Pasaulis nėščias dideliu karu

Ore tvyro juntamas didelio karo kvapas. Žmonija panaši į nėščią moterį, kuriai jau atėjo laikas gimdyti. Apsunkusi, su dideliu pilvu, ji kaip žąsis krypuoja, laikydamasi už sienų, ji kvepia pienu, moterišku prakaitu, pavargusiu kūnu, kuriame gyvena jau du žmonės. Naujas pasaulis – ant gimimo slenksčio.

Taip buvo XX amžiaus pradžioje. Civilizacija sustojo. Ne, mokslas ir menas audringai vystėsi. Sidabrinis amžius, modernas, avangardas, kinas, Enšteinas, Zvorykinas, Froidas, Tesla. Tačiau civilizacija buvo nepasirengusi ištrūkti iš anglies, garvežių, manufaktūrų eros. Dėl to I Pasaulinis karas tik suformavo pūlinį. Žmonija įsmuko į sunkią depresiją, skurdą, ištvirkimą, savigriovą. Ir štai II Pasaulinis karas tą pūlinį prakiurdė.

Visi svarbiausi atradimai buvo padaryti iki Karo. Atomų skilimas, raketų technologijos, antibiotikai, televizija ir radijas, tačiau nieko iš to normaliai neįdiegė. Karas.

reklama

Štai ir dabar. Žmonija dūsta. Žmonijai reikia pagimdyti naują pasaulį.

Tačiau mes nepasiruošę kibti vienas kitam į gerklę susirėmime. Mes kaip dangiškos manos laukiame ateivių iš kosmoso ar, blogiausiu atveju, gamtinio kataklizmo. Nes sukelti skerdynes kažkaip šlykštu ir žema. Vėl teks sugalvoti bjaurias rasines teorijas, skirstyti žmones į labiau ir mažiau išsivysčiusius, ieškoti atpirkimo ožių: juodaodžių, aziatų, čigonų, slavų, žydų, ar kokių nors komunistų, musulmonų ar homoseksualistų. Štai išsigelbėjimas nuo ateivių ar pasaulinio tvano – tai šventas reikalas. Tauta pati išsirikiuos į darnias gretas petys į petį. Bet man kažkodėl atrodo, kad visgi teks teptis rankas. „Svetimi“ neatskris, Jeloustounas nesprogs. O gimdyti reikia.

Civilizacija nėščia naujais atradimais. Visi jie jau padaryti. Bet mes nepasirengę atsisveikinti su įprastu pasauliu. Termobranduolinė sintezė buksuoja, robotų technikai priešinasi vyriausybės ir profsąjungos, auto pilotavimas diegiamas jau 20 metų: lėktuvai skraido su pilnomis kabinomis lakūnų, automobilius vairuoja vairuotojai ir taksistai, informacijos įkrovimas tiesiai į smegenis įstrigo, kai kilo baimė, kad išnyks mokyklos, o distancinė medicina išsikėtojo žeminančia poza priešais baimę, kad dings ligoninės. Netgi automatinis teksto vertimas buksuoja dėl to, kad liks niekam nereikalinga armija vertėjų ir užsienio kalbų mokytojų. Niekas nejuda į priekį. Nebent tiktai internetas ir ryšiai, kaip radijas ir telegrafas XX amžiaus pradžioje šiaip ne taip sugebėjo prasimušti sau kelią.

Nieko tokio. Laiko liko jau net ne dešimtmečiai, o metai.

Kariniai dronai patyliukais bombarduoja aborigenus, bepiločiai tankai ir naikintuvai laukia savo eilės. Tai – iš vienos pusės. O iš kitos – pasaulis dūsta nuo skolų, vartotojiškumo, ištvirkimo ir bedvasiškumo. Ir kažkur netoli jau vaidenasi Akušerio ūsai, akušerio, kuris atliks gimdyvei Cezario pjūvį ir ištrauks kruvinomis rankomis Naują Pasaulį.

www