Kur tu esi palaidotas?

Kai pamatau naktinę žvakių pašvaistę, kuri nušvinta virš kapinių, prisimenu vieną keistą istoriją. Ji padeda man suprasti, kas traukia atgal. Dabar į mūsų miestelį grįžta iš Vilniaus, iš Kauno, kiti parvažiavo iš Sibiro. Prie miestelio bažnyčios sustoja procesija, o mes traukiam pečiais. Nežinome - kas.

O tai - kažkas iš mūsiškių. Nesvarbu, kad iš Alytaus ar Zarasų. Nesvarbu, kad neprisimenam. Visi turi sugrįžti.

Aldona gyveno Kėdainiuose, Renė - Ukmergėje. Tikriausiai ji buvo Irena, bet visi vadino Rene. Kai mirė tėvas, jos dažnai čia atvažiuodavo. Aplankydavo mamą, ant kapo gėlių pasodindavo. Taip jie visi prie kapo ir susirinkdavo. Kaip mes visi per Vėlines.

Ir štai visai netoli jų tėvo kapo išdygo naujas kapelis. Antanas, mūsų miestelio kapininkas, išsprogino akis.

- Kas per velniava? - pasipiktino jis.

Niekas neklausė leidimo, nieko jis neužrašė į knygą. Tada tvarka nebuvo tokia, kaip dabar, bet vis tiek be Antano žinios negalėjai palaidoti.

- Ir kaip nepamačiau? - graužėsi jis.

reklama

Gyveno žmogus šalia kapinių. Kaip jis galėjo prasnausti?

Juk tai gali būti baisus nusikaltimas. Kokia merga pasigimdė vaiką, pasmaugė ir užkasė čia. Kapelis visai nedidelis. Gal eiti, pasakyti milicijai? Bet visi šauks: ko nežiūrėjai!

Antanas verčiau palauks ir pažiūrės. Kas nors ateis aplankyti. Arba neateis. Tada kapelis išnyks, ir nebeliks gėdos.

Kitą sekmadienį ant kapo atsirado gėlių. Kažkas pasodino... Kas? Šeštadienį buvo keli žmonės, bet jie dirbo kitam kapinių gale, o čia tik Renė su Aldona tūpinėjo prie tėvo kapo. Antanas abi pažįsta nuo mažumės, jie dar šiek tiek paplepėjo. Gal kas atėjo patamsiais, naktį ir pasodino našlaites?

Ko tik nedarė Antanas, jis negalėjo nutverti akiplėšų. Ir po kapines vis vaikštinėjo, ir prie lango sėdėdavo... Kas jie tokie? Kas patyliukais sodina, ravi gėles? Jeigu tai žmogžudžiai, jie nekeltų nė kojos! Tai kas jie tokie?

Galiausiai Antanas numojo ranka ir nutraukė stebėjimus.

- Yra diena, kai juos tikrai pagausiu, - nusprendė.

Tai diena, kai visi susirinks. Visas miestelis - ir tas, kuris dar pasiliko čia, ir tas, kuris seniai išvažiavęs. Ir tie, kurie niekur jau nevažiuos... Gyvieji ir mirusieji. Visi lyg šešėliai tą vakarą eina žvakių šviesoj.

- Jis iš tiesų mus pagavo! - kitą dieną juokėsi Aldona, su kuria mes buvom geri pažįstami. - Vos tik uždegėm žvakę, iš kažkur atsirado Antanas ir čiupo už rankų. Kad žinotum, kaip išsigandau! Aha, žudikės, šaukė jis mums, kuri užkasėt benkartą? Bet mes juk nieko neužkasėm!

Aldona žegnojasi, kad nieko ji nepalaidojo. Renė - irgi. Paprasčiausiai buvo vienas gražus sekmadienis, ir jos su Rene atvyko prie tėvo kapo. Nurovė senas, pasodino naujų gėlių. Paskui kažkuri sako:

- Ale kokia graži vieta! Visas miestelis matyti. Ar nenorėtum čia pasilaidoti?

Aldona jau neprisimena, kuri pasakė pirmiau - gal Renė, gal ji pati. Arba abiems vienu metu šovė į galvą. O greta šeimos kapo buvo laisva vieta...

reklama

Iš pradžių jos tik padarė kaupelį, kad niekas neužimtų tos vietos. Paskui pasodino gėlių. O kam degti žvakes, jei nieko čia nepalaidota?

- Ir Antanas to klausė, - juokėsi Aldona. - Kam žvakės, jeigu nieko neužkasėt? O mes nežinom, ką atsakyti. Bet juk netiesa, kad nieko visai neužkasėm. Na, jeigu tai mano kapas, tai aš jau kažką palaidojau! Kažkokia dalis užkasta. Nežinau, kaip pasakyti...

Išgirdęs tokius žodžius, Antanas vos neprarado kalbos.

- Ką?..

To jis tikrai nelaukė.

- Durnos abi! - pareiškė atsitokėjęs. - Sakytų - užsiėmėm vietą... O jos - palaidojom! Ką jos durnės palaidojo?

Ir tikrai - ką?..

Aš irgi negalėjau suprasti. Antanas netikro kapo nedraskė, bet vis ateidavo pasižiūrėti. Buvo keista, kaip jis gražiai prižiūrėtas. Būna, kad žmonės užsiima vietą, bet kad sodintų gėles ir lankytų per Vėlines?..

- Man jau ima atrodyti, kad čia palaidota aš, - prisipažino Aldona.

Lapkričio pirmąją kartais nueidavau pažiūrėti. Rodžiau draugams. Ant jų netikro kapo degdavo kelios žvakės. Tai būdavo graudžiai juokinga.

Po daugelio metų vėl nuėjau. Prie kapo rymojo tamsi figūra. Veidas gerokai susenęs, vos pažinau.

- Aldona! - apsidžiaugiau. - Kodėl tu viena? Kur Renę padėjai?

- Renė jau čia, - ji parodė į žemę.

- Aha, - sutrikau. Nežinojau, ką pasakyti.

- O tavo mama? - paklausė jinai. - Girdėjau, kad šimtas metų?

- Buvo šimtas vieni... Ji ten, aname gale.

- Nu taip, - pasakė ji paprastai. - Netrukus visi susirinksim.

Pasakė ji taip paprastai, tarsi sakytų: seniai jos nemačiau, netrukus vėl susitiksim.

- Palaikyk, - ji padavė žvakę ir užbrėžė degtuką. Liepsna nušvietė veidą.

Jos akyse nemačiau baimės.

- Eini prie savo kapų? - paklausė.

- Taip, einu prie savo...

Paėjęs kelis žingsnius, staiga supratau, ką ji pasakė. Prie savo! Visi judam tenai.

Tą iškilmingą dieną, kai visa Lietuva pakylam iš savo namų ir užtvindom kelius, įvyksta keistas dalykas. Plentu viena po kitos slenka mašinos, ilga jų virtinė tamsoje pavirsta į begalinę procesiją. O čia, po klevais, procesija juda toliau, žvakių šviesoj virsdama į šešėlius. Kur slenka jinai? Prie tėvo, prie mamos, prie brolio, prie mirusio kaimo kapų... Bet mes nepasakom visko.

Iš tikro lėtai ir su nedidele baime kiekvienas einam prie savo.

Visi pamažu grįžtam atgal, kur nuo vaikystės palaidoti.