Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas?

LTnacionalistas: Vieno žinomiausų Rusijos analitikų ir Rusijos prezidento V. Putino patarėjo Sergėjaus Glazjevo straipsnis „Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas?“ vertas dėmesio tiek dėl pačios figūros, kuri jį parašė, tiek ir dėl to, kad atspindi naujosios Rusijos, kaip savo ambicijas įgijančios kapitalistinės galios, kilimą. Matant tokių figūrų nuotaikas galima spėti, kad Rusijos valdančiuosiuose sluoksniuose yra jėgų, kurios pasiruošusios pereiti į puolimą prieš Amerikos hegemoniją. Ir nors daugelis straipsnyje išsakytų minčių yra įdomios ir teisingos, visgi turime atsiriboti nuo juntamo buržuazinio nacionalizmo ir netgi šovinizmo, kuris neturi nieko bendro su nacionaldarbininkiška pozicija, taip pat minties, kad religinis kultas gali atlikti progresyvų vaidmenį kuriant kažkokią naują ideologiją. Straipsnis parašytas iš buržuazinių pozicijų, atstovaujant neva „abstraktų“ valstybingumą ir nekalbant apie jo klasinį pobūdį. Glazjevas atstovauja tą politinę mintį, kurios idealas būtų Amerikos hegemonijos pabaiga ir daugiapolio kapitalistinio pasaulio pradžia, nekalbėdamas apie tai, kad tame daugiapolyje kapitalistiniame pasaulyje išaugs „naujos amerikos“, nauji imperializmo centrai.

Publikuojame pažintiniais tikslais.

---

 Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas?

Pats pavojingiausias Rusijai periodas prasidės 2020-ųjų pradžioje, kuomet prasidės išvystytų šalių ir Kinijos technologinis persiginklavimas, o JAV ir kitos Vakarų šalys išeis iš 2008-2018 metų depresijos ir įvykdys naują technologinį šuolį.

Trečiojo pasaulinio karo pavojus liks tol, kol JAV neatsisakys savo pretenzijų dominuoti pasaulyje. Kartu su lokaliniu karu Ukrainoje, kuris gali tapti sudedamąja chaotiško pasaulinio karo dalimi, JAV toliau remia ginkluotus konfliktus Sirijoje ir Irake, destabilizuoja padėtį Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, ruošia talibų ir islamo kovotojų įsiveržimą į Vidurinę Aziją, projektuoja „spalvotąsias revoliucijas“ Rusijoje ir kitose eurazietiškos integracijos šalyse, o taip pat organizuoja valstybinius perversmus Lotynų Amerikos šalyse, kurios ištrūko iš Vašingtono kontrolės. Į pasaulinį karą Jungtines Valstijas stumia objektyvūs globalinės ekonominės ir politinės dinamikos dėsniai. Jų supratimas leidžia prognozuoti karines-politines perspektyvas artimiausiam dešimtmečiui.

reklama

Ekonominės ir politinės dinamikos analizė rodo, kad labiausiai tikėtinas stambių regioninių karų, kuriuose dalyvaus JAV ir jų satelitai prieš Rusiją, laikotarpis bus 2015-2018 m.

Šiuo laikotarpiu baigs formuotis naujoji technologinė sankloda ir prasidės augimas jos pagrindu. Būtent tokiais laikotarpiais technologiniai pokyčiai sukelia permainas tarptautinių santykių struktūroje. Šalys, kurios pirmos modernizuoja savo ekonomikas naujųjų technologijų pagrindu, įgija konkurencinį pranašumą pasaulinėje rinkoje ir pradeda išstumti senuosius lyderius, kuriems tenka įdėti daug pastangų, kad išbristų iš krizės, sukeltos perteklinio kapitalo pasenusiose gamybos ir technologijų struktūrose. Prasideda kova tarp naujų ir senų technologinio-ekonominio vystymosi lyderių už dominavimą pasaulinėje rinkoje. Ši kova sukelia tarptautinę įtampą ir provokuoja karinius-politinius konfliktus, kurie iki šiol istorijoje baigdavosi pasauliniais karais. Būtent toks laikotarpis prasideda dabar ir tęsis iki 2020-2022 metų, kuomet galutinai susiformuos naujos technologinės sanklodos struktūra, ir pasaulinė ekonomika pereis į stabilaus augimo fazę.

…Verta pažymėti, kad Ukrainos krizė prasidėjo anksčiau nei rodo prognozė.

Jei Janukovičius būtų pasirašęs lapkričio mėnesį sutartį dėl asociacijos su ES, tai viskas būtų įvykę pusantrų metų vėliau, atėjus eiliniams prezidento rinkimams.

