ES bankinė sistema griauna valstybes

Graikų bendruomenėje Lietuvoje “Pontos” įvyko tarptautinis mokslinis seminaras, skirtas Bizantijai ir Justiniano Didžiojo epochai. Seminaro metu pranešimą apie Graikijos krizę padarė ekonomikos docentė Aušra Maldeikienė.

Masinės informacijos priemonėse tai, kas atsitiko su Graikija, vaizduojama kaip „Graikijos krizė“. Kadangi šio seminaro tema skirta Bizantijos imperatoriaus Justiano epochai (o kaip žinome, Justianas pakeitė tuometinę teisinę sistemą), per „Graikijos krizę“ įvykius galime matyti, kaip įstatymai keičia valstybių gyvenimą, ir kad „Graikijos krizę“ tiksliau būtų vadinti „Įstatymų krize“.

„Graikijos krizės“ esmė masinėje sąmonėje pateikiama taip: egzistuoja tokia tauta pietuose, kuri baisiai nenori dirbti, o gyventi nori gerai. Todėl eina į bankus, skolinasi be proto, ir žinoma, kad tas procesas kažkada turi pavirsti į visos valstybės krizę. Maždaug taip jums apie „Graikijos krizę“ papasakos pirmas gatvėje sutiktas žmogus, kuris graiko savo gyvenime nebuvo sutikęs, o informaciją gauna iš Masinės informacijos priemonių.

reklama

Toks įvykių pateikimas absurdiškas. Nes paprasta logika sako, kad paėmus 300 milijardų į skolą, kiekvienam gyventojui būtų tekę po 25 000 eurų. Išgaruoti be pėdsąkų tokie pinigai negalėtų, ir Graikija turėtų atrodyti kitaip, negu atrodo. Būtų techniškai neįmanomas stabilus vidaus vartojimo produktų nuosmūkis 30 procentų per pastaruosius penkerius metus, būtų neįmanoma 50 procentų bedarbystė jaunimo tarpe, 25 procentų bedarbystė, imant bendrai. Paėmus tokio dydžio paskolą, minėti rodikliai turėjo augti į dangų.

Iš tiesų taip vadinamos „Graikijos krizės“ esmė susijusi su Europos bankų sistemos atsiradimu prieš 15 metų ir su Euro sukūrimo machanizmu. Logika buvo tokia: šalys, stodamos į Eurozoną, turi maždaug panašią ekonomiką, vadinasi, ir pinigų kaina jose panaši. Graikija į Eurozoną pateko 2000-aisiais, kuomet pasaulio ekonomika staigiai kilo. Tokiomis sąlygomis visad kylą aktyvų kaina, o pinigų kaina krenta. Ir ta pinigų kaina sąlyginaiypač pigi periferinėse valstybėse, kurios pionigų prasme labai priklausomos nuo centrinių Eurozonos valstybių. Analogiška situacija buvo Lietuvoje, kai mes galėjome imti paskolas nekilnojamam turtui už 1,5 procento metinių palūkanų, kai ekonominė logika sakė, kad taip būti negali. Graikijos bankai tokias paskolas ir dalino, nors pinigai buvo Prancūzijos ir Vokietijos bankų. Taigi bankai pradėjo milžiniškais tempais duoti paskolas mainais į turtą, kurius bankų balansuose pavirsta aktyvais. Per dešimtmetį bankų aktyvai padvigubėjo. Prancūzijos ir Vokietijos bankai pavirto į milžinus, kurių bankrotas neįmanomas iš principo, nes tokiu atveju griūtų bankinė sistema.

reklama

Graikijos vidaus produktas apie 2010-uosius sudarė apie 0,3 procento Eurozonos šalių bendrojo vidaus produkto, ir Graikijos ekonominis benkrotas visai ES ekonomikai beveik nieko nereikštų. Galima buvo išgelbėti Graikiją be jokių pasekmių kitoms šalims. Tačiau tokiu atveju apsinuogintų ES bankinės sistemos pagrindinė yda, kuri yra tarsi ekonomikos vėžys. Mat jau 2008 metais išaiškėjo, kad bankų–milžinų aktyvai gerokai didesni už rinkos vertę. Kai kurių šaltinių duomenimis, ta vertė skiriasi netgi dvigubai.

Vadinasi, gelbstint Graikiją, per obligacijų rinkas išaiškėtų ši aktyvų vertės disproporcija, kuri gelbėjimo atveju privalo atsispindėti ir anksčiau išduotų paskolų santykiuose su tais pačiais aktyvais. Todė Tarptautinės Valiutos fondas ir ES Centrinis bankas pradėjo specifinį žaidimą: jie pavertė Graikiją tarpine šalimi, per kurią gelbėjosi didieji ES bankai, pirmoje eilėje Prancūzijos ir Vokietijos bankai. Mokslininkų vertinimu, 2010 metais Prancūzijos bankuose buo nesubalansuotų aktyvų už 410 milijardų eurų, o Vokietijoje – už 493 milijardys eurų. O Graikijoje tuo metu tokių aktyvų buvo 2 procentai. Ir kai Graikija buo paversta didžiųjų bankų gelbėtoja, per ją buvo pradėta pumpuoti pinigai. Tačiau realiai šalis didžiosios dalies tų sumų nematė. Įvairiais skaičiavimais, iš tų įvardintų 300 milijardų, Graikija realiai paėmė 25-27 milijardus, tai yra nepilną dešimtadalį nuo jai primetamos skolos.

Ir grįžtant prie šiandieninės temos apie Justinianno epochą mes matome, kad nesubalansuotos sistemos gali sugriauti ištisų tautų gyvenimą. Iš kitos pusės mes matome, kaip sistema stengiasi sugriauti ir šalis, ir demokratiją. Beje, kalbant apie tariamą graikų tingumą: pagal statistiką jie yra antri pasaulyje pagal darbo valandų kiekį savaitėje (pirmoje vietoje –Čilė). Per metus jie išdirba apie 1000 valandų daugiau, negu vokiečiai.

Buvęs Graikijos finansų ministras Y.Varoufakis – absoliučiai genialus ekonomistas. Apie sistemos krizę jis šaukė pusę metų, ir visi žinome, kuo viskas baigėsi. Graikijos bėda jau ne tik ekonomikos, tai demokratijos krizė Europos sąjungoje.

Tekstą iš pasisakymo užrašė ir redagavo Kazimieras Juraitis

Šauksmas