Ar Lenkija prisijungs ”Rytinius pakraščius” ?

Kas Lenkijai yra geriau – grąžinti Galiciją, Volynę ir Vilnių, ar palikti buferinę zoną su Rusija, sprendžia publicistas iš Ukrainos Vladislovas Gulevičius.

Lenkijos prezidentui Andžejui Dudai priskirti žodžiai apie tai, kad atėjo laikas grąžinti Volynę ir Galiciją, laikomi gandu – “antis”. Tačiau ar galima abejoti, kad t.v. ”Rytų pakraščių“ klausimas šiandieninėje Lenkijoje yra įgavęs didesni aktualumą, negu prieš metus?

Krymo susijungimas su Rusija (Varšuva, beje, nepripažįstamas) verčia susimąstyti: ar gali ”Rytiniai pakraščiai” eiti tuo pačiu keliu ir sugrįžti tenai, kur jie buvo šimtus metų, t.y. į Lenkiją?

”Rytiniai pakraščiai” – etninių ir kultūrinių požiūriu yra prieštaringa sąvoka. Tai yra ir Vakarinė Ukraina – daugiausia unitų, ir Lietuva – daugiausia katalikų, ir Vakarinė Baltarusija – daugiausia katalikų ir pravoslavų. Jei bandyti prognozuoti šios ”Rytinių pakraščių” temos vystymą, tai kiekviename regione ji turės savo kontekstą.

Galicijos ir Volynės sritys buvo 600 metų Žečpospolitos sandraugos sudėtinėmis dalimis. Mes neliesim čia klausimo, dėl Lenkijos istorines teises turėti šias senovės Rusios žemes. Tiesiog konstatuosim faktą: Galicija ir Volynė per 600 metų buvo Žečpospolitos sandraugos sudėtyje.

reklama

Šiuose regionuose, stipri Lenkijos kultūros ir politinio paveldo įtaka. Ekonomiškai, o taip pat ir religiniais klausimais, šios sritys taip pat yra labiau orientuotos į Lenkiją. Unitų bažnyčia, kaip tarpine struktūra tarp stačiatikių ir katalikų, turi didelį autoritetą. Ji turi didelę įtaką formuojant tam tikrą ideologizuotą nuotaiką vietiniams gyventojams. Lenkų diaspora yra gausinga ir išlaiko etninę savimonę ir kalbą.
Ar šios žemės gali tapti savotišku “Lenkijos Krymu”? Šiuo metu – ne. Kryme, prorusiškos nuotaikos buvo nenuginčijama tendencija, ir antirusiškas Krymo totorių politinių jėgų sparnas neturėjo pakankamos įtakos, kad šias nuotaikos pakeisti.

Vakarų Ukrainoje neabejotinai egzistuoja polonofilija – etninių lenkų,, bet ne ukrainiečių, puoselėjimas. Tokia vakarų ukrainiečių polonofilija turi tam tikras ribas: ji egzistuoja tenai, kur Lenkija padeda Vakarų Ukrainai nekęsti Rusijos, ir baigiasi klausimu dėl Ukrainos valstybinės ideologijos. Ši ideologija, priminsiu, grindžiama pagarba OUN-UPA organizacijoms ir Ukrainos, kaip tautinių ukrainiečių valstybės, nepriklausomybės idėja, kuri iš esmės yra antilenkišką. Vakarų Ukrainoje šios ideologijos gerbėjais yra dauguma gyventojų, ir jie bus pirmoji kliūtis hipotetiniam Galicijos ir Volynės prisijungimui prie Lenkijos.
Varšuvos politika Ukrainos atžvilgiu – nuolatinis pusiausvyros ieškojimas tarp ukrainietiško nacionalizmo antilenkiškos ir antirusiškos sudėtinių dalių. Šios politikos tikslas – kuo daugiau sumažinti antilenkišką potencialą ir padidinti – antirusišką.