Atėjus tam laikui, būtų pradėję veikti šios sutarties numatyti mechanizmai, kuriais ES valdytų Ukrainą ekonominiais, užsienio politikos ir gynybos klausimais. Būtų jau sukurti ir išdėstyti prie sienos su Rusija dabar tik formuojami ukrainiečių-lenkų-lietuvių batalionai. Būtų tobulinami bendri europiečių ir ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų veiksmai regioninių konfliktų atveju. Nors sutartis numato, kad Ukraina įsipareigos veikti šiuose konfliktuose vadovaujama ES, o taip pat laikytis jos užsienio ir gynybos politikos, akivaizdu, kad tikruoju karinių veiksmų organizatoriumi bus NATO, vadovaujama Vašingtono.

Nėra abejonių, kad per prezidento rinkimus 2015 metų pavasarį būtų buvusios panaudotos tos pačios technologijos, kurios buvo panaudotos per valstybinį perversmą praėjusią žiemą, nuverčiant Janukovičių ir atvedant į valdžią JAV statytinį. Tik valdžios pakeitimą būtų įvykdę santykinai teisėtomis priemonėmis. Tai neleistų įsikišti Rusijai į Ukrainos reikalus, nekalbant jau apie susijungimą su Krymu. Kijevo vyriausybė ir jėgos struktūros, kurias amerikiečiai būtų suformavę iš savo agentūros, būtų pradėję Ukrainos prijungimą prie NATO, taip pat mėgintų išstumti Rusijos Juodosios jūros laivyną iš Krymo. Prieš Rusiją stotų ne nacistų gaujos, o visiškai legalūs ukrainiečių ir europiečių kariniai kontingentai, kurie remtųsi visa karine NATO galia. JAV valdoma legitimi Ukrainos vyriausybė nutrauktų kooperaciją su Rusija gynybos pramonėje, pradėtų ne ką mažiau egzaltuotą nei dabar antirusišką isteriją žiniasklaidoje ir prievartinę Ukrainos rytų ukrainizaciją. Rusijos padėtis būtų kur kas blogesnė nei dabar, kuomet įvyko susijungimas su Krymu, o Kijeve įsitvirtino nacistinis režimas, dėl kurio neteisėtumo ir nusikaltimų Ukraina yra pasmerkta katastrofai ir griūčiai.

Žinoma, Ukrainą apėmusi socialinė-ekonominė katastrofa ir chaosas šioje teritorijoje neatitinka Rusijos interesų, kuriai Ukraina buvo ir lieka neatsiejama Rusiškojo pasaulio dalis, susijusi su Rusijos Federacija technologiškai, ekonomiškai ir dvasiškai. Katastrofiškos įvykių eigos galima buvo išvengti, jei Janukovičius nebūtų leidęsis vedžiojamas amerikiečių ir europiečių emisarų, būtų apgynęs valstybę nuo nacistinio maišto ir neleidęs valstybės perversmo. Tačiau JAV tai būtų buvę tolygu pralaimėjimui ilgoje antirusiškoje kampanijoje, kurią jos vykdė Ukrainoje per visą potarybinį laikotarpį. Todėl buvo padaryta viskas, kas įmanoma ir neįmanoma, panaudojant gigantiškus politinius, informacinius ir finansinius resursus, kad Kijeve būtų įvykdytas valstybės perversmas ir valdžia perduota proamerikietiškai įtakos agentūrai. Taip, ši avantiūra JAV gali kainuoti ideologinę ir politinę lyderystę, jei Rusija sugebės apginti save ir pasaulį nuo amerikietiškos politikos, galinčios sukelti chaotišką pasaulinį karą. Tačiau panašu, kad amerikiečiai, vaikydamiesi maksimalaus geostrateginio „pelno“, nustojo atsižvelgti į riziką.

Nuo 2017 metų JAV prasidės naujas rinkimų ciklas, kuriam, matomai, bus būdinga rusofobija, tapsianti ateinančio pasaulinio karo idėjiniu pagrindu.

reklama

Iki to laiko Amerikos finansinės sistemos krizė gali gilėti – mažės biudžeto išlaidos, nuvertės doleris, kris pragyvenimo lygis. Gali užstrigti JAV agresija Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, žlugti Afganistane ir Irake. Vidaus problemų ir užsienio politikos krizių spaudimas, viena vertus, provokuos amerikiečių vadovybės agresyvumą, o kitas vertus – silpnins jos padėtį. Tačiau intelektualios, ekonominės ir karinės mobilizacijos atveju Rusija turi šansų nepralaimėti 2015-2018 m. konfliktų, kadangi JAV ir jų satelitai dar nebus pasiruošę atvirai agresijai.

Tačiau 2021-2025 m. laikotarpiu Rusija gali vėl smarkiai atsilikti technologiniu ir ekonominiu požiūriu. Tai susilpnins jos gynybos potencialą ir smarkiai sustiprins vidaus socialinius bei etninius konfliktus, kaip tai įvyko su TSRS 1980-ųjų pabaigoje.

Amerikiečių analitikai iš CŽV ir kitų įstaigų mano, kad Rusijos griūtis iš vidaus gali įvykti po 2020 metų.

