Mane dar kartą aplankė Jehovos liudytojai...

Šeštadienį mane dar kartą aplankė Jehovos liudytojai, savo pažadą ateit dar kartą jie visgi ištesėjo (atėjo po dviejų savaičių pertraukos) ir tas yra labai malonu iš jų pusės.

Šįkart atėjo vėl dviese, bet jau kitokioj komplektacijoj: atėjo mergina vardu Rūta (ta protingesnioji iš dviejų merginų kurios lankėsi praeitą kartą) ir niekad iki šiolei nematytas vyrukas vardu (berods) Benjaminas.

Kadangi Benjaminas šnekėjo lietuviškai tačiau su nedideliu akcentu, tai paklausiau jo iš kur jis yra kilęs, gal kartais ne lietuvis, nes jaučiasi akcentas.

Jis pasisakė kad yra iš Lenkijos, atvažiavo Lietuvon prieš 16 metų ir į Lietuvą atvažiavo nes jį Lietuvon iškomandiravo jehovininkų bažnyčia.

Gaila kad pamiršau paklaust koks jo titulas (gal koks pastorius ar panašiai).

Pokalbį pradėjau labai ramiai ir iš pradžių pasiklausinėjau apie Lenkiją ir apie jehovininkų bažnyčią Lenkijoje. Pasirodo, Lenkijoje jehovininkai yra trečia pagal dydį religinė bendruomenė, o taip pat gan įdomus faktas yra tai, kad Lenkijoje nuo pagrindinės jehovinikų bažnyčios yra atskilusios 5 (artai 6) jehovininkų atšakos, nes nepasidalino valdžios ir pinigų.

Tada pokalbį pakreipiau apie Bibliją ir pradėjau uždavinėt klausimus apie Bibliją.

Buvo visai įdomu, nes šiedu atėję jehovininkai visai protingi, greit viską supranta, iš pusės žodžio pagauna mintį, daugeliui klausimų gali migom per pora sekundžių atverst biblijos vietą kur parašyta apie aptariamą topiką ir t.t. – žodžiu tai buvo patys protingiausi iš visų mane aplankusių jehovininkų. Esmė tokia, kad jiedu sugeba mąstyti ir geba labai greitai pagaut mintį kas jiems yra sakoma, ir tai tikrai labai didelis skirtumas nuo kitų matytų jehovininkų kurie praktiškai labai menkai tesuvokia kas jiems yra sakoma.

Kadangi Rūta atsivedė Benjaminą, o Benjaminas yra atkomandiruotas iš Lenkijos Lietuvon prieš 16 metų, tai iš to tarsi tapo pagal default aišku kad reik kalbėtis su Benjaminu, tai todėl ir kalbinau Benjaminą, tačiau keletą kartų Benjaminas gavęs klausimus ilgam užsigalvojo kaipgi jam atsakyt į užduotą eilinį klausimą, ir todėl pakol jis masto, tai atsisukau į Rūtą ir jai sakau „pakol Benjaminas išmąstys atsakymą, tai per tą laiką pratęskim su tavim pokalbį ten kur praeitą kart su tavimi baigėm. Ar padarei namų darbus kur tau buvau uždavęs? ar jau turi atsakymus į mano klausimus kur praeitą kart uždaviau?“, o Rūta purto galvą „ne, namų darbų nepadariau, atsakymų neparuošiau“, tai aš vėl Rūtos klausiu „taigi tu praeitą kartą man žadėjai paruošt atsakymus, kodėl gi nevykdai savo pažadų ką esi prižadėjus?“, o Rūta man sako atgal „vietoj savęs tau atvedžiau Benjaminą, va jis į tavo klausimus visus ir atsakys“, aš Rūtai sakau „tai kad aš matau kad tu net neinformavai Benjamino kokiems klausimams jis turi pasiruošt, jis dabar visus tuos klausimus girdi pirmą kartą, ir dabar va stovi ir nežino ką atsakyt, kodėl gi tu jam nepasakei kokie laukia jo klausimai?“, o Rūta man sako „na va, aš tau atvedžiau Benjaminą, tai tu su juo ir kalbėkis ir aiškinkis, o aš namų darbų nepadariau“.

reklama

Nu ką padarysi, teko atsisukt vėl atgal į Benjaminą ir praktiškai visą laik kalbėtis su Benjaminu, ir kiekvieną kartą kai Benjaminas smigdavo su atsakymu (o tas buvo praktiškai su kiekvienu jam užduotu klausimu), tai aš vis periodiškai atsisukdavau į Rūtą ir jos klausiu „na o tavo koks atsakymas šiuo klausimu?“, tačiau Rūta praktiškai kiekvieną kart purtė galvą kad ji nežino atsakymo ir rodė pirštu į Benjaminą, tipo kalbink Benjaminą, tai todėl teko kalbėt praktiškai visą laik vien su Benjaminu.