Lenkija įdėjo daug pastangų, kad atkurti ukrainiečių nacionalizmą, jos pačios laimėjimai toje srityje trukdo Galicijai ir Volynei tapti “lenkų Krymu”. Jų prijungimas prie Lenkijos reikštu ir prijungimą Lenkijai Ukrainos nacionalistų problemą, kurioje yra ir dalis polonofobijos. Ukrainos politinių radikalų svoris, esantis pačioje Lenkijoje, žymiai pakiltų (šiuo metu šalyje veikia radikali Ukrainiečių sąjungą Lenkijoje).
OUN-UPA kultas, “Dešinysis sektorius”, “Laisvės” partija”, atsidurtų Lenkijoje. Tai destabilizuotų Lenkijos visuomenę iš vidaus, “Rytų teritorijas” taptu nuolatinių ideologinių ir politinių konfliktų vietą.
Ar eis kada nors Varšuva Galicijos ir Volynės prisijungimo keliu? Ateitį sunku nuspėti. Viskas priklausys nuo tuo geopolitinės padėties laiko. Akivaizdu, kad tai įvyks tik tuo atveju, jei Ukraina visiškai išbyrės kaip valstybė, ir mažai tikėtinas Varšuvos tradicinio požiūrio atsisakymas į geografinę zoną tarp Lenkijos ir Rusijos – kaip buferinę.

reklama

Bet, žinoma, tai atsilieps Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Visai aišku, kad Vilnius sunerimtų tokia įvykiu raida. Lenkų bendruomenė Lietuvoje aktyviai reiškia autonomines nuotaikas. Galicijos ir Volynės prisijungimas prie Lenkijos paskatins Vilnių dar daugiau spausti Lietuvos lenkus, kad jie kuo greičiau asimiliuotųsi.
Pačioje Lenkijoje, ekspertų ir politikų nuomonė dėl Lietuvos lenkų problemos yra dvejopa: dalis jų ragina aukoti Lietuvos lenkų interesus Lietuvos – Lenkijos geopolitinės sąjungos naudai, kiti smerkia Vilnių už nekompromisine asimiliacijos politiką.
Todėl geopolitinis klausimas, susyjąs su galimu Volynės ir Galicijos prisijungimu prie Lenkijos, glaudžiai siejasi su galimybe prisijungti prie Lenkijos Lietuvos sritis, kuriuose gyvena vietiniai lenkai. Ar norės Varšuva netekti buferinės zonos, kuri atrodo kaip dabartinė Vakarų Ukraina ir – Lietuvos? Atrodo, mažai tikėtina.
Tiesioginis Rusijos artumas kelia tikrą baimę lenkams. Varšuva labiau nori turėti svertus vidinėje situacijoje Lietuvoje ir Ukrainoje, taip pat didėjančias Lenkijos diasporos galimybes, nei visiškai pašalinti buferinę zoną, prijungiant tas žemės prie Lenkijos. Tuo labiau, kad Giedrojco-Meroševskio doktrina, numatanti tokią buferinę zoną, dominuoja Lenkijos politinių elitų sąmonėje.

Teritoriniai ginčai ES viduje ir tarp ES valstybių narių su kaimynais nepasiekė dar tokio lygio, kai jie galėtu destabilizuoti padėtį Europos Sąjungoje viduje. ES krečia ne teritoriniai ginčiai, o kitos krizės – finansinės, imigracijos. Didelis ekonominis potencialas leidžia ES kol kas minimizuoti šių įvykių žalą, bet matom, kad migrantų problema dabar jau blogai kontroliuojama.

Teritoriniai ginčai ES viduje paaštrės, kai Sąjungoje pradės blogėti bendra politinė-ekonominė padėtis. Ne ji pati išprovokuos tokį pablogėjimą, bet pati taps tokių sutrikimų pasekme. Vengrų klausimas Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir Ukrainoje, Lenkijos klausimas Ukrainoje ir Albanijos klausimas Serbijoje ir Makedonijoje – tai potencialūs konfliktų židiniai: nuo diplomatinių iki karinių. Priminsiu, Lvovo meras Andrejus Sadovyj pagrasino Lenkijos konsului rimtu pokalbiu dėl to kad Varšuvoje patriotinio maratono metu “Nepriklausomybės maratonas”, buvo iškeltas plakatas su prieškario Lenkijos ir Vakarų Ukrainos žemėlapiu jos sudėtyje. Nepamirškime ir Makedonijos policijos susidūrimus 2015 gegužės m. su albanų ekstremistais.

Vladislovas Gulevičius