Lietuva „tobulina“ dujų teisę

Lietuvos valdžia, šalies pramonės įmonėms bei namų ūkiams ėmus mažiau suvartoti dujų, pradėjo „tobulinti“ dujų teisę.

Nuo 2010 metų šalyje ryškėja stabili dujų sunaudojimo mažėjimo tendencija – nuo 1,8 milijardo iki 1,3 milijardo kubinių metrų (30 % mažėjimas). Blogėjant ekonominei situacijai daugelis pramonės įmonių arba ėmė mažinti savo gamybos apimtis, arba, kaip tai atsitiko su stambiausiu dujų vartotoju šalyje – koncernu „Achema“ (maždaug 1 milijardas kub. m.) – visiškai perkraustė dalį savo gamybos į Suomiją (visai nėra apie tai duomenų? – vert past). Taip galiausiai dujų suvartojimas sumažėjo, o einamoji sąskaita už plaukiojančio suskystintų dujų terminalo išlaikymą liko tokia pati.

Kad užtikrintų gerokai brangesnių nei vamzdžiu tiekiamų rusiškų, norvegiškų dujų sunaudojimą, Lietuvos valdžia įpareigojo stambias pramonės įmones pirkti iš terminalo ketvirtį mėlynojo kuro.

Tačiau tai tik pusiau gelbėja lėtėjančios Lietuvos ekonomikos situaciją (BVP augimas krito beveik 5%: 3 % – 2014 m., 1,9 % – 2015 m.).

Valdžia ėmė ieškoti papildomų lėšų „Nepriklausomybės (Independence)“ išlaikymui: pagal sutartį su norvegų „Hoegh LNG“, laivo nuoma per dieną kainuoja 189 tūkstančius JAV dolerių, per metus – 68,9 milijono JAV dolerių, o per 10 metų – 689 milijono JAV dolerių.

Naujas valdžios planas – šias išlaidas padalinti visiems. Energetikos ministro Roko Masiulio sumanymu, išlaidos bus paskirstytos ne tik energijos gamintojams, tačiau ir visiems vartotojams, kuriems bus pasiūlyta sunaudoti daugiau dujų, net tuomet, kai jiems to nereikia.

reklama

Kad įrodytų, jog alternatyvaus sprendimo nėra, Energetikos ministerija pateikė skaičius, kurie rodo, jog priešingu atveju šildymo kaina Vilniuje padidėtų penktadaliu, kadangi „SGD terminalo išlaikymo išlaidos būtų padalintos mažesniam vartotojų ratui ir pirmiausia užgultų šilumos tiekėjų ir „Lietuvos energijos“ pečius“.

Vietoje to, kad iš įstatymo „Apie suskystintų dujų terminalą“ Lietuvos valdžia panaikintų valstybinį nerinkos normų reguliavimą vidaus rinkoje ir vietos teisės normas suderintų pagal Europos reikalavimus, ji ėmėsi lopyti biudžeto skyles didindami mokesčių naštą verslui. Valstybės kišimąsi į kainų reguliavimą, tiekėjų ir vartotojų teisių varžymą Lietuvos dujų asociacija (LDA) jau apskundė Europos komisijai. LDA manymu, įstatymas „Apie suskystintų dujų terminalą“, o taip pat ir kiti su juo susiję dokumentai, kertasi su ES įstatymais, kuriuose nurodoma, jog „vartotojas turi teisę laisvai rinktis savo tiekėją. Be to, tiekėjai turi teisę laisvai aprūpinti vartotoją“. Kaip jau ne kartą yra pažymėję LDA ekspertai, tiekėjų vertimas pirkti ne mažiau ketvirčio suvartojamų dujų per terminalą „apriboja konkurenciją rinkoje, suformuodama atitinkamas teises tik vienam dujų rinkos atstovui – dujų terminalo operatoriui“.

Šiuo metu Lietuva didžiausią dujų dalį gauna pagal ilgalaikį kontraktą su „Gazprom“ (baigiasi 2015 metų pabaigoje), ir pagal penkerių metų kontraktą su norvegų kompanija „Statoil“, kuri įsipareigojo kasmet tiekti Lietuvos SDG terminalui 540 tūkstančių kubinių metrų dujų.

Kai paaiškėjo, jog energetinė „nepriklausomybė“ nuo Rusijos atnešė gerokai didesnes dujų kainas, Lietuvos valdžia ėmėsi tirti situaciją, pasitelkusi vietinius ekspertus: o jei rusiškų dujų kaina pasirodys mažesnė, ar Norvegija pasiruošusi taip pat sumažinti kainą?

Atsakymą gavo iš Norvegijos ES reikalų bei Europos ekonominės erdvės ministro Vidaro Helgeseno (Vidar Helgesen). Jis neatmeta galimybės, jog „norvegų „Statoil“ tiekiamos dujos gali būti brangesnės, nei tos, kurias siūlo rusų „Gazprom“. Į klausimą, kaip elgsis Norvegija, jei „Gazprom“ sumažins kainą ir Lietuvai bus nebenaudinga pirkti dujų iš „Statoil“, politikas atsakė aiškiai duodamas suprasti, jog valstybė „laikosi principo nesikišti į kainų reguliavimą“. Tai yra, komercinis kontraktas yra ūkinių subjektų veiklos dalykas: verslas yra verslas.

