tapti politiniu simboliu. Kitaip tariant, antimigraciniam Menard požiūriui daugelis pritaria ir jis gali tapti pagrindine nuomone.

reklama

Visa tai kelia klausimą, reikalaujantį gebėjimo žiūrėti istorijos perspektyvoje – o tuo pačiu tam tikro nešališkumo (Nossiter, sakykim, jo nekelia). Kodėl noras išsaugoti savo kultūrinį paveldą – tai „dešinysis ekstremizmas“, o siekis jį sunaikinti arba pasireiškimas abuojumo jo likimui – tai ne ekstremizmas? Charakteringa, kad Nossiter bando neanalizuoti tai kas dabar vyksta Europoje – tai yra migrantų antplūdį, kuris grasina pakeisti kontinentą ir vakarų kultūrą, – platesniame kontekste.

Tą pačią dieną, kada pasirodė Nossiter medžiaga, pirmame The Washington Post puslapyje pasirodė pavadinimas: “Pagunda uždaryti duris: rekordinis antplūdis migrantų gimdo reikalavimus užantspauduoti Europos sienas“ (Tempted to close the doors: As migrant tide reaches a new high, pressure builds for Europe to seal its borders). Prie straipsnio pridėtas grafikas, rodantis, kad 2014 metais į Europą atvyko 218394 migrantai, o šiais metais jų skaičius viršijo 744 tūkstančius. Valdininkas iš mažytės Slovėnijos pranešė: “Vien tik per dvi savaites mes priimėmė daugiau negu 100.000 migrantų“. Jis paaiškino, kad šis skaičius sudarė 5 procentus šalies gyventojų.

Daugelis iš šių migrantų nesiruošia likti neturtingoje Slovėnijoje, iš kurios vyriausybės sunku laukti didelio dosnumo. Jie nori į turtingą Vokietiją, kurios nacionalinis lyderis (kol kas dar lyderis!), kuris pasiruošęs juos džiaugsmingai priimti. Post duomenimis, paskutinius devynis mėnesius Vokietija priėmė 500 tūkstančių imigrantų. Per metus jų, tikėtina, prisirinks apie 700 tūkstančių. Sulyginamas – perskaičiavus kiekiui gyventojų – pritekėjimas migrantų į JAV būtų apie 2,8 milijonai žmonių. Kas nors abejoja, kad panašus antplūdis per trumpą laiką neišvengiamai sukeltų negatyvią reakciją? Suprantama, tokia reakcija priverstų liberalus kalbėti apie „dešinįjį ekstremizmą“ arba net rasizmą. Kas rasistinio ar ekstremistinio siekyje ginti savo nacionalines sienas ir apsisaugoti nuo visuomeninio ir kultūrinio chaoso, kuris gali atsirasti, kada migraciniai srautai viršys visuomenės sugebėjimą juos absorbuoti? Sprendžiant iš visko, mūsų elitas mato rasizmą būtent tame, o štai bet kokio skaičiaus emigrantų srautas jo jokiu būdu nejaudina.

Tačiau gyventojai į situaciją žiūri visai kitaip. JAV media-isteblišmentas vis niekaip negali suprasti, iš kur pas tokią nevykusią figūrą, kaip Donald Trump, toks palaikymas visuomenėje. O atsakymas dalinai yra tame, kad daugumą rinkėjų, kurie nelaiko savęs rasistais, nei ekstremistais ir nemėgsta, kai juos taip vadina, jaudina migracijos problema, ir Trump supranta jų nerimą.

Žmonės instinktyviai supranta tai, apie ką elitui nepatinka galvoti. Jie jaučia, kad didesnė pasaulio istorijos dalis – tai istorija įsiveržimų ir migracijos (kuriuos vieną nuo kito dažnai sunku atskirti), o taip pat pasipriešinimo įsiveržimams ir migracijoms. Prisiminkime, kad ir Didžiąją kinų sieną, kurią amžius statė ir atstatinėjo, kad apginti kinų civilizaciją nuo klajoklių bangų iš Eurazijos stepių.

reklama

Islamas jau trečią kartą rimtai grasina Europai. Religinis pakilimas, įkvėptas Muchamedo VII amžiuje, pastūmėjo arabus teritorinės ekspansijos dešimtmečiams. Islamas užgrobė visus Artimuosius Rytus, prasiveržė su kariuomenėmis per Ispaniją ir 732 metais atėjo į Prancūziją. Ten jį ir sustabdė Europos jėgos. Po to, kai Karlas Martelas sumušė maurus prie Puatje, Europa pradėjo atsakomąjį puolimą. Procesas tęsėsi daug šimtmečių ir pasibaigė 1492 metais maurų išvarymu iš Ispanijos.