Klausimus aš uždavinėjau daugmaž jums visiem jau seniai gerai žinomus – apie tai kaip Petras žudė žmones ir t.t.

O iš naujesnių jums dar negirdėtų klausimų tai štai pavyzdys:
“katalikai turi dogmą apie pirmapradę nuodėmę, o pas jus, jehovininkus, ar yra pirmapradės nuodėmės dogma ar ne?“

Abudu jehovininkai – Rūta su Benjaminu žiūri į mane išpustom akim ir nesupranta klausimo, o po minutės prisipažįsta „o kas čia per daiktas ta pirmapradė nuodėmė, mes nelabai suprantam klausimo“.

Ir tada Mantas paaiškina: “ar pamenat istoriją iš Biblijos apie Adomą ir Ievą ir žaltį ir kaip Adomas ir Ieva suvalgė obuolį, ar pamenat šią istoriją“?

Abudu jehovininkai linguoja galvas: „taip taip, žinoma, pamenam tą istoriją“.

Mantas pratęsia aiškinimą: „labai puiku kad pamenat. Tai vat pirmapradės nuodėmės esmė yra tokia: kiekvienas žmogus vos tik gimęs turi pirmapradę nuodėmę, kurios esmė yra tokia – kiekvienas vos tik gimęs žmogus yra KALTAS kadangi prieš 6 tūkstančius metų Adomas ir Ieva suvalgė obuolį, kitaip sakant, kiekvienas vos tik gimęs žmogus yra KALTAS kadangi prieš 6000 metų kažkas kitas suvalgė VIENĄ obuolį, ir dėl šio vieno obuolio kiekvienas ką tiktais gimęs žmogus jau yra kaltas ir jam reikia atgailauti, nes kitaip jis būtinai pateks į pragarą, nepaisant to kad prieš 6000 metų kai kažkas valgė obuolį, tai tas žmogus tuo metu net neegzistavo ir net nebuvo gimęs - tačiau niekam tas neįdomu, ir dėl prieš 6000 metų suvalgyto obuolio jis būtinai keliaus į pragarą. Kitaip sakant, jei reziumuot, tai kaltė dėl prieš 6000 metų suvalgyto obuolio pas katalikus yra vadinama pirmaprade nuodėme. O pas jus, jehovinkus, ar yra pirmapradė nuodėmė ar ne? Ar jūs, jehovininkai, ar pripažįstat kad kiekvienas gimęs žmogus yra kaltas dėl to kad buvo suvalgytas VIENAS obuolys prieš 6000 metų?“

Abu jehovininkai stovi akis išputę, burnos atsivėrusios, ir tik mirk mirkt akim, ir nežino ką atsakyt.

Mantas vėl klausia „na tai kaip ten pas jus, jehovininkus, su pirmaprade nuodėme, ar jūs asmeniškai ar tikit kad jūs esat kalti dėl to kad kažkas prieš 6000 metų suvalgė vieną obuolį?“

Abu jehovininkai stovi toliau akis išputę ir mirtina tyla.

Mantas vėl klausia „tai jūs ar tikit ar netikit pirmaprade nuodėme, gi labai paprastas klausimas, atsakykit gi pagaliau“.

Tada Benjaminas sako „mes tikim tiktais tuo kas yra parašyta Biblijoje“.

Mantas sako jehovininkams: „puiku, na tai kas gi ten parašyta biblijoje apie pirmapradę nuodėmę?“.

Tada Rūta greitai greitai vien du ir migom atverčia biblijos tekstą kur Paulius kažką ten sako apie kiekvieno žmogaus nuodėmę.

Mantas sako jehovininkams: „puiku, kad šitaip gerai orientuojatės biblijos tekste ir šitaip žaibiškai galit rast citatas, labai puiku. O dabar kai radot reikiamą citatą, tai ir pasakykite man ar tikite tuom ką apie pirmapradę nuodėmę pasakė pats didžiausias Kristaus priešas fariziejus Paulius? Ar jūs tikite paties didžiausio Kristaus priešo fariziejaus Pauliaus žodžiais? Ar pritariate pačiam didžiausiam Kristaus priešui fariziejui Pauliui?“

Abiem jehovininkams dar labiau atvėpo burnos ir dar labiau išsipūtė akys, ir tik mirk mirkt akim, ir nežino ką atsakyt.

