Prieš 76 metus į Vilnių iškilmingai įžygiavo Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenė

Išsivadavusi nuo okupacijos senoji sostinė grįžo į Lietuvos sudėtį visiems laikams.

Vakar šią datą paminėjo lietuvių intelektualai, Mokytojų namuose surengę konferenciją, skirtą Vilniaus atgavimo dienai. Joje buvo aptarta pietryčių Lietuvos okupacija ir jos padariniai šiandienai (žr. http://alkas.lt)

Kvailesni veikėjai mėgsta paburnoti dėl to, kad sostinę lietuviams teko atsiimti iš sovietų tarybinės armijos rankų. Tačiau praeities nepakeisi ir istorijos neperrašysi - svarbu tai, kad lietuvių tvirtybė ir nuoseklumas, siekiant atgauti savo Miestą, davė vaisius ir mūsų teises teko pripažinti netgi sovietams Tarybų Sąjungai.

Kaip žinia, po Lenkijos atėjo ir mūsų eilė - netrukus buvo okupuotos visos Baltijos šalys.Tačiau Latvija bei Estija negavo nieko - tik prarado, o Lietuva atgavo savo teisėtą sostinę.

Turint omenyje kontekstines aplinkybes, kuriomis nutiko šis džiaugsmingas kiekvienam lietuviui įvykis, smarkiai švęsti ir šaudyti šampanais į dangų lyg ir neprasminga.

Pakanka santūriai paminėti datą bei dar kartą prisiminti būtinybę galutinai ir negrįžtamai įtvirtinti Vilnių, kaip lietuvių valstybės sostinę bei lietuvišką miestą.

Visomis prasmėmis ir įmanomomis priemonėmis. Kad niekam ir niekada dėl to nekiltų abejonių. Ir pirmiausia - mūsų vaikams ir anūkams.

Būtent todėl miestą turi nužymėti lietuviški paminklai, memorialinės lentos ir atminties ženklai.

Skirti paminėti lietuvių didžiavyriams ir didmoteroms, įdėjusiems daug pastangų ar net sudėjusiems galvą už tai, kad lietuviai taptu politine nacija, galėtų turėti sau ir savo ainiams savo nuosavą valstybę, o ne būti kampininkais nuvėsusiose kaimynų imperijose.

Šioje vietoje verta imti pavyzdį iš Lietuvos žydų, dedančių daug pastangų, kad sostinėje atsirastų ženklai, liudijantys jų buvimą čia senais laikais.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilnius yra lietuviškas miestas, lietuviškų ženklų jame turėtų būtų bent šimtą kartų daugiau, visokių kitokių kartu sudėjus.

Ne styrantys centre džonų-lenonų, frenkų-zappų ir lady-gagų babaužiai, pamauti ant karties turi puošti lietuvių valstybės sostinę, o visų, bent menkiausių nuopelnų Lietuvai, lietuvybei bei lietuviams turinčių asmenų atvaizdai bei istorijos.

Štai, žydai savo XX a. pradžios bendruomenės pirmininką atvaizdavo, kaip Daktarą Aiskaudą. Prancūzų rašytoją R.Gari - kaip berniuką padaužą. Tarybinę žvaigždę aktorių ir dainininką V.Vysockį - kaip aštuonkojį iš rankų.

Tai negi negalime ir mes po visą miestą pridėlioti lietuviškų daktarų, knygnešių, karžygių, valstiečių, savanorių, daraktorių ir kitokių personažų, turinčių realius atitikmenis smagių skulptūrėlių ir biustų?

Kad einant pro šalį su vaikučiais, šiems paklausus "kas čia?" būtų galima papasakoti kažkokį lietuvišką mitą, paminėti lietuvišką vardą ar pasakos herojų.

Idant vaikai nuo gimimo žinotų, jog auga lietuviškame mieste, lietuvių valstybės sostinėje - Senajame Vilniuje.

reklama

---
LDiena.lt: juokinga ta gerbiamo Blogerio Zeppelinuso tarybofobija, kartais valktimi užtraukianti jam akis ir suplokštinanti žvilgsnį į praeitį, bet kas gi iš mūsų neturi trūkumų?