Verta susimąstyti, koks likimas lauktų vakarų civilizacijos, jeigu musulmonai nugalėtų Karlą Martelą ir užvaldytų Europos širdį. Ar tęstų Vakarai lėtai judėjimą per Tikėjimo epochą (Will Durantterminas)? Ar ateitų Renesansas ir Švietimo epocha? Ar atsirastų kapitalizmas ir liberalinė demokratija? Ar pasaulis pamatytų gotikos katedrų skrendančius kontraforsus, olandijos meistrų paveikslus įveikusius erdvę ir laiką šviesos ir šešėlio pagalba? Ar atsirastų grandiozinė Vakarų muzika, poetai-romantikai, didieji rašytojai? Kas būtų su globalia ekspansija ir su visais triumfais žmogaus dvasios ir žmogaus patirties aukštumomis, kurios neatskiriamos nuo visada žmogaus istoriją lydinčia prievarta ir engimu?

Gali būti, atsakymu į tai bus: „Koks skirtumas?“. Dabar Europoje taip, matomai, galvoja daugelis. Tačiau tai netinkamas atsakymas sveikai ir stipriai civilizacijai.

Praėjus aštuoniems amžiams po Europą išgelbėjusios Martelo pergalės didysis osmanų valdovas Suleimanas Didysis apgulė Vieną. Dauguma istorikų skaito, kad jis kūrė planus užgrobti visą Europą. Užgrobę Balkanus, osmanai šimtmečius stūmėsi į Dunojaus aukštupį. Jie suspėjo užkariauti Vengrijos centrinę dalį ir Transilvaniją. Nepavykęs Suleimano bandymas užimti Vieną 1529 metais tapo viršūne turkų europinės ekspansijos, o po 1683 metų dar vienos nepavykusios apgulties to paties miesto Osmanų imperija pradėjo lėtai, bet negrįžtamai nykti. Galutinai ji žlugo per Pirmąjį pasaulinį karą.

Europiečiai jautė pasekmes osmanų užkariavimų šimtmečius. „Turkai sutriuškino Balkanus. – rašė dama Rebecca West savo įžymioje knygoje „Juodas ėriukas ir pilkas sakalas“. — Nuostolis buvo toks didelis, kad iki dabar neišnyko“. Šaknys kruvinų Balkanų karų 1990 -aisiais glūdi XIV amžiaus osmanų nusikaltimuose Europos žemėje.

Mūsų dienomis emigracija aptariama Europoje ir Amerikoje pagrindinai ekonominiu aspektu. Žmones jaudina, ar pakaks migrantams mokyklų, ar jie netaps našta socialinei valstybei, ar nenukris uždarbiai. Kažkas baiminasi, kad užsieniečių antplūdis, neturinčių resursų, pagimdys nusikalstamumo bangą. Vienok, iš tikrųjų, kalba tokiais atvejais ir toliau vyksta apie kultūrų likimą.

Pagal kai kurias priežastis vakarų elitas nenori tai suprasti ir linkęs vadinti tuos, kurie taip galvoja, ekstremistais ir rasistais. Būtent tokios pozicijos, sprendžiant pagal straipsnio toną ir dvasią laikosi Adamo Nossiter. Vis tiktai, tikrovėje Europa jau susidūrė, o Amerika, greičiausiai, susidurs po kelių metų su pirmarūše krize, ir tautos reikalaus iš savo vyriausybių jos sureguliavimo. Būtent tame ir yra reikšmė Robert Menard ir prancūsų miesto Beziers.

Robert W. Merry – rašantis redaktorius The National Interest ir autorius knygų apie Amerikos istoriją ir užsienio politiką.

Vertė Algimantas Lebionka

Manau, kad autoriaus vadinamas Europos „elitas“ tarnauja ne Europos tautų, o tarptautinių bankininkų sionistų interesams ir dažnai nėra titulinės nacijos, kuriai atstovauja, todėl ir yra abuojus ES tautų lūkesčiams, saugumui, kultūrai ir t.t. (A.L.)

 Šauksmas