Mantas sako jehovininkams: „taigi labai paprastas klausimas, kurios klausimo vietos jūs nesupratot, kuri vieta klausime neaiški?“

Ir tada Benjaminas sako „mes supratom klausimą, supratom, tuoj, galvoju atsakymą“.

Mantas: „ok, laukiu, galvokit“.

Ir po minutės Benjaminas sako „fariziejus Paulius nebebuvo daugiau fariziejum, jis tik anksčiau buvo fariziejus“.

Na tada Mantas jiems davė namų darbams pasiaiškint ką tai reiškia būt fariziejum, kas tai yra per daiktas „chucpa“ ir t.t., tingiu atpasakot, geriau praleisim pasakojimą.

Paskui Mantas paklausė ar jie tiki kad Adomas ir Ieva buvo sutverti prieš 6000 metų, jie vėl abu masto masto ir nežino ką atsakyt.

Ir jie vėl sako Mantui: „mes tikim tiktais tuo kas yra parašyta Biblijoje“.

Mantas sako: „tai puiku, biblija kaip tik ir rašo kad Adomas ir Ieva buvo sutverti prieš 6000 metų, tai jūs tuom tikit ar ne? Jei paimsit bibliją, tai galim nupaišyt chronologinę ašį, tada sužymėt kada gimė bibliniai personažai, kiek laiko jie gyveno, kada jiems gimė vaikai, o vaikams anūkai, blablabla ir gausim 6000 metų. tai jūs ar tikit 6000 metų ar ne?“

reklama

Jehovininkai kažkaip neužtikrintai sako: „na jei biblija taip rašo, tai tada tikim“.

Mantas tada jiems klausimą: „o ką tada reikia daryt su visokiom mumijom ir kitais archeologiniais artefaktais, kurie datuojami radioaktyvia anglim seniau nei 6000 metų? Kur tas mumijas patalpint, kaip suvest galus su galais ir su 6000 metų?“

Tada Mantas trumpai nupasakojo radioaktyvios anglies metodą, pasakė kad šis metodas galioja datavimams iki 30 tūkstančių metų, o Benjaminas beklausydamas pataisė Mantą, kad radioaktyvios anglies metodas visgi patikimas tiktais iki 10-15 tūkstančių metų, Mantas nustebo kad Benjaminas taip gerai orientuojasi ir klausia Benjamino „kokia tavo specialybė kad taip gerai viską žinai?“, o Benjaminas atsako „aš elektronikas“.

Mantas sako Benjaminui „kaip džiugu kad tu elektronikas, tada tu pats viską puikiai žinai ir supranti apie radioaktyvią anglį ir man net nieko nereikia tau aiškint, ar teisingai?“

Benjaminas patenkintas linguoja galva „taip taip, žinau radioaktyvią anglį“.

Mantas tada vėl klausia Benjamino: „na tai jei žinai radioaktyvią anglį, tai tada turėtum puikiai žinot ir apie radinius, kurie datuojami daugiau nei 6000 metų, ar teisingai?“

Benjaminas patenkintas linguoja galva „taip taip, žinau tuos radinius“.

Mantas klausia Benjamino: „na va kaip gerai, kad tu apie tuos radinius viską žinai. Tai dabar paaiškink man, kaip suvest galus su galais, kaip suvest biblijos teiginį apie 6000 metų ir archeologinius radinius, kaip kad pavyzdžiui, visokias mumijas ir t.t.?“

Benjaminas galiausia prisipažįsta „nežinau atsakymo, man reikia namie tą klausimą pasiaiškint ir tada kitą kartą pasakysiu atsakymą“.

Mantas sako: „puiku, štai bus dar viena užduotis namų darbams prie jau anksčiau užduotų namų darbų, labai lauksiu tavo atsakymų kai ateisi kitą kart“.

Paskui dar ten visokios temos buvo, o pasibaigė viskas tada, kai pokalbis pasisuko apie Šventą Dvasią, Benjaminas pats pirmas kažką ten pradėjo pasakot Šventąją Dvasią ir Benjaminas staiga sako „Šventosios Dvasios neįmanoma pamatyt, Šventoji Dvasia yra nematoma“.

