Kaip apsiginti nuo prievartos

- Dėde, pirk laikraštį! - pristoja gatvėje dar visai vaikas.

- Dėde, pirkite žibučių! - stoja skersai kelio maža elgetautoja ir kiša kelis pavytusius žiedelius.

Darbe į kabinetą įsiveržia draudimo agentas.

- Mes jums turime gerą pasiūlymą, - pareiškia jis ir nedelsdamas traukia iš portfelio savo popiergalius.

Prieš rinkimus nebūna ramybės ir namuose - į duris beldžia gatvės politikai.

- Norėtume su jumis pakalbėti apie Lietuvos ateitį, - sako kažkurios partijos agitatorius ir jau norėtų žengti per slenkstį.

Užtrenkiate duris, nueinate prie kompiuterio, įsijungiate internetą.

- Išplatinkite šį laišką bent penkiems savo draugams, o jei taip nepadarysite, nesvarbu, ar jūs tikintis, ar ne, jūsų namus aplankys didžiulė nelaimė, - atvirai grasina elektroninio laiško autorius, kažkurios religijos propagandistas.

Norėdamas prasiblaškyti, dėbtelit į televizorių.

- O dabar pažiūrėkim reklamą! - paskelbia diktorius.

Graudu žiūrėti, kaip žmogus iš paaugliuko perka nereikalingą laikraštį, tokiu būdu paskatindamas vaikų išnaudojimą ir nelegalų darbą, kaip jis skatina elgetavimą, pirkdamas ir mažosios manipuliatorės nuvytusių gėlelių saują, kaip jis įsipainioja į gudraus agento ar prekeivio paspęstus „gerų pasiūlymų“ tinklus, kaip į savo privačius namus įsileidžia gatvės politiką, kaip platina elektroniniais laiškais psichologinį smurtą arba kantriai stebi, kaip reklaminio klipo autoriai jam dergia į smegenis…

reklama

- O kaip apsiginti? - paklausė viena pažįstama, išgirdusi, kad aš jau seniai neperku nereikalingų laikraščių, išvengiu atakuojančių elgetautojų ir kitų įtikinėtojų, neplatinu elektroninės prievartos ir net nežiūriu reklamos.

- Na, reikia paprasčiausiai nepirkti, neklausyti, neįsileisti, neplatinti, nežiūrėti, neduoti…

- Tačiau kaip? Juk viskas taip gudriai daroma!

Taip, daroma gudriai. Manipuliatoriai visada taiko į kokius nors jūsų jausmus ir tais jausmais tikisi jus priversti ką nors padaryti. Mažasis laikraščių pardavėjas ir gėlių prekiautoja aiškiai taiko į jūsų gailestingumą, draudimo agentas su savo „gerais pasiūlymais“ ar religinis fanatikas su savo grasinimais - į jūsų baimes, pigių niekučių prekeivis – į jūsų godumą, į namus besilaužiantis partijos agitatorius naudojasi jūsų svetingumu, o reklaminių vaizdelių autoriai žino apie jūsų polinkį vėpsoti į viską, kas juda.

Visa laimė, išorinė įtaka nepasiekia mūsų iškart, šviesos greičiu. Kol manipuliatorių klasta jus paveiks, turi praeiti tam tikras laikas, be to, iš šalies atėjęs žodis jūsų širdyje sutinka natūralų pasipriešinimą, todėl turi įveikti kelis etapus. Kuo ankstesniame etape pasakysite „ne!“, tuo lengviau bus apsiginti.

Pirmasis etapas: pasiūlymas.

Gatvėje sutiktas vaikelis sako:

- Dėde, pirk laikraštį!

Dabar – pats geriausias laikas apsiginti nuo mažojo manipuliatoriaus. Jūs paprasčiausiai praeinat, nieko jam nesakydami, o laikraščių pardavėjas nueina savo keliu, ieškodamas patiklesnių aukų. Labai svarbu neužmegzti jokio kontakto, net nepažiūrėti siūlytojui į akis. Užmezgėt bet kokį kontaktą – prasideda kitas etapas.

Antrasis etapas: dialogas.

- Ne, laikraštis nereikalingas, - neatsargiai atsakot ir pažiūrit į graudžias vaikelio akis.

- Dėde, čia yra visos naujienos! - prikimba berniukas.