Jų nuomone, tai įvyks dėl vidaus socialinių ir etninių konfliktų, inicijuotų iš išorės naudojant socialinės ir regioninės nelygybės problemas, o taip pat pragyvenimo lygio mažėjimą.

Siekdamos šių tikslų, JAV nuosekliai augina tarp Rusijos politinio, verslo ir intelektualinio elito savo „penktąją koloną“, išleisdamos šiam tikslui, tam tikrais duomenimis, iki 10 mlrd. dolerių į metus. Apie tai liudija tai, kad neseniai JAV pasiuntiniu Rusijoje tapo pats žinomiausias „spalvotųjų revoliucijų“ ir valstybės perversmų organizatorius potarybinėje erdvėje Džonas Teftas.

Norint išvengti blogiausio Rusijai scenarijaus, kuris baigtųsi šalies griūtimi, būtina sisteminga vidaus ir užsienio politika stiprinant nacionalinį saugumą, ekonominį savarankiškumą ir tarptautinį konkurencingumą. 2017 metais, kai naujoji technologinė sankloda pereis į augimo fazę, o kova už pasaulinę lyderystę pasieks savo apogėjų, Rusijos armija turi turėti šiuolaikinę ir efektyvią ginkluotę, Rusijos visuomenė – būti susitelkusi ir tikėti savo jėgomis, Rusijos intelektualinis elitas – gebėti naudotis naujosiomis technologijomis, Rusijos ekonomika – augti naujos technologinės sanklodos pagrindu, o Rusijos politika ir diplomatija – organizuoti plačią antikarinę koaliciją iš šalių, nesuinteresuotų nauju pasauliniu karu ir galinčių bendrais veiksmais sustabdyti Amerikos agresiją.

Tokia tarptautinė koalicija reikalinga ne tik karui sustabdyti, bet ir laimėti jį, jei karas bus neišvengiamas.

Antikarinę koaliciją galėtų sudaryti:

• Europos šalys, kurios įtraukiamos į karą prieš Rusiją priešingai savo nacionaliniams interesams;
• BRICS šalys, kurių ekonominį augimą gali torpeduoti JAV organizuota globalinė destabilizacija;
• Korėja, Indokinijos šalys, kurios nesuinteresuotos bloginti santykių su Rusija;
• Artimųjų ir Vidurio Rytų šalys, kurioms pasaulinis karas reikš jų pačių regioninių konfliktų eskalaciją;
• Bolivaro aljanso šalys Lotynų Amerikoje, kurioms naujas pasaulinis karas reikš tiesioginį JAV įsiveržimą;
• Besivystančios „Grupės 77“ šalys, Neprisijungusių šalių judėjimo paveldėtojos, kurios tradiciškai pasisako prieš karus, už sąžiningą pasaulinę tvarką.

Skatinant tokios koalicijos atsiradimą reikia iškelti bendras visiems jos dalyviams grėsmes, kurios kils jei JAV pradės chaotišką globalinį karą. Svarbi sąlyga tokios koalicijos augimui, kaip buvo minėta aukščiau, yra atimti iš JAV ideologinio dominavimo monopoliją nuosekliai demaskuojant antižmogiškas jų intervencijų pasėkmes, jų karių vykdomas masines taikių gyventojų žudynes, pražūtingus amerikiečių statytinių valdymo rezultatus įvairiose šalyse.

Būtina sugriauti amerikiečių neklystamumo įspūdį, atskleisti jų vadovybės cinizmą ir apgavystes, katastrofiškas jų dvigubų standartų politikos pasėkmes, amerikiečių valdininkų ir politikų nekompetetingumą ir nemokšiškumą.

Įtakingomis sąjungininkėmis kuriant tokią koaliciją gali būti religinės organizacijos, pasisakančios prieš iškrypimų kultą, šeimos ir kitų bendražmogiškų vertybių žlugdymą. Jos padėtų koalicijos dalyviams sukurti ir pasiūlyti pasauliui naują vienijančią ideologiją, kurios pagrindą sudarytų amžinieji moraliniai apribojimai. Konstruktyvų vaidmenį galėtų atlikti tarptautinės humanitarinės ir antifašistinės organizacijos. Sąjungininku galėtų tapti pasaulinė mokslininkų ir ekspertų bendruomenė, pasisakanti už stabilų vystimąsi ir generuojanti žmoniją vienijančius vystymosi projektus.

Antikarinė koalicija turėtų siekti demaskuoti ir sugriauti politinį JAV dominavimą, visų pirma, pakirsti JAV karinę-politinę galią, paremtą dolerio, kaip pasaulinės valiutos, emisija. Tęsiantis JAV agresyviems veiksmams, ji turi atsisakyti naudoti dolerį tarpusavio prekyboje ir savo aukso bei valiutinių aktyvų reikaluose.

Antikarinė koalicija turi sukurti pozityvią pasaulinės finansinės-ekonominės architektūros programą, paremtą abipusės naudos, teisingumo ir pagarbos nacionaliniam suverenitetui principais.

http://rusvesna.su/recent_opinions/1413882404