Žurnalistika – šiuolaikinė prostitutė?

Tikriausiai ne kartą esate girdėję, jog dabartinė žurnalistika – tarsi prostitutė, daranti viską už kelis eurus. Numesk tą vertingą popierėlį žurnalistui, pakuždėk į ausį kokio teksto norėtum, o tada lauk, nes po kelių savaičių, dienų ar valandų (nelyginant kokio straipsnio troško užsakovas) tau ant lėkštutės bus patiektas šviežiausias nupirktos naujienos kąsnelis. Ir, žinoma, tas kąsnelis bus tokio skonio, spalvos ir konsistencijos, kokio troško jį nusipirkęs žmogus. Tikros žurnalistikos, atrodo, tarsi nebeliko, viską užgožė pinigai ir purvas. Tačiau ar toks gajus požiūris yra teisingas? Galbūt tikra žurnalistika dar nėra mirusi? O galbūt niekada ir nebuvo gimusi?

Panašiai niūriai galima pamąstyti ir apie masinėje žiniasklaidoje šmėžuojančias temas. Girtas sūnus nužudė motiną, BMW vairuotojas įsimūrijo į autobusų stotelę, Rusijos vadovas pasakė tą ar aną, receptai, kaip suvilioti svetimą vyrą ir t.t., ir pan. Žinomiausi žiniasklaidos atstovai sukramto ir spjaute išspjauna eiliniams skaitytojams krūvą beverčio turinio, kuris tik dar labiau bukina bei liūdina ir taip savižudybių kiekiu pagarsėjusius lietuvius. Atrodo, kad svarbesnės naujienos – tai kuo šlykštesnės, baisesnės, labiau sukrečiančios. Tampa garbės reikalu surasti ne kažką pozityvaus, švietėjiško, verčiančio ir vėl tingiai pasisukti smegenų sraigtelius, o kažką skandalingo, niūraus ar kvailo. Tik vėlgi – ar iš tiesų viskas taip juoda, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

reklama

Pastaruoju metu į mano rankas vis pakliūva Gintaro Beresnevičiaus kūryba. Ir vėl su pasimėgavimu skaitant jo įžvalgias mintis, užkliuvo ši gerbiamo profesoriaus mintis:

„Dienraštis yra agregatas, veikiantis toje zonoje, kur galioja pelno taisyklės, kapitalistiniai principai, kur be galo svarbi reklama, turinti pritraukti skaitytojus, dirgindama jų erotines, emocines, nesveiko smalsumo smegenų zonas, privatumo laužymo ir ardymo kaina atverdama duris į kitų gyvenimus, į asmenines dramas garsenybių, kurios, beje, to paties leidinio ir pagamintos.“

Galima iš paskutiniųjų mėginti pateisinti šiuolaikinę žurnalistiką, tačiau regis, jog Gintaras Beresnevičius šiuo atžvilgiu iš tiesų buvo teisus. Kuriam iš populiariausių dienraščių negalioja toks į vatą neįvyniotas aprašymas? Pačiuose dienraščiuose varijuoja skambios frazės, jog tai „objektyvus“, „vertingas“ ir pan. žiniasklaidos darinys, tačiau kritiškai nužvelgus pirmuosius puslapius tikriausiai visuose iš jų rastumėte subjektyvumą, daugybę šlamšto ir pigių būdų, kaip patraukti dėmesį bei uždirbti kuo didesnį pelną. Pinigus gaminančios girnos sukasi būtent skandalų, reklamos ir pykčių stumiamos.

Tik ar su šia bevertės (kultūrine, protine ar dvasine prasme) informacijos lavina iš tiesų susiduria tik dabartinė žurnalistika? Sakyčiau, jog joje visada būta ne tik kažko vertingo, bet ir atvirkščiai. Pinigai, vėlgi, yra tai, dėl ko visais laikais žmonės darė net ir pačius baisiausius dalykus. Demonizuojant dabartinę žurnalistiką neteisinga pulti tik dabartį. Žurnalistika iš esmės yra ir buvo manipuliavimo įrankis, pasitelkiamas vienokiems ar kitokiems tikslams (gaila, jog ne visada geriems).

reklama

Galima teigti, jog žiniasklaida visada nebuvo objektyvumo viršūnėje tupintis paukštis. Vienaip ar kitaip ji nuolat parsidavinėjo – kam už pinigus, kam už populiarumą, kam išvis tiesiog todėl, kad žurnalistas irgi žmogus, o žmogus, visgi, yra gan subjektyvi būtybė, mėgstanti teisti, įsivaizduoti, meluoti ar sutirštinti spalvas. Sudemoninant šiuolaikinę žiniasklaidą reikėtų nepamiršti, kad visgi tokia jau ji yra ir dėl to visiškai nekaltas šiuolaikiškumas. Tik ar patys žmonės geba suvokti, jog negalima visko priimti už gryną pinigą – jau kita kalba.

Ne žiniasklaida kuria žmones. Ne žiniasklaida verčia skaitytojus domėtis bevertėmis sensacijomis. Jei nebūtų besidominčių kokios spalvos kelnaitėmis šiandien vilkėjo Lady Gaga, tokie „straipsniai“ net neišvystų dienos šviesos, o ką jau kalbėti apie dienraščių pradinius puslapius. Kaip teigė Gintaras Beresnevičius, „Įvykis yra prekė. Ypač perkama, jei karšta visais požiūriais – ir naujumo, ir pikantiškumo. Todėl dienraščiai lenktyniaute lenktyniaudami atneša tą informaciją iki pat skaitytojų, kurie gauna naujienų. Jos yra svarbios dėl savo naujumo, ne dėl turinio.“ Ir belieka tik pritariančiai linksėti galva – šiuolaikiniam žmogui svarbu ne turinys, jam svarbu koja kojon žengti su dabartimi. Net jei tai ir reiškia, jog galva liks prikimšta menkavertės informacijos.

Žmogus atsiduoda dabarčiai, bando ją visą absorbuoti, galų gale išstumdamas bet kokį vertingą tekstą kaip nereikalingą, per daug lėtą, ne sensacingą. Jau retas kuris su pasimėgavimu atsiverčia brandžią literatūrinę knygą – nebent mokyklos suole, bet ir tai su suraukta kakta ir po nosimi burbėdamas „o kam to reikia“. Retas paima į rankas ir brandesnį žurnalą, kurių tiražai su metais vis mažėja. Dauguma geriau renkasi griebti iš piršto laužtų menkaverčių naujienų prigrūstą dienraštį ir svarstyti, ar Olialia pupytei tinka naujosios botoksu pripūstos lūpos. Ar tikrai dėl masinės žiniasklaidos parsidavimo kalta pati žiniasklaida? Jei nebūtų ją skaitančios masės, tokia žiniasklaida tiesiog gan greitai numirtų. Nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Tačiau eilinį kartą atsivertę kokį žinomesnį dienraštį žmonės puola skaityti neįpareigojančių naujausių skandalų ir prostitucija gyvuoja toliau…