Mažėjant dujų suvartojimui šalyje, Vilnius, pagal sutarties sąlygas, privalo ir toliau pirkti nereikalingą jam dujų kiekį, kokį įsipareigojo iki krizės. Visa tai veda prie papildomos biudžeto rizikos ir mokesčių naštos didinimo verslui, kas galiausiai atsispindi Lietuvos gyventojų komunaliniuose mokesčiuose.

Štai todėl Lietuvos valdžia yra priversta ieškoti naujovių, kad išgelbėtų savo energetinę „nepriklausomybę“, jos išlaikymą užkraudama visiems be išimties.

reklama

Naujas išlaikymo išlaidų paskirstymas, anot R. Masiulio, leis „sumažinti šildymo kainas didmiesčiuose 4 %, taip pat atsisakyti nuostolingų šilumos tinklų bei Elektrėnų elektrinės subsidijų“.

Yra priežasčių suabejoti ministro žodžiais, kadangi dar praeitais metais Lietuvos valdžia gyventojus tikino, jog terminalo naudojimas niekaip neatsispindės sąskaitose už komunalines paslaugas. Jau kitą dieną po to, kai miesto šilumos tinklai prievarta turėjo naudoti terminalo dujas, Vilniuje šiluma pabrango 7 %. „Vilniaus energijos“ atstovas Nerijus Mikalajūnas pareiškė: „Nuo kovo 1 dienos šilumos sąskaitoje yra įskaičiuota dujų, kurias perkame iš SDG terminalo, kaina. Kadangi tai yra brangiausios dujos rinkoje, todėl ir šilumos kaina padidėjo. Iš „Lietuvos dujų tiekimo“ mes perkame gerokai pigesnes dujas, o tai sumažina šilumos kainas. Kadangi iš SDG terminalo mes įpareigoti pirkti apie 65 % dujų, o iš „Lietuvos dujų tiekimo“ – 35 %, tai viską sudėjus, kovo mėnesį šilumos kaina gavosi didesnė“.

Ministro teiginys apie Elektrėnų elektrinės, kurią, tartum lietuviškos elektros energetikos flagmaną, turintį „suteikti energetinę nepriklausomybę“ Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė pompastiškai atidarė 2012 metais, finansavimo nutraukimą, yra oficialus elektrinės neefektyvumo pripažinimas.

Naujo šiuolaikinio, dujomis varomų 450 MW galios turbinų energetikos bloko atidarymui ES skyrė 370 milijonų eurų. Nuo jo paleidimo pradžios blokas taip ir nebuvo paleistas pilnu pajėgumu. 2014 metais blokui buvo nustatyta 0,7 TW kvota (2013 m. – 1,4 TW). Visus tuos metus nerentabilaus bloko darbas buvo palaikomas subsidijomis iš specialaus fondo, formuojamo iš galutinės elektros energijos kainos, kurią moka visi vartotojai (maždaug 300 milijonų eurų).

Po dviejų metų Lietuvos valdžia, „pradėjus eksploatuoti elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, ir taip padidėjus elektros energijos sistemos patikimumui“, atsisako remti elektros energetikos nepriklausomybės flagmaną, o tai, ministro teigimu, sutaupys biudžetui 50 milijonų eurų. R. Masiulis, pasibaigus elektros linijos sujungimo NordBalt su Švedija tiesimui, kuri integruoja Lietuvą į Šiaurės Europos elektros energetikos biržą Nord Pool Spot (NPS), pareiškė esąs įsitikinęs, jog artimiausiu metu elektros energija šalies gyventojams pigs 7 %.

Tačiau elektros prijungimas prie Švedijos ir Lenkijos tinklų negarantuoja Lietuvai elektros energetikos sistemos patikimumo, kadangi Vilniaus integracija į NPS reiškia, kad elektros energijos kaina Lietuvos biržos segmente bus formuojama pagal rinkos principą, įskaitant ir kainų šuolio riziką (sezoninis faktorius, pasiūlos deficitas ir t. t.).

Apie Lietuvos energetikos pažeidžiamumą galime spręsti ir iš tinklo operatoriaus Ligrid statistikos, kur matome, jog vidutinė elektros energijos kaina Lietuvos prekybos zonoje NPS biržoje praeitą savaitę buvo 64,9 eurų už megavatvalandę (53 % didesnė, nei dar prieš savaitę ir 16 % didesnė nei praeitais metais tuo pačiu periodu).

Lietuvos valdžią galime pagirti už sugebėjimą, prisidengus kovos už energetinę priklausomybę nuo RF lozungais, išmušinėti iš Briuselio ilgalaikių nerentabilių projektų finansavimą, kurie po sėkmingo investicijų įsisavinimo pripažįstami neefektyviais. Gali būti, jog po elektros energetikos flagmano Elektrėnų seks dujų flagmanas – SDG terminalas. Tačiau visos šios avantiūros vargu ar patiks Europos mokesčių mokėtojams.

parengė: Darius Dimbelis

rubaltic.ru