Mantas vos tik išgirdęs tokį teiginį kad Šventoji Dvasia yra nematoma, iškart ir sako Benjaminui: „tai kad čia netiesa, tu klysti, Šventoji Dvasia nėra jokia ne nematoma, Šventąją Dvasią galima labai puikiai pamatyti ir aš galiu tau tuoj parodyt kaip gi atrodo Šventoji Dvasia praktikoje. Benjaminai, negi tu nesi matęs kaip atrodo Šventoji Dvasia, ar tikrai nematei?“

Benjaminas purto galvą „ne, niekad nemačiau Šventosios Dvasios“.

Mantas klausia Benjamino „tai tu tiek laiko, virš 16 metų esi bažnyčioje ir nesi nei vieno karto nesi matęs Šventosios Dvasios?“

Benjaminas vėl purto galvą „ne, niekad nemačiau Šventosios Dvasios“.

Tada Mantas išsitraukia savo mobilų android telefoną ir parodo abiems jehovininkams filmuką su Šventąja Dvasia kur žmonės purtosi epilepsinėse konvulsijose (jums esu siuntęs anksčiau).

Abiem jehovininkams tiesiog pakirto kojas, jie stovi abu netekę amo totaliai demoralizuoti.

Tada Mantas paaiškino jiems apie sekmininkus(penkiasdešimtininkus), ir kad pas penkiasdešimtininkus yra Šventoji Dvasia, ir jiedu abudu gali patys asmeniškai nueit ir susitikt su Šventąja Dvasia ir t.t.

Ir tada Benjaminas atseit „atsiminė“ kad jam jau reikia kažkur ten eit, kažkur tai jau būt, ir puolė greit atsisveikindinėt kad jis jau skuba.

Mantas pradėjo reikalaut iš Benjamino pasižadėjimo ateit dar kartą ir pratęst pokalbį, tačiau Benjaminas tik kažką neaiškiai mykia mykia „mėkėkė bėkėkė“ ir aiškaus atsakymo neduoda.

Mantas klausia Benjamino „kurią dieną pas mane ateisi vėl, kada man tavęs laukt?“

Benjaminas tik muistosi „nežinau kada, nežinau...“.

Mantas sako Benjaminui „na gerai, tai sutarėm, ateik kai galėsi, nesvarbu kurią dieną, tik būtinai ateik, su nekantrumu lauksiu jūsų ateinant“.

Tada Mantas atsisuko į Rūtą ir jai sako: „na va, Benjaminui jau ten kažkokie reikalai, jis kažkur ten skuba, tai tegu jis lekia su savo reikalais, o tu pasilik ir mes pasikalbėsime, pratesime su tavim pokalbį, kurio neužbaigėm praeitą kartą“, o Rūta tik muistosi „ne ne, negaliu, aš irgi jau eisiu su Benjaminu“, Mantas sako Rūtai „tai kurgi tau ten skubėt, pasikalbėkime apie Bibliją, juk tau patinka Biblija, argi ne taip?“, na bet Mantui nepavyko įkalbėt Rūtos pasilikt ir abu jehovininkai atsisveikino su Mantu taip ir nepalikę aiškaus konkretaus pažado ateit dar kartą, o vien tiktais „nežinom .... nežinom kada ateisim...“

Tai taip ir liko neaišku - ar laukt tų jehovininkų ateinant ar nebelaukt. Na bet palauksime, negi gaila.

Bet vienas dalykas iš pokalbio su Benjaminu tai buvo labai akivaizdus – Benjaminas per 16 metų Lietuvoje beplatindamas jehovizmą, per visą savo karjerą, akivaizdžiai nebuvo susidūręs ir matęs su klausimais kuriuos jam Mantas uždavė apie Bibliją, labai akivaizdžiai matėsi kad Benjaminas tuos klausimus mato pirmą kartą gyvenime ir buvo totaliai demoralizuotas. Ir man liko didelė mįslė, kodėl Rūta jam neišvardijo ir neperdavė kokie jo laukia klausimai atėjus pas Mantą. Vienintelis variantas kurį tematau yra tiktais toks, kad turbūt Benjaminas pas jehovininkus skaitosi (arba pats save laiko) ant tiek krūtas ir kompetentingas, kad tiesiog nematė absol jokio poreikio sužinot iš anksto kokie jo laukia klausimai atėjus pas Mantą, tipo alia koks skirtumas kokie klausimai, nueisiu pas Mantą ir viską vietoj išsiaiškinsime. Na va, atėjo pas Mantą, prakalbėjom gal pusantros valandos, o nei vieno, anei vieno klausimo apie Bibliją atsakyt niekaip neišgalėjo ir išėjo namo visas apstulbęs susimastęs.