Kas stovėjo už Geitso, Džobso ir Cukerbergo

Visais laikais pagrindiniais techninio progreso varikliais buvo karas ir išlaidos ginkluotei.

Dešimtmečius JAV vyriausybė pumpavo pinigus į Silicio slėnį. Gudrybė slypi tame, kad finansuojami buvo ne grynai kariniai tyrimai, o civiliai projektai. Paskui projektai, kurie išlaikydavo konkurenciją, atsipirkdavo ir surasdavo karinį pritaikymą. Slėnį ranka rankon kūrė ir valstybė, ir universitetai, ir palaipsniui besistojantis ant kojų dėka vyriausybės užsakymų privatus sektorius.

Pradėsime nuo Bilo Geitso. Paprastos mokytojos Merės Maksvel Geits sūnaus, kai teigia legenda. Realiai Geitso mama buvo solidžių finansinių ir telekomunikacijų kompanijų tarybų narė, tame tarpe nacionalinė tarybos UnitedWayInternational prezidentė. Ten jai vadovaujant posėdžiavo du kompiuterinės rinkos monstrai – įvairių laikotarpių IBM prezidentai Džonas Opelis ir Džonas Ekertas. Taip atsitiktinai gavosi, kad IBM pavedė sukurti operacinę sistemą pirmam personaliniam kompiuteriui niekam nežinomai kompanijai Microsoft, kuri priklausė „paprastos mokytojos sūnui“. Geitsas nusipirko už 50 000 dolerių iš programuotojo Patersono sistemą QDOS, pervadino ją MS-DOS, pardavė licenciją IBM, išsaugodamas autorines teises savo firmai Microsoft. Kompiuteriai PC, tapę standartu visai pasaulinei asmeninių kompiuterių industrijai, buvo stipriai pririšti prie Microsoft. 1996 metais, turėdamas kontraktus su IBM ir operacines sistemas, Geitsas išėjo į biržą ir akimirksniu tapo turtuoliu. Mūsų temai labai svarbus faktas: IBM nuo septinto dešimtmečio iki dabar – pagrindinis „sudėtingos geležies“, skirtos NSA ir kitoms spectarnyboms, gamintojas.

reklama

Google istorija prasidėjo pačiame Silicio slėnio centre – Stenfordo universitete. Ten studentai Laris Peidžas ir Sergejus Brinas dirbo su Stenfordo skaitmeninės bibliotekos projektu. Bibliotekai buvo reikalinga paieškos sistema. Projektą finansavo Nacionalinis mokslo fondas (pagal statusą – federalinė agentūra, glaudžiai susijusi su žvalgybos bendrija ir Pentagonu). Pirmuosius 100 000 dolerių Google paieškos sistemai abu studentai gavo iš Endžio Bechtolštaimo, visos eilės projektų, kuriuos finansavo Pentagono pažangių karinių technologijų agentūra DARPA rangovas.

Pirmus rimtus pinigus į Google investavo Sequoia Capital – vienas sėkmingiausių venčiurinių fondų pasaulyje. Fondo vadovas, žymusis Donas Valentino, buvo vienas iš vadovų stambiame Pentagono ir žvalgybos rangovų Fairchild Semiconductor.

Facebook buvo „Ivy League“ – universitetų, kuriuose mokosi amerikiečių elitas – socialinis tinklas. Markui reikėjo pinigų verslo plėtotei. Pirmuosius 500 000 dlerių davė Piteris Tilis. Jau po keturių mėnesių Facebook surinko pirmą milijoną vartotojų ir ėmė sparčiai plėtotis. Prieš investuodamas į Cukerbergą Tilis sukūrė mokėjimo sistemą PayPal, kurią pristatė kai priemonę kovai su nacionalinėmis mokėjimų sistemomis, kaip savotišką žingsnį link pasaulinės valiutos. Tačiau dabar Tilis žinomas ne dėl PayPal ir netgi ne dėl Facebook. Jis penkis metus rinko ir finansavo geriausių matematikų, lingvistų, analitikų, sisteminės analizės, priėjimo prie duomenų specialistų ir pan. komandą. Dabar tai mylimas Amerikos žvalgybų kūdikis – kompanija Palantir. Jos šefas Tilis – Bilderbergo klubo narys.

reklama

Cukerbergui reikėjo vis daugiau pinigų. Porą milijonų davė Bilas Geitsas. Trūkstamų greitam Facebook augimui 13 milijonų pavyko gauti iš kompanijos Accel Partners. Investiciją organizavo Džeimsas Brejeris, buvęs nacionalinės venčiurinių kapitalistų asociacijos vadovas. Jo partneriu šiame reikale buvo Gilmanas Lui, Amerikos žvalgybinės organizacijos In-Q-Tel vykdomasis direktorius. Taip kad po Silikono slėnį svetimi ir atsitiktiniai žmonės nevaikšto.

Visi žino apie balso pagalbininką SIRI, šiandien įmontuotą į velionio „maištininko“ Stivo Džobso aifonus. Jo pirmtaku pasitarnavo naujo tipo programinė įranga Calo. Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Calonis – „karininko tarnas“. Projektą finansavo ta pati Pentagono agentūra DARPA. Galima ir daugiau pavyzdžių pateikti apie kompiuterinius guru, bet kam varginti skaitytojus?

Aukštų technologijų verslas, universitetai, žvalgybinės organizacijos – visa tai vaikinai iš to paties kiemo. Savotiškas „karinis-informacinis-pramoninis kompleksas“. Jie užsiima tuo pačiu darbu – renka, apdoroja individualius bei korporatyvinius duomenis, t.y. duomenis apie kiekvieną iš mūsų. Vieni – vardan pelno. Kiti – vardan nacionalinio saugumo ar to, ką tas lozungas maskuoja.

Yra viena chrestomatinė istorija. Tėvas, dirbantis kompiuterinėje kompanijoje, sužinojo apie dukters nėštumą dar iki to, kai ji pati prisipažino. Kiekvienas iš mūsų, priklausomai nuo norų, poreikių, nuotaikos ir pan. kažko ieško internete, užeina į įvairius tinklapius, rašo laiškus ir pranešimus. O internete – įsiminkite! – niekas niekur niekad nedingsta. Apibendrinus vizitus ir susirašinėjimus galima suprasti, kas vyksta su tuo žmogumi ar su ta organizacija. O kai žinai, kas vyksta su kažkuo, galima jam pasiūlyti reikiamu metu reikiamas prekes, paslaugas ir t.t. Ir jis jas būtinai įsigys. Tai vadinama elgesio valdymu. O dabar įsivaizduokite, kad jūs pardavinėjate internete ne prekes ir paslaugas, o vienokius ar kitokius politinius įsitikinimus, požiūrį į pasaulį ir panašiai.

www