- Aš jas girdėjau per televizorių, - darote dar didesnę klaidą, įsiveldamas į diskusiją ir suteikdamas galimybę įkyruoliui vilktis iš paskos ir toliau žaisti jūsų jausmais. Šiuo momentu yra viena vienintelė išeitis – ne stengtis nuginčyti pardavėją, bet ryžtingai nutraukti paties pradėtą ginčą, griežtai pasakyti „ne!“ ir nebekreipti dėmesio į manipuliatorių. Nepadarysite to – prasidės tikrų tikriausia kova.

reklama

Trečiasis etapas: kova.

- Dėde, pirk laikraštį, aš neturiu pinigų! - pareiškė laikraščių pardavėjas, sėkmingai įveikęs pirmuosius du etapus ir pamatęs, kad vis nesiryžtu jo pasiųsti velniop.

Jis drąsiai žengė į priekį ir stojo skersai kelio. Mėginau apeiti – jis žengė į šoną. Mėginau apeiti iš kitos pusės – jis žengė į kitą pusę. Iniciatyva buvo aiškiai jo rankose. „Gal nusipirkti tą šlamšta, ir piemengalis atsikabins?“ - vienu metu dėbtelėjo mintis, bet laiku supratau, kokia tai absurdiška situacija. Perku nereikalingą laikraštį tik dėl to, kad kažkas nori parduoti! Perku šlamštą vietoj to, kad tuos pinigus paaukočiau kokiam vargšui!

Nieko daugiau neliko – nutverti paauglį už pečių, gerokai supurtyti ir sviesti į šoną. Tai buvo labai nemalonu, bet pasirinkimas bebuvo likęs tik toks: arba aš nugaliu jį, arba nugali jis, ir aš sutinku su jo ultimatumu.

Ketvirtasis etapas: sutikimas.

Jeigu neatsikratėte manipuliatoriaus pirmajame, antrajame ar trečiajame etape, jūs tikriausiai nusileisite jam ir priimsite nereikalingą pasiūlymą. Tačiau dar nereikškia, kad kova jau pralaimėta. Žinoma, dabar apsiginti bus nepaprastai sunku, bet visgi įmanoma.

Tarkime, jūs neįstengėte apsiginti nuo įkyraus mergintojo ir „dėl šventos ramybės“ pažadėjote jam ateiti į pasimatymą. Jums nereikalingas nei tas mergintojas, nei jo pasimatymai, bet apsiginti dabar bus sunkiau, nes kova tapo vidinė – jūsų širdyje ima kautis prieštaringi norai ir baimės, nes, šiaip ar taip, davėte sutikimą ir dabar turėsite „laužyti“ iš jūsų išpeštą žodį.

Ir visgi jūs dar galite paskambinti ir atsisakyti. Jeigu prieš savo valią sutikote vesti arba ištekėti, atsisakyti dar galite ir vestuvių dieną. Aišku, tai bus nepaprastai sunku, ko gero, tai netgi kainuos, tačiau neįvykusių vestuvių išlaidos – dar ne pralaimėjimas.

Penktasis etapas: pralaimėjimas.

Jeigu neįstengėte atsispirti ir prieš savo valią atlikote kokį nors veiksmą – nusipirkot nereikalingą daiktą, pabalsavot už nemėgstamą partiją, išplatinot grasinančius laiškus, neatsispyrėte pagundai ir paėmėte svetimą piniginę, ištekėjote už nemylimo vyro, dabar jums belieka pripažinti pralaimėjimą. Tai – itin svarbu, bet labai mažai kas moka.

Pripažinti pralaimėjimą – tai ne savigrauža ir ne saviplaka. Jūs paprasčiausiai suvokiat, kad padarėt kažką, ko neturėjot daryti. Suvokę galėsite taisyti klaidą, jeigu ji atitaisoma. O jei klaida neatitaisoma, iš to irgi galit turėti naudos – būsit pamokyti, ir kitą sykį nieko panašaus nebedarysit.

Žinoma, jeigu suvoksit, kad padarėt ne taip, kad pasidavėt kažkieno įtakai. O jei nesuvoksit – jus toliau tampys už virvučių tarsi marionetę, o jūs paklusniai pirksite nereikalingą šlamštą, priiminėsite kitiems itin palankius sandėrius, balsuosit už svetimas partijas, platinsit svetimas idėjas ir apkalbas arba paprasčiausiai gulėsite prie televizoriaus ir bejėgiai žiūrėsit reklamą.

Kaip tik to nenorėčiau